Džiugas Katinas ir Linas Liandzbergis - Versijų istorija

GabrielėR: /* Karjera */

2018-09-14T06:03:34Z

Karjera

GabrielėR: /* Biografija */

2018-09-14T05:49:41Z

Biografija

← Ankstesnė versija		05:49, 14 rugsėjo 2018 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	==~~Biografija~~==		==Meninė veikla==


	Linas Liandzbergis ir Džiugas Katinas ‒ vieni performanso meno „krikštatėvių“ Lietuvoje. Pačioje XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje jie pradėjo dirbti kartu ~~(buvę ir grupės „Žalias lapas“ nariais)~~ būtent performanso žanre. Vieni pirmųjų reprezentavo lietuvišką performanso meną užsienio festivaliuose. Intensyviai rengė performansus kartu maždaug tarp 1990 ir 1996 metų.		Linas Liandzbergis ir Džiugas Katinas ‒ vieni performanso meno „krikštatėvių“ Lietuvoje. Pačioje XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje jie pradėjo dirbti kartu būtent performanso žanre. Vieni pirmųjų reprezentavo lietuvišką performanso meną užsienio festivaliuose. Intensyviai rengė performansus kartu maždaug tarp 1990 ir 1996 metų.

	Lino Liandzbergio ir Džiugo Katino performansus galima būtų skirstyti į „kūniškus“, kai pagrindine prasmine ir plastine manifestacija tampa kūnas, jo psichofiziologija ir iš jos išplaukiantis santykis su „kultūra“, taip pat į labiau „socializuotus“ performansus, kuriuose menininkai atlieka mediatorių, „konferansjė“ vaidmenį, kurdami savitas hepeningo variacijas.		Lino Liandzbergio ir Džiugo Katino performansus galima būtų skirstyti į „kūniškus“, kai pagrindine prasmine ir plastine manifestacija tampa kūnas, jo psichofiziologija ir iš jos išplaukiantis santykis su „kultūra“, taip pat į labiau „socializuotus“ performansus, kuriuose menininkai atlieka mediatorių, „konferansjė“ vaidmenį, kurdami savitas hepeningo variacijas.
9 eilutė:		9 eilutė:

	Dažnai tokiose akcijose dalyvauja muzikantai, tarsi perkeldami akciją į „neįpareigojantį“ džiazavimo, „relaksacinį“ lygmenį. Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t.y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja menininkai (jų kūnai), natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos (dantistai, muzikantai ir pan.).		Dažnai tokiose akcijose dalyvauja muzikantai, tarsi perkeldami akciją į „neįpareigojantį“ džiazavimo, „relaksacinį“ lygmenį. Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t.y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja menininkai (jų kūnai), natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos (dantistai, muzikantai ir pan.).


	Taip pat menininkai nuo 1995 metų organizavo performanso meno festivalius „Kūno dimensija“, „Dimensija 0“, „Dimensija 1“, „Dimensija 0.99“.		Taip pat menininkai nuo 1995 metų organizavo performanso meno festivalius „Kūno dimensija“, „Dimensija 0“, „Dimensija 1“, „Dimensija 0.99“.
15 eilutė:		14 eilutė:
	Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje. Festivaliuose dalyvavo ne tik lietuvių performeriai, tačiau daugybė to meto performanso žvaigždžių iš užsienio.		Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje. Festivaliuose dalyvavo ne tik lietuvių performeriai, tačiau daugybė to meto performanso žvaigždžių iš užsienio.

	Pirmasis festivalis „Kūno dimensija“ įvyko 1995 m. tuometiniame „Kablyje“. Organizatoriai norėjo supažindinti vietinę publiką su performanso žanru, taip pat paskatinti šios meno rūšies sklaidą Lietuvoje. Į jį atvažiavo daug garsių užsienio performanso atstovų. Lietuva, kaip ir kitos buvusio Sovietinio bloko šalys, tuo metu Vakarų (ir net Azijos) menininkams buvo egzotika, be to, dar veikė „solidarumo“ (kaip išsilaisvinusiems iš okupacijos) aspektas. Todėl daugelis užsienio menininkų noriai vyko į Lietuvą.		„Dimensijos“ – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys, kadangi performansas kaip atskiras šiuolaikinio meno žanras Lietuvoje neprigijo. Performansas, galima sakyti, išsisklaidė performatyviame tarpdisciplininiame mene. O Liandzbergio ir Katino organizuotuose festivaliuose atsiskleidė XX a. 10-ojo dešimtmečio performanso esmė.

