Saulius Leonavičius - Versijų istorija

Jurij.dobriakov 20:32, 22 lapkričio 2018

2018-11-22T20:32:49Z

← Ankstesnė versija		20:32, 22 lapkričio 2018 versija
31 eilutė:		31 eilutė:
	Taigi, Leonavičius ne tiek atliko veiksmą su konkrečiu objektu, kiek tam tikrą veiksmą (ne)legitimioje erdvėje. Ne objektas, bet tam tikras veiksmas su juo institucijos ribose kaip tik ir sudvigubino erdvę – neva tik estetiniais principais grįsta erdvė pasirodė esanti ir (iš dalies) represyvi sociopolitinė erdvė.		Taigi, Leonavičius ne tiek atliko veiksmą su konkrečiu objektu, kiek tam tikrą veiksmą (ne)legitimioje erdvėje. Ne objektas, bet tam tikras veiksmas su juo institucijos ribose kaip tik ir sudvigubino erdvę – neva tik estetiniais principais grįsta erdvė pasirodė esanti ir (iš dalies) represyvi sociopolitinė erdvė.

	„Iš ~~principo~~ muziejaus funkcionierių sprendimai yra nulemti tam tikrų ideologinių normų, kurių apribojimų rinkinio pavidalu turi paisyti jų darbuotojai. Apribojimai turi būti išreikšti tam, kad taptų galiojančiais. Dažnai muziejų funkcionieriai internalizuoja savo pranašumo jausmą tokiu būdu, jog jų sprendimai jiems patiems tampa natūraliai teisingi tam, kad galėtų susidaryti šiokią tokią nuovoką apie jėgas, kurios išaukština tam tikrus produktus iki „meno kūrinių“ (...)'' (Hans Haacke, „Statement“, ~~in:~~ Art in Theory 1900–1990: An Anthology of Changing Ideas, Blackwell: Oxford/Cambridge, 1996, p. 905.)		„Iš esmės muziejaus funkcionierių sprendimai yra nulemti tam tikrų ideologinių normų, kurių apribojimų rinkinio pavidalu turi paisyti jų darbuotojai. Apribojimai turi būti išreikšti tam, kad taptų galiojančiais. Dažnai muziejų funkcionieriai internalizuoja savo pranašumo jausmą tokiu būdu, jog jų sprendimai jiems patiems tampa natūraliai teisingi tam, kad galėtų susidaryti šiokią tokią nuovoką apie jėgas, kurios išaukština tam tikrus produktus iki „meno kūrinių“ (...).“ (Hans Haacke, „Statement“, ''Art in Theory 1900–1990: An Anthology of Changing Ideas'', Blackwell: Oxford/Cambridge, 1996, p. 905.)

	<mediaplayer width='720' height='400' image=''>http://www.letmefix.lt/media/saulius-leonavicius/Apie-iproti-naudoti-pjedestala.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='720' height='400' image=''>http://www.letmefix.lt/media/saulius-leonavicius/Apie-iproti-naudoti-pjedestala.mp4</mediaplayer>

Jurij.dobriakov 19:16, 22 lapkričio 2018

2018-11-22T19:16:56Z

← Ankstesnė versija		19:16, 22 lapkričio 2018 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	==~~'''Apie kūrybą'''~~==		==Meninė veikla==

