Audrius Novickas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš letmefix.
Jump to navigation Jump to search
9 eilutė: 9 eilutė:
Pagal „meninę kilmę“, Audrius Novickas save priskiria tapytojų giminei, tačiau kūrybą vėliau išplečia ir į tarpdiscipliniškumo, instaliacijos, meninio tyrimo sąvokas. Tapybos studijas pradėjo Vilniaus Dailės akademijoje, vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, kurioje susiformavo kaip objektinio meno, instaliacijų kūrėjas. Kūryboje, menininkui svarbūs socialinės aplinkos, kasdienybės atributai, kultūriniai kontekstai, leidę autoriui kritiškai pažvelgti į vyraujančius diskursus, tapatumo problematiką.  
Pagal „meninę kilmę“, Audrius Novickas save priskiria tapytojų giminei, tačiau kūrybą vėliau išplečia ir į tarpdiscipliniškumo, instaliacijos, meninio tyrimo sąvokas. Tapybos studijas pradėjo Vilniaus Dailės akademijoje, vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, kurioje susiformavo kaip objektinio meno, instaliacijų kūrėjas. Kūryboje, menininkui svarbūs socialinės aplinkos, kasdienybės atributai, kultūriniai kontekstai, leidę autoriui kritiškai pažvelgti į vyraujančius diskursus, tapatumo problematiką.  


Akademinėje veikloje jį taip domina miesto viešosios erdvės, jų ženklinimas ir semantika, o tai atsispindi ne tik moksliniuose straipsniuose, bet ir pačioje kūryboje. Daugelyje kūrinių tiriami santykiai su miesto erdve, mažąja architektūra, būdingas urbanistinių fragmentų estetizavimas, architektūros ideologinis tyrimas. Architektūra ir urbanistika yra itin svarbi Audriaus Novicko video meno dalis. Video kūriniuose fiksuojamas miestas ir architektūrinis peizažas, iškeliama urbanistinės struktūros svarba, rodomi ikoniniai pastatai ar aikštės, taip pat įsiterpiama ir į pastatų vidų. Svarstomas su architektūra susijusių reikšmių funkcionavimas kultūroje ir galios sluoksniuose, taip pat tiriamas ir žmogaus santykis su erdve.
Akademinėje veikloje jį taip domina miesto viešosios erdvės, jų ženklinimas ir semantika, o tai atsispindi ne tik moksliniuose straipsniuose, bet ir pačioje kūryboje. Daugelyje kūrinių tiriami santykiai su miesto erdve, mažąja architektūra, būdingas urbanistinių fragmentų estetizavimas, architektūros ideologinis tyrimas. Architektūra ir urbanistika yra itin svarbi Audriaus Novicko video meno dalis. Video kūriniuose fiksuojamas miestas ir architektūrinis peizažas, iškeliama urbanistinės struktūros svarba, rodomi ikoniniai pastatai ar aikštės, taip pat įsiterpiama ir į pastatų vidų. Svarstomas su architektūra susijusių reikšmių funkcionavimas kultūroje ir galios sluoksniuose, taip pat tiriamas ir žmogaus santykis su erdve, jos istorija ir kontekstai.


== Kūriniai ==
== Kūriniai ==

17:03, 20 birželio 2018 versija

Biografija

Audrius Novickas gimė 1968 metais, Vilniuje. 1986 metais pradėjo tapybos studijas Lietuvos valstybiniam dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, Čekijoje, ten įgavo tarpdisciplininio meno magistranto laipsnį. 1998 metais studijavo doktorantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, kuriame šiuo metu dėsto. Nuo 1998 metų priklauso Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai. Nuo 1990 metų dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose,taip pat užsiima kuratoryste bei moksline veikla.

Audrius Novickas siejamas su emisijos karta reprezentuojančia pirmąjį posovietinės Lietuvos šiuolaikinio meno kūrybinį etapą. Savo kūrybinį kelią A. Novickas pradėjo XX a. 10 dešimtmetyje ir tapo vienu iš tų menininkų, kurie lėmė Lietuvos dailės pokyčius nepriklausomybės pradžioje. Ypatingai menininkas pasižymėjo instaliacijomis, taip pat video filmais, performatyviuoju menu. Kūrybai būdingas galios santykių ir jų balanso demitologizavimas, kasdienybės daiktai, romantinių įsivaizdavimų dekonstravimo praktikos, žvilgsnis iš šalies.

Meninė veikla

Pagal „meninę kilmę“, Audrius Novickas save priskiria tapytojų giminei, tačiau kūrybą vėliau išplečia ir į tarpdiscipliniškumo, instaliacijos, meninio tyrimo sąvokas. Tapybos studijas pradėjo Vilniaus Dailės akademijoje, vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, kurioje susiformavo kaip objektinio meno, instaliacijų kūrėjas. Kūryboje, menininkui svarbūs socialinės aplinkos, kasdienybės atributai, kultūriniai kontekstai, leidę autoriui kritiškai pažvelgti į vyraujančius diskursus, tapatumo problematiką.

