Eglė Rakauskaitė - Versijų istorija

Miga: /* Kūriniai */

2018-11-16T13:01:45Z

Kūriniai

← Ankstesnė versija		13:01, 16 lapkričio 2018 versija
12 eilutė:		12 eilutė:

	Šiame videoperformanse autorė panardina save į taukų skystį, kuriame plūduriuoja tol, kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai siekiant perteikti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį jos kūrinį „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autorė panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Kūrinyje „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant išryškinamas laikiškumas ir kismas. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota santykio tarp procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto.		Šiame videoperformanse autorė panardina save į taukų skystį, kuriame plūduriuoja tol, kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai siekiant perteikti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį jos kūrinį „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autorė panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Kūrinyje „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant išryškinamas laikiškumas ir kismas. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota santykio tarp procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto.

			[[File:E. Rakauskaite - Taukuose.jpg\|400px]]

	----		----

GabrielėR: /* „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) */

2018-09-10T14:08:07Z

„Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija)

← Ankstesnė versija		14:08, 10 rugsėjo 2018 versija
9 eilutė:		9 eilutė:
	== '''Kūriniai''' ==		== '''Kūriniai''' ==

	=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija~~, (foto dokumentacija)~~ ===		=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija ===

	Šiame videoperformanse autorė panardina save į taukų skystį, kuriame plūduriuoja tol, kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai siekiant perteikti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį jos kūrinį „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autorė panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Kūrinyje „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant išryškinamas laikiškumas ir kismas. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota santykio tarp procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto.		Šiame videoperformanse autorė panardina save į taukų skystį, kuriame plūduriuoja tol, kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai siekiant perteikti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį jos kūrinį „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autorė panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Kūrinyje „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant išryškinamas laikiškumas ir kismas. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota santykio tarp procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto.

GabrielėR: /* „Gariūnai“ (2002), videofilmas */

2018-09-10T12:22:35Z

„Gariūnai“ (2002), videofilmas

← Ankstesnė versija		12:22, 10 rugsėjo 2018 versija
25 eilutė:		25 eilutė:
	=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===		=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

	Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir ~~bei~~ pigių prekių ~~neskoningumo –~~ vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina ~~besibaigiančios darbo dienos metu~~ išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.		Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir pigių prekių neskoningumu. Šmėkščiojančios vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina vakare išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės.

	<mediaplayer width='720' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/gariunai.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='720' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/gariunai.mp4</mediaplayer>

GabrielėR: /* „Veidai“ (1998-1999), videofilmas */

2018-09-10T12:19:48Z

„Veidai“ (1998-1999), videofilmas

← Ankstesnė versija		12:19, 10 rugsėjo 2018 versija
17 eilutė:		17 eilutė:
	=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===		=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===

	Videofilmas „Veidai“~~, ilgai trukęs~~ projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais~~, kuriame~~ „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, ~~perkelti į apatinį ten~~ jau būna užsimerkę ir ~~galų gale juos pakeičia kiti~~. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės~~, su autore susijusios terpės~~ dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.		Videofilmas „Veidai“ yra ilgas menininkės projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais. Šiame kūrinyje „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, o apatiniame jau būna užsimerkę. Tokiu būdu per judantį vaizdą keičiasi ir žmonės. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės autorės aplinkos dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.

	<mediaplayer width='787' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/faces.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='787' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/faces.mp4</mediaplayer>

	----		----

	=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===		=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

GabrielėR: /* „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) */

2018-09-10T12:15:34Z

„Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija)

← Ankstesnė versija		12:15, 10 rugsėjo 2018 versija
11 eilutė:		11 eilutė:
	=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) ===		=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) ===

	Šiame videoperformanse, autorė panardina save į taukų ~~skysti~~, kuriame plūduriuoja tol kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai ir siekiant ~~atskleisti~~ visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį – „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse ~~autore~~ panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. ~~Darbe~~ „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant ~~įvedama laikiškumo~~ ir ~~kismo dėmenys~~. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota ~~pačiam videoperformansui svarbiame~~ procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto ~~joje pokytyje~~.		Šiame videoperformanse autorė panardina save į taukų skystį, kuriame plūduriuoja tol, kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai siekiant perteikti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį jos kūrinį „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autorė panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Kūrinyje „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant išryškinamas laikiškumas ir kismas. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota santykio tarp procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto.

	----		----

	=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===		=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===

GabrielėR: /* Meninė veikla */

2018-09-10T12:11:27Z

Meninė veikla

← Ankstesnė versija		12:11, 10 rugsėjo 2018 versija
5 eilutė:		5 eilutė:
	== '''Meninė veikla''' ==		== '''Meninė veikla''' ==

	Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų~~, žinoma ir tarptautiniame kontekste~~. Emisijos kartos ~~atstove~~, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, ~~socialine~~ kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.		Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų. Emisijos kartos atstovė, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, socialinė kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.

	== '''Kūriniai''' ==		== '''Kūriniai''' ==

GabrielėR: /* Biografija */

2018-09-10T12:09:00Z

Biografija

← Ankstesnė versija		12:09, 10 rugsėjo 2018 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	== '''Biografija''' ==		== '''Biografija''' ==

	Eglė Rakauskaitė gimė 1967 ~~metais,~~ Vilniuje. 1993 ~~metais~~ baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po jų ~~iš karto pradeda~~ aktyviai ~~dalyvauti~~ Lietuvos šiuolaikinio meno ~~scenoje. Jos kūryba iškart išsiskiria konceptualumu~~. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.		Eglė Rakauskaitė gimė 1967 m. Vilniuje. 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Netrukus po jų aktyviai įsitraukė į Lietuvos šiuolaikinio meno projektus ir parodas. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.

	== '''Meninė veikla''' ==		== '''Meninė veikla''' ==

LTMKSLB 09:48, 12 rugpjūčio 2018

2018-08-12T09:48:55Z

← Ankstesnė versija		09:48, 12 rugpjūčio 2018 versija
20 eilutė:		20 eilutė:
	<mediaplayer width='787' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/faces.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='787' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/faces.mp4</mediaplayer>

			----
	=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===		=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

Miga: /* „Gariūnai“ (2002), videofilmas */

2018-08-11T20:56:17Z

„Gariūnai“ (2002), videofilmas

← Ankstesnė versija		20:56, 11 rugpjūčio 2018 versija
23 eilutė:		23 eilutė:

	Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir bei pigių prekių neskoningumo – vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina besibaigiančios darbo dienos metu išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.		Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir bei pigių prekių neskoningumo – vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina besibaigiančios darbo dienos metu išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.

			<mediaplayer width='720' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/gariunai.mp4</mediaplayer>

	==Nuorodos==		==Nuorodos==

	[[Category:Videomenas]]		[[Category:Videomenas]]

Miga: /* „Veidai“ (1998-1999), videofilmas */

2018-08-11T20:55:24Z

„Veidai“ (1998-1999), videofilmas

← Ankstesnė versija		20:55, 11 rugpjūčio 2018 versija
18 eilutė:		18 eilutė:
	Videofilmas „Veidai“, ilgai trukęs projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais, kuriame „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, perkelti į apatinį ten jau būna užsimerkę ir galų gale juos pakeičia kiti. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės, su autore susijusios terpės dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.		Videofilmas „Veidai“, ilgai trukęs projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais, kuriame „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, perkelti į apatinį ten jau būna užsimerkę ir galų gale juos pakeičia kiti. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės, su autore susijusios terpės dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.

	-~~---~~		<mediaplayer width='787' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/faces.mp4</mediaplayer>

	=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===		=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===