	Saulius Leonavičius ~~mokėsi~~ Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vėliau tęsė studijas Vilniaus fakultete, ~~Medijų~~ katedroje. Į lietuvių ~~šiuolaikinį meną~~ įsiveržę ~~apytikriai~~ 2012 metais su ~~pora~~ įsimenančių „nukėlimų nuo pjedestalo“ miniakcijų, kurias šiandien jau ~~galime laikyti~~ (beveik) mūsų institucinės kritikos ir/ar performanso (žanro) klasika.		Saulius Leonavičius studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vėliau tęsė studijas Vilniaus fakultete, Fotografijos ir medijos meno katedroje. Į lietuvių šiuolaikinio meno lauką įsiveržę apie 2012 metais su keletu įsimenančių „nukėlimų nuo pjedestalo“ miniakcijų, kurias šiandien jau (beveik) galime laikyti mūsų institucinės kritikos ir/ar performanso (žanro) klasika.
	Leonavičius 2014-2014 m. kūriniais/akcijomis paradoksalizuoja institucijos erdvę. Leonavičių tuo metu domino ne tiek struktūriniai kalbiniai, kiek socialiniai ir instituciniai erdvės ir laiko santykiai. Leonavičius „aptinka“ tam tikras „įtampos“ zonas, dargi jas išryškindamas, akcentuodamas. Tam tikros sistemos specifinė erdvė pilnai atsikleidžia kai atsimušama į nematomas sistemos ribas. Tokiu atveju išryškėja mikropolitinė dimensija.
	Leonavičius kuria situacijas, kurios neišvengiamai užkabina ir institucijos mechanizmus. Tiesiog vienose situacijose tos ribos išryškėja pakankamai drastiškomis formomis, o kai kuriose nuosaikesnėmis. Tai priklauso nuo įvairių, Leonavičiui dažniausiai iki galo nepavaldžių faktorių.
	Iki tos akimirkos, kol jis nenukelia galerijoje kurio nors meninio/muziejinio objekto nuo pjedestalo (nes Leonavičiui tas kūrinys tiesiog atrodo „gražiau“ padėtas ant grindų), viskas yra „gerai“ ir „įprasta“. Tačiau po šio, dažniausiai nesuderinto su institucija, veiksmo įsijungia „saugikliai“, kadangi menininkas užgauna institucinio normatyvumo „stygas“. Tai nėra vandalizmo aktas, nes objektas, kūrinys nepažeidžiamas fiziškai, nesiekiama jo sugadinti. Leonavičius iš pažiūros atlieka nekaltą veiksmą, kuris vis dėlto, pasirodo, yra problemiškas būtent institucijos erdvėje, kurioje yra numatytas apibrėžtas ir gana ribotas elgsenos „repertuaras“. Menininkas, galima sakyti, labiau simboliškai, trumpam suardo tam tikro ''kūrinio'' arba elgsenos ''su juo'' ar ''aplink jį'' ir kartu sujaukia institucijos normatyvinę „aurą“.
	~~Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek "konfrontacinę" ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su institucijos reguliavimo sistema~~.

	~~=='''To~~, ~~kas buvo pasiūlyta~~, ~~atlikti negalima~~. ~~Taip pat~~, ~~negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta~~. ~~Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai''' (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05)==~~		Leonavičius 2012–2014 m. kūriniais/akcijomis paradoksalizuoja institucijos erdvę. Leonavičių tuo metu domino ne tiek struktūriniai kalbiniai, kiek socialiniai ir instituciniai erdvės ir laiko santykiai. Leonavičius „aptinka“ tam tikras „įtampos“ zonas, jas papildomai išryškindamas ir akcentuodamas. Tam tikros sistemos specifinė erdvė pilnai atsikleidžia, kai atsimušama į nematomas sistemos ribas. Tokiu atveju išryškėja mikropolitinė dimensija.

			Leonavičius kuria situacijas, kurios neišvengiamai užkabina ir institucijos mechanizmus. Tiesiog vienose situacijose tos ribos išryškėja pakankamai drastiškomis formomis, o kai kuriose nuosaikesnėmis. Tai priklauso nuo įvairių, Leonavičiui dažniausiai iki galo nepavaldžių veiksnių. Iki tos akimirkos, kol jis nenukelia galerijoje kurio nors meninio/muziejinio objekto nuo pjedestalo (nes Leonavičiui tas kūrinys tiesiog atrodo „gražiau“ padėtas ant grindų), viskas yra „gerai“ ir „įprasta“. Tačiau po šio dažniausiai su institucija nesuderinto veiksmo įsijungia „saugikliai“, kadangi menininkas užgauna institucinio normatyvumo „stygas“. Tai nėra vandalizmo aktas, nes objektas, kūrinys nepažeidžiamas fiziškai, nesiekiama jo sugadinti. Leonavičius iš pažiūros atlieka nekaltą veiksmą, kuris vis dėlto, pasirodo, yra problemiškas būtent institucijos erdvėje, kurioje yra numatytas apibrėžtas ir gana ribotas elgsenos „repertuaras“. Menininkas labiau simboliškai, trumpam suardo tam tikro ''kūrinio'' arba elgsenos ''su juo'' ar ''aplink jį'' ir kartu pačios institucijos normatyvinę „aurą“.