Akademinėje veikloje jį taip domina miesto viešosios erdvės, jų ženklinimas ir semantika, o tai atsispindi ne tik moksliniuose straipsniuose, bet ir pačioje kūryboje. Daugelyje kūrinių tiriami santykiai su miesto erdve, mažąja architektūra, būdingas urbanistinių fragmentų estetizavimas, architektūros ideologinis tyrimas. Architektūra ir urbanistika yra itin svarbi Audriaus Novicko video meno dalis. Video kūriniuose fiksuojamas miestas ir architektūrinis peizažas, iškeliama urbanistinės struktūros svarba, rodomi ikoniniai pastatai ar aikštės, taip pat įsiterpiama ir į pastatų vidų. Svarstomas su architektūra susijusių reikšmių funkcionavimas kultūroje ir galios sluoksniuose, taip pat tiriamas ir žmogaus santykis su erdve, jos istorija ir kontekstai.

Kūriniai

„V.I.P. Ekskursija po Vilnių“ (2002) VHS/DVD – 15:40 min

Šiame darbe autorius panaudoja medžiagos iš LR Prezidentinės spaudos tarnybos archyvo fragmentus. Įraše matomi Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį su Vokietijos kancleriu G. Schröderiu, Norvegijos karaliumi Haraldu ir jo žmona Sonja, NATO generaliniu sekretoriumi G. Robertsonu, Prancūzijos prezidentu J. Chiracu. Video darbe aiškiai matoma galios struktūras reprezentuojančių asmenų disproporcija, kurios neįmanoma stebėti be ironijos. Svarbių žmonių pasivaikščiojimai su savo svitomis, apsauga, fotografais ir operatoriais Vilniaus senamiesčio gatvėmis, užėjimai į kavines, rankų paspaudimai, pasitempusi Vilniaus universiteto bendruomenė „žiguliukų“ apsuptyje, leidžia prisiminti senas karališkąsias vizitacijas lydėjusius teatralizuotus valdų aprodymo ritualus. Balansą suteikia kasdienis miesto gyvenimas ir vakarietiški politikai, nebijantys prieiti ir prie nekaltų Pilies gatvės vaikų, ar politikų taip mėgstamų „paprastų žmonių“. Audriaus Novicko žvilgsnis čia atsiskleidžia per dokumentalistinę prizmę, kuriai būdinga specifinė atmosfera, kapotas montavimas suteikia siurrealistišką turinį. Ištęsto televizijos reportažo stilius suteikia objektyvios pozicijos iš šalies diskursą, o įveltas į meninį kontekstą tampa kone ekraninė realybės teatro apraiška.

„ID“ (2004) DVD, 8.30 min

Video darbe „ID“ Audrius Novickas fiksuoja savo paties performansą, kurio metu suvalgo kibiną ir cepeliną Trakų pilies fone. Gausiai turistų lankomoje vietoje, su idiliškus vaizdu į praeities didybės simbolį, autorius pastato plastmasinį stalą ir kėdę, užsitiesia baltą staltiesę ir abejingų žmonių apsuptyje valgo ikoniškuosius patiekalus. Valgymo aktas atskleidžia ne tik gastronominį naratyvą, bet ir tautinių identitetų klausimą – per kibiną karaimiškojo ir cepeliną lietuviškojo. Kartu valgydamas abu patiekalus Audrius Novickas, matyt nurodo ir į savo paties karaimiškos ir lietuviškos kilmės derinį. Tirdamas kultūrinius konstruktus per kasdieniškų objektų reprezentaciją, autorius provokuoja mąstyti identiteto problematiką. Keliamas ir tapatybės suvulgarinimo klausimas, išreikštas turistinėmis klišėmis. Audrius Novickas atskleidžia ir savo paties identiteto paieškas patiekalų deriniuose, Trakų miesto istorijos įkontekstinimą ir produktais išreiškiamą kultūrą.

„Meno vieta“ (2011) DVD, 29 min

Video filme „Meno vieta“ dokumentuojama dailės istorijos pamoka, ekskursija po LR Vyriausybės rūmus. Šiuo video darbu dekonstruojamas galios institucijos požiūris į jos pastate laikomas menines vertybes – XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus ir pačią pastato išorės ir vidaus architektūrą. Kūrinyje apnuoginamas santykis su vertingais meno istorijai objektais, kurie čia tapę vidaus dekoro elementais, inventoriumi ir eksponuojami neatsižvelgiant į tapybos darbams reikalingą žvilgsnio erdvę, apšvietimą. Moksleiviai vedžiojami po vidaus erdvę, jiems pasakojama apie paveikslus ir nors pateikiamas turinys ir atrodo dailės istorijos studentų kasdienybė, tačiau visuomenės kritika, atsiskleidžianti kontekstualiai, nėra kasdieniška – šis kūrinys yra intervenciją į intymią galios struktūros vidaus zoną ir atskleidžiantis nutylimą tikrovę, kritikuojama aukščiausių valdžios struktūrų požiūris į meninius artefaktus. Taip pat darbą galima suvokti kaip netiesioginę visos Lietuvos kultūros politikos kritiką.

Nuorodos