	Menininkas, rengdamas Jono Meko vizualiųjų menų centre savo kūrybos miniretrospektyvą, teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su ja pačia, t.y. su institucinės legitimacijos ribomis. Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į legitimacijos ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo būsimo kūrinio idėją. Leonavičius, aptikęs institucijos silpnąją vietą, visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. Taigi, „kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus naująjį kūrinį kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu kūriniu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena iš medžio drožlių plokščių, apklijuota tapetais (kuriuos rinkosi Vilniaus Žirmūnų "Senukuose" kartu su tuometiniu JMVMC kuratoriumi K. Šapoka), kaip kompromisas tarp menininko siūlymų ir institucijos draudimų. Šia siena buvo paslėpta, atitverta nuo žiūrovų viena galerijos patalpa, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai. Projekto pavadinimu Leonavičius ~~"apibendrino"~~ ir ~~"įrėmino"~~ simboliniais rėmais derybų su JMVMC procesą.		Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek „konfrontacinę“ ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su institucijos reguliavimo sistema.

			==Kūriniai==

			===„To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai“===

			Menininko paroda Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje, 2014 07 31 – 09 05

			Menininkas, rengdamas Jono Meko vizualiųjų menų centre savo kūrybos miniretrospektyvą, teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su ja pačia, t.y. su institucinės legitimacijos ribomis. Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į legitimacijos ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo būsimo kūrinio idėją. Leonavičius, aptikęs institucijos silpnąją vietą, visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas, kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. Taigi, „kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau ir pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus naująjį kūrinį kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu kūriniu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena iš medžio drožlių plokščių, apklijuota tapetais (kuriuos rinkosi Vilniaus Žirmūnų "Senukuose" kartu su tuometiniu JMVMC kuratoriumi K. Šapoka), kaip kompromisas tarp menininko siūlymų ir institucijos draudimų. Šia siena buvo paslėpta, atitverta nuo žiūrovų viena galerijos patalpa, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai. Projekto pavadinimu Leonavičius „apibendrino“ ir „įrėmino“ simboliniais rėmais derybų su JMVMC procesą.


	[[File:saulius leonavicius siena.jpg\|400px]]		[[File:saulius leonavicius siena.jpg\|400px]]

	Sauliaus Leonavičiaus ~~"Siena"~~ Jono Meko vizualiųjų menų centre (tuomet dar Gynėjų g. 14)		Sauliaus Leonavičiaus „Siena“ Jono Meko vizualiųjų menų centre (tuomet dar Gynėjų g. 14)


			===„Apie įprotį naudoti pjedestalą“===

	~~=='''Apie įprotį naudoti pjedestalą'''~~, 2012==		Menininko diplominis darbas VDA Fotografijos ir medijos meno katedroje, 2012

	~~Sauliaus Leonavičiaus diplominis darbas VDA medijos katedroje, 2012 m.~~ Leonavičius diplominį darbą gynėsi Nacionalinėje galerijoje. Garbi komisija turėjo nusipirkti bilietus ir eiti į kažkurią Lietuvių šiuolaikinio meno nuolatinės ekspozicijos salę, kurioje šalia kitų autorių kūrinių, eksponuojamas Deimanto Narkevičiaus kūrinys „Per ilgai ant pakylos“ (1994) – batai, pripilti druskos. Leonavičius užsimovė baltas pirštines, lėtai nukėlė vieną po kito batus ant grindų, luktelėjo, ir vėl užkėlė atgal. Įdomiausia, kad ši akcija nebuvo derinta su NDG, apie ją nenutuokė ir komisija. Kažkam paskundus, kilo skandaliukas, o Leonavičiaus diplominio darbo vadovas vos neišlėkė iš darbo. Tačiau būtent todėl, kad akcija nebuvo iš anksto derinta nei su viena institucija (nei NDG, nei VDA ‒ galbūt diplominio darbo vadovas ir buvo įspėtas), tai yra vienas įsimintiniausių, geriausių Leonavičiaus kūrinių.		Saulius Leonavičius diplominį darbą gynėsi Nacionalinėje galerijoje. Garbi komisija turėjo nusipirkti bilietus ir eiti į kažkurią Lietuvių šiuolaikinio meno nuolatinės ekspozicijos salę, kurioje šalia kitų autorių kūrinių eksponuojamas Deimanto Narkevičiaus kūrinys „Per ilgai ant pakylos“ (1994) – batai, pripilti druskos. Leonavičius užsimovė baltas pirštines, lėtai nukėlė vieną po kito batus ant grindų, luktelėjo, ir vėl užkėlė atgal. Įdomiausia, kad ši akcija nebuvo derinta su NDG, apie ją nenutuokė ir komisija. Kažkam paskundus, kilo skandaliukas, o Leonavičiaus diplominio darbo vadovas vos neišlėkė iš darbo. Tačiau būtent todėl, kad akcija nebuvo iš anksto derinta nei su viena institucija (nei NDG, nei VDA ‒ galbūt diplominio darbo vadovas ir buvo įspėtas), tai yra vienas įsimintiniausių, geriausių Leonavičiaus kūrinių.

	Taigi, Leonavičius ne tiek atliko veiksmą su konkrečiu objektu, kiek tam tikrą veiksmą (ne)legitimioje erdvėje. Ne objektas, bet tam tikras veiksmas su juo institucijos ribose kaip tik ir sudvigubino erdvę – neva tik estetiniais principais grįsta erdvė pasirodė esanti ir (iš dalies) represyvi sociopolitinė erdvė.		Taigi, Leonavičius ne tiek atliko veiksmą su konkrečiu objektu, kiek tam tikrą veiksmą (ne)legitimioje erdvėje. Ne objektas, bet tam tikras veiksmas su juo institucijos ribose kaip tik ir sudvigubino erdvę – neva tik estetiniais principais grįsta erdvė pasirodė esanti ir (iš dalies) represyvi sociopolitinė erdvė.

	~~''Iš~~ principo muziejaus funkcionierių sprendimai yra ~~determinuoti~~ tam tikrų ideologinių normų, kurių apribojimų rinkinio pavidalu turi paisyti jų darbuotojai. Apribojimai turi būti išreikšti tam, kad taptų galiojančiais. Dažnai muziejų funkcionieriai internalizuoja savo pranašumo jausmą tokiu būdu, jog jų sprendimai jiems patiems tampa natūraliai teisingi tam, kad galėtų susidaryti šiokią tokią nuovoką apie jėgas, kurios išaukština tam tikrus produktus iki „meno kūrinių“ (...)'' (Hans Haacke, „Statement“, in: Art in Theory 1900–1990: An Anthology of Changing Ideas, Blackwell: Oxford/Cambridge, 1996, p. 905.)		„Iš principo muziejaus funkcionierių sprendimai yra nulemti tam tikrų ideologinių normų, kurių apribojimų rinkinio pavidalu turi paisyti jų darbuotojai. Apribojimai turi būti išreikšti tam, kad taptų galiojančiais. Dažnai muziejų funkcionieriai internalizuoja savo pranašumo jausmą tokiu būdu, jog jų sprendimai jiems patiems tampa natūraliai teisingi tam, kad galėtų susidaryti šiokią tokią nuovoką apie jėgas, kurios išaukština tam tikrus produktus iki „meno kūrinių“ (...)'' (Hans Haacke, „Statement“, in: Art in Theory 1900–1990: An Anthology of Changing Ideas, Blackwell: Oxford/Cambridge, 1996, p. 905.)

	<mediaplayer width='720' height='400' image=''>http://www.letmefix.lt/media/saulius-leonavicius/Apie-iproti-naudoti-pjedestala.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='720' height='400' image=''>http://www.letmefix.lt/media/saulius-leonavicius/Apie-iproti-naudoti-pjedestala.mp4</mediaplayer>

Kęstutis 16:15, 22 spalio 2018

2018-10-22T16:15:05Z

← Ankstesnė versija		16:15, 22 spalio 2018 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	=='''Apie kūrybą'''==		=='''Apie kūrybą'''==

	Saulius Leonavičius mokėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vėliau tęsė studijas Vilniaus fakultete, Medijų katedroje. Į lietuvių šiuolaikinį meną įsiveržę apytikriai 2012 metais su pora įsimenančių „nukėlimų nuo pjedestalo“ miniakcijų, kurias ~~šiandiena~~ jau galime laikyti (beveik) mūsų institucinės kritikos ir/ar performanso (žanro) klasika.		Saulius Leonavičius mokėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vėliau tęsė studijas Vilniaus fakultete, Medijų katedroje. Į lietuvių šiuolaikinį meną įsiveržę apytikriai 2012 metais su pora įsimenančių „nukėlimų nuo pjedestalo“ miniakcijų, kurias šiandien jau galime laikyti (beveik) mūsų institucinės kritikos ir/ar performanso (žanro) klasika.
	Leonavičius 2014-2014 m. kūriniais/akcijomis paradoksalizuoja institucijos erdvę. Leonavičių tuo metu domino ne tiek struktūriniai kalbiniai, kiek socialiniai ir instituciniai erdvės ir laiko santykiai. Leonavičius „aptinka“ tam tikras „įtampos“ zonas, dargi jas išryškindamas, akcentuodamas. Tam tikros sistemos specifinė erdvė pilnai atsikleidžia kai atsimušama į nematomas sistemos ribas. Tokiu atveju išryškėja mikropolitinė dimensija.		Leonavičius 2014-2014 m. kūriniais/akcijomis paradoksalizuoja institucijos erdvę. Leonavičių tuo metu domino ne tiek struktūriniai kalbiniai, kiek socialiniai ir instituciniai erdvės ir laiko santykiai. Leonavičius „aptinka“ tam tikras „įtampos“ zonas, dargi jas išryškindamas, akcentuodamas. Tam tikros sistemos specifinė erdvė pilnai atsikleidžia kai atsimušama į nematomas sistemos ribas. Tokiu atveju išryškėja mikropolitinė dimensija.
	Leonavičius kuria situacijas, kurios neišvengiamai užkabina ir institucijos mechanizmus. Tiesiog vienose situacijose tos ribos išryškėja pakankamai drastiškomis formomis, o kai kuriose nuosaikesnėmis. Tai priklauso nuo įvairių, Leonavičiui dažniausiai iki galo nepavaldžių faktorių.		Leonavičius kuria situacijas, kurios neišvengiamai užkabina ir institucijos mechanizmus. Tiesiog vienose situacijose tos ribos išryškėja pakankamai drastiškomis formomis, o kai kuriose nuosaikesnėmis. Tai priklauso nuo įvairių, Leonavičiui dažniausiai iki galo nepavaldžių faktorių.
10 eilutė:		10 eilutė:


	Menininkas, rengdamas Jono Meko vizualiųjų menų centre savo kūrybos miniretrospektyvą, teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su ja pačia, t.y. su institucinės legitimacijos ribomis. Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į legitimacijos ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo būsimo kūrinio idėją. Leonavičius, aptikęs institucijos silpnąją vietą, visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. Taigi, „kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus naująjį kūrinį kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu kūriniu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena iš medžio drožlių plokščių, apklijuota tapetais (kuriuos rinkosi Vilniaus Žirmūnų "Senukuose" kartu su tuometiniu JMVMC kuratoriumi K. Šapoka), kaip kompromisas tarp menininko siūlymų ir institucijos draudimų. Šia siena buvo paslėpta, atitverta nuo žiūrovų viena galerijos patalpa, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai. Projekto pavadinimu Leonavičius "apibendrino" ir ~~įsimbolino~~ derybų su JMVMC procesą.		Menininkas, rengdamas Jono Meko vizualiųjų menų centre savo kūrybos miniretrospektyvą, teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su ja pačia, t.y. su institucinės legitimacijos ribomis. Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į legitimacijos ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo būsimo kūrinio idėją. Leonavičius, aptikęs institucijos silpnąją vietą, visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. Taigi, „kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus naująjį kūrinį kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu kūriniu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena iš medžio drožlių plokščių, apklijuota tapetais (kuriuos rinkosi Vilniaus Žirmūnų "Senukuose" kartu su tuometiniu JMVMC kuratoriumi K. Šapoka), kaip kompromisas tarp menininko siūlymų ir institucijos draudimų. Šia siena buvo paslėpta, atitverta nuo žiūrovų viena galerijos patalpa, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai. Projekto pavadinimu Leonavičius "apibendrino" ir "įrėmino" simboliniais rėmais derybų su JMVMC procesą.

Miga 23:56, 18 rugpjūčio 2017

2017-08-18T23:56:57Z

← Ankstesnė versija		23:56, 18 rugpjūčio 2017 versija
24 eilutė:		24 eilutė:

	''Iš principo muziejaus funkcionierių sprendimai yra determinuoti tam tikrų ideologinių normų, kurių apribojimų rinkinio pavidalu turi paisyti jų darbuotojai. Apribojimai turi būti išreikšti tam, kad taptų galiojančiais. Dažnai muziejų funkcionieriai internalizuoja savo pranašumo jausmą tokiu būdu, jog jų sprendimai jiems patiems tampa natūraliai teisingi tam, kad galėtų susidaryti šiokią tokią nuovoką apie jėgas, kurios išaukština tam tikrus produktus iki „meno kūrinių“ (...)'' (Hans Haacke, „Statement“, in: Art in Theory 1900–1990: An Anthology of Changing Ideas, Blackwell: Oxford/Cambridge, 1996, p. 905.)		''Iš principo muziejaus funkcionierių sprendimai yra determinuoti tam tikrų ideologinių normų, kurių apribojimų rinkinio pavidalu turi paisyti jų darbuotojai. Apribojimai turi būti išreikšti tam, kad taptų galiojančiais. Dažnai muziejų funkcionieriai internalizuoja savo pranašumo jausmą tokiu būdu, jog jų sprendimai jiems patiems tampa natūraliai teisingi tam, kad galėtų susidaryti šiokią tokią nuovoką apie jėgas, kurios išaukština tam tikrus produktus iki „meno kūrinių“ (...)'' (Hans Haacke, „Statement“, in: Art in Theory 1900–1990: An Anthology of Changing Ideas, Blackwell: Oxford/Cambridge, 1996, p. 905.)


	<mediaplayer width='720' height='400' image=''>http://www.letmefix.lt/media/saulius-leonavicius/Apie-iproti-naudoti-pjedestala.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='720' height='400' image=''>http://www.letmefix.lt/media/saulius-leonavicius/Apie-iproti-naudoti-pjedestala.mp4</mediaplayer>



	[[Category:Performanso menas]]		[[Category:Performanso menas]]

Kęstutis: /* Apie kūrybą */

2017-08-18T15:56:55Z

Apie kūrybą

← Ankstesnė versija		15:56, 18 rugpjūčio 2017 versija
5 eilutė:		5 eilutė:
	Leonavičius kuria situacijas, kurios neišvengiamai užkabina ir institucijos mechanizmus. Tiesiog vienose situacijose tos ribos išryškėja pakankamai drastiškomis formomis, o kai kuriose nuosaikesnėmis. Tai priklauso nuo įvairių, Leonavičiui dažniausiai iki galo nepavaldžių faktorių.		Leonavičius kuria situacijas, kurios neišvengiamai užkabina ir institucijos mechanizmus. Tiesiog vienose situacijose tos ribos išryškėja pakankamai drastiškomis formomis, o kai kuriose nuosaikesnėmis. Tai priklauso nuo įvairių, Leonavičiui dažniausiai iki galo nepavaldžių faktorių.
	Iki tos akimirkos, kol jis nenukelia galerijoje kurio nors meninio/muziejinio objekto nuo pjedestalo (nes Leonavičiui tas kūrinys tiesiog atrodo „gražiau“ padėtas ant grindų), viskas yra „gerai“ ir „įprasta“. Tačiau po šio, dažniausiai nesuderinto su institucija, veiksmo įsijungia „saugikliai“, kadangi menininkas užgauna institucinio normatyvumo „stygas“. Tai nėra vandalizmo aktas, nes objektas, kūrinys nepažeidžiamas fiziškai, nesiekiama jo sugadinti. Leonavičius iš pažiūros atlieka nekaltą veiksmą, kuris vis dėlto, pasirodo, yra problemiškas būtent institucijos erdvėje, kurioje yra numatytas apibrėžtas ir gana ribotas elgsenos „repertuaras“. Menininkas, galima sakyti, labiau simboliškai, trumpam suardo tam tikro ''kūrinio'' arba elgsenos ''su juo'' ar ''aplink jį'' ir kartu sujaukia institucijos normatyvinę „aurą“.		Iki tos akimirkos, kol jis nenukelia galerijoje kurio nors meninio/muziejinio objekto nuo pjedestalo (nes Leonavičiui tas kūrinys tiesiog atrodo „gražiau“ padėtas ant grindų), viskas yra „gerai“ ir „įprasta“. Tačiau po šio, dažniausiai nesuderinto su institucija, veiksmo įsijungia „saugikliai“, kadangi menininkas užgauna institucinio normatyvumo „stygas“. Tai nėra vandalizmo aktas, nes objektas, kūrinys nepažeidžiamas fiziškai, nesiekiama jo sugadinti. Leonavičius iš pažiūros atlieka nekaltą veiksmą, kuris vis dėlto, pasirodo, yra problemiškas būtent institucijos erdvėje, kurioje yra numatytas apibrėžtas ir gana ribotas elgsenos „repertuaras“. Menininkas, galima sakyti, labiau simboliškai, trumpam suardo tam tikro ''kūrinio'' arba elgsenos ''su juo'' ar ''aplink jį'' ir kartu sujaukia institucijos normatyvinę „aurą“.
	Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek "konfrontacinę" ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su ~~konkrečios vietos ir~~		Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek "konfrontacinę" ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su institucijos reguliavimo sistema.

	=='''To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai''' (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05)==		=='''To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai''' (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05)==

Kęstutis: /* Apie kūrybą */

2017-08-18T13:57:26Z

Apie kūrybą

← Ankstesnė versija		13:57, 18 rugpjūčio 2017 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	==Apie kūrybą==		=='''Apie kūrybą'''==

	Saulius Leonavičius mokėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vėliau tęsė studijas Vilniaus fakultete, Medijų katedroje. Į lietuvių šiuolaikinį meną įsiveržę apytikriai 2012 metais su pora įsimenančių „nukėlimų nuo pjedestalo“ miniakcijų, kurias šiandiena jau galime laikyti (beveik) mūsų institucinės kritikos ir/ar performanso (žanro) klasika.		Saulius Leonavičius mokėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vėliau tęsė studijas Vilniaus fakultete, Medijų katedroje. Į lietuvių šiuolaikinį meną įsiveržę apytikriai 2012 metais su pora įsimenančių „nukėlimų nuo pjedestalo“ miniakcijų, kurias šiandiena jau galime laikyti (beveik) mūsų institucinės kritikos ir/ar performanso (žanro) klasika.

Kęstutis: /* Apie įprotį naudoti pjedestalą, 2012 */

2017-08-18T13:57:12Z

Apie įprotį naudoti pjedestalą, 2012

← Ankstesnė versija		13:57, 18 rugpjūčio 2017 versija
17 eilutė:		17 eilutė:
	Sauliaus Leonavičiaus "Siena" Jono Meko vizualiųjų menų centre (tuomet dar Gynėjų g. 14)		Sauliaus Leonavičiaus "Siena" Jono Meko vizualiųjų menų centre (tuomet dar Gynėjų g. 14)

	==Apie įprotį naudoti pjedestalą, 2012==		=='''Apie įprotį naudoti pjedestalą''', 2012==

	Sauliaus Leonavičiaus diplominis darbas VDA medijos katedroje, 2012 m. Leonavičius diplominį darbą gynėsi Nacionalinėje galerijoje. Garbi komisija turėjo nusipirkti bilietus ir eiti į kažkurią Lietuvių šiuolaikinio meno nuolatinės ekspozicijos salę, kurioje šalia kitų autorių kūrinių, eksponuojamas Deimanto Narkevičiaus kūrinys „Per ilgai ant pakylos“ (1994) – batai, pripilti druskos. Leonavičius užsimovė baltas pirštines, lėtai nukėlė vieną po kito batus ant grindų, luktelėjo, ir vėl užkėlė atgal. Įdomiausia, kad ši akcija nebuvo derinta su NDG, apie ją nenutuokė ir komisija. Kažkam paskundus, kilo skandaliukas, o Leonavičiaus diplominio darbo vadovas vos neišlėkė iš darbo. Tačiau būtent todėl, kad akcija nebuvo iš anksto derinta nei su viena institucija (nei NDG, nei VDA ‒ galbūt diplominio darbo vadovas ir buvo įspėtas), tai yra vienas įsimintiniausių, geriausių Leonavičiaus kūrinių.		Sauliaus Leonavičiaus diplominis darbas VDA medijos katedroje, 2012 m. Leonavičius diplominį darbą gynėsi Nacionalinėje galerijoje. Garbi komisija turėjo nusipirkti bilietus ir eiti į kažkurią Lietuvių šiuolaikinio meno nuolatinės ekspozicijos salę, kurioje šalia kitų autorių kūrinių, eksponuojamas Deimanto Narkevičiaus kūrinys „Per ilgai ant pakylos“ (1994) – batai, pripilti druskos. Leonavičius užsimovė baltas pirštines, lėtai nukėlė vieną po kito batus ant grindų, luktelėjo, ir vėl užkėlė atgal. Įdomiausia, kad ši akcija nebuvo derinta su NDG, apie ją nenutuokė ir komisija. Kažkam paskundus, kilo skandaliukas, o Leonavičiaus diplominio darbo vadovas vos neišlėkė iš darbo. Tačiau būtent todėl, kad akcija nebuvo iš anksto derinta nei su viena institucija (nei NDG, nei VDA ‒ galbūt diplominio darbo vadovas ir buvo įspėtas), tai yra vienas įsimintiniausių, geriausių Leonavičiaus kūrinių.

Kęstutis: /* To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05) */

2017-08-18T13:57:00Z

To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05)

← Ankstesnė versija		13:57, 18 rugpjūčio 2017 versija
7 eilutė:		7 eilutė:
	Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek "konfrontacinę" ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su konkrečios vietos ir		Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek "konfrontacinę" ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su konkrečios vietos ir

	==To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05)==		=='''To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai''' (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05)==

Kęstutis: /* To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05) */

2017-08-18T13:18:33Z

← Ankstesnė versija		13:18, 18 rugpjūčio 2017 versija
10 eilutė:		10 eilutė:


	Menininkas, rengdamas Jono Meko vizualiųjų menų centre savo kūrybos miniretrospektyvą, teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su ja pačia, t.y. su institucinės legitimacijos ribomis. Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į legitimacijos ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo būsimo kūrinio idėją. Leonavičius, aptikęs institucijos silpnąją vietą, visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. Taigi, „kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus naująjį kūrinį kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu kūriniu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena iš medžio drožlių plokščių, apklijuota tapetais (kuriuos rinkosi Vilniaus Žirmūnų "Senukuose" kartu su tuometiniu JMVMC kuratoriumi K. Šapoka), kaip kompromisas tarp menininko siūlymų ir institucijos draudimų. Šia siena buvo paslėpta, atitverta nuo žiūrovų viena galerijos patalpa, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai.		Menininkas, rengdamas Jono Meko vizualiųjų menų centre savo kūrybos miniretrospektyvą, teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su ja pačia, t.y. su institucinės legitimacijos ribomis. Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į legitimacijos ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo būsimo kūrinio idėją. Leonavičius, aptikęs institucijos silpnąją vietą, visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. Taigi, „kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus naująjį kūrinį kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu kūriniu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena iš medžio drožlių plokščių, apklijuota tapetais (kuriuos rinkosi Vilniaus Žirmūnų "Senukuose" kartu su tuometiniu JMVMC kuratoriumi K. Šapoka), kaip kompromisas tarp menininko siūlymų ir institucijos draudimų. Šia siena buvo paslėpta, atitverta nuo žiūrovų viena galerijos patalpa, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai. Projekto pavadinimu Leonavičius "apibendrino" ir įsimbolino derybų su JMVMC procesą.

Kęstutis: /* To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai, Jono Meko vizualiųjų menų centre (2014 07 31 – 09 05) */

2017-08-18T13:15:52Z

To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai, Jono Meko vizualiųjų menų centre (2014 07 31 – 09 05)

← Ankstesnė versija		13:15, 18 rugpjūčio 2017 versija
7 eilutė:		7 eilutė:
	Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek "konfrontacinę" ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su konkrečios vietos ir		Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek "konfrontacinę" ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su konkrečios vietos ir

	==To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai, Jono Meko vizualiųjų menų centre (2014 07 31 – 09 05)==		==To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai (Jono Meko vizualiųjų menų centre 2014 07 31 – 09 05)==