	Antrasis festivalis „Dimensija 0“ įvyko Vilniaus Šiuolaikinio meno centre 1997 m., žymėjo performanso meno Lietuvoje klestėjimo apogėjų ir tolimesnį atoslūgį, taip pat ir tapo vienu svarbiausių tų metų šiuolaikinio meno įvykiu Vilniuje.

	Trečiasis festivalis „Dimensija 1“ buvo organizuotas taip pat Vilniaus ŠMC 2006 m. Jame buvo parodyta daug performansų iš užsienio. Tačiau labiausiai festivalis išgarsėjo pareigūnų nutrauktu Evaldo Janso performansu „Ėriuko aukojimas“. Po šio incidento tiek festivalis, tiek Janso (neįgyvendintas) performansas tapo „skandalingais“.

	Paskutinis festivalis „Dimensija 0.99“ organizuotas sekančiais, 2007 m., tačiau jis tapo tarsi Dimensijų „laidotuvėmis“, nes nebeatsirado nei didelio menininkų, norinčių dalyvauti, nei žiūrovų būrio. Šis festivalis buvo kiek „savitikslis“ ir, matyt, reiškė savo pabaigą.

	~~Apskritai, keturios~~ „Dimensijos“ – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys, kadangi performansas, kaip atskiras šiuolaikinio meno žanras Lietuvoje neprigijo. Performansas, galima sakyti, išsisklaidė performatyviame tarpdisciplininiame mene. O Liandzbergio ir Katino organizuotuose festivaliuose~~, galima, sakyti buvo sukoncentruota~~ XX a. 10-jo dešimtmečio ~~prformanso~~ esmė.

	==Karjera==		==Karjera==

Kęstutis: /* Biografija */

2017-08-18T13:42:34Z

Biografija

← Ankstesnė versija		13:42, 18 rugpjūčio 2017 versija
11 eilutė:		11 eilutė:


	Taip pat menininkai nuo 1995 metų organizavo performanso meno festivalius „Kūno dimensija“ ~~(1995 m., „Kablyje“)~~, „Dimensija 0“ ~~(1997 m., Vilniaus ŠMC)~~, „Dimensija 1“ ~~(2006, Vilniaus ŠMC)~~, „Dimensija 0.99“ ~~(2007 m., Vilniaus Profsąjungų rūmuose)~~.		Taip pat menininkai nuo 1995 metų organizavo performanso meno festivalius „Kūno dimensija“, „Dimensija 0“, „Dimensija 1“, „Dimensija 0.99“.

	Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje. Festivaliuose dalyvavo ne tik lietuvių performeriai, tačiau daugybė to meto performanso žvaigždžių iš užsienio.		Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje. Festivaliuose dalyvavo ne tik lietuvių performeriai, tačiau daugybė to meto performanso žvaigždžių iš užsienio.

Kęstutis: /* Biografija */

2017-08-18T13:41:34Z

Biografija

← Ankstesnė versija		13:41, 18 rugpjūčio 2017 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	==Biografija==		==Biografija==
	~~Linas Liandzbergis ir Džiugas Katinas~~

	Liandzbergio ir Katino performansus galima būtų skirstyti į „kūniškus“, kai pagrindine prasmine ir plastine manifestacija tampa kūnas, jo psichofiziologija ir iš jos išplaukiantis santykis su „kultūra“, taip pat į labiau „socializuotus“ performansus, kuriuose menininkai atlieka mediatorių, „konferansjė“ vaidmenį, kurdami savitas happeningo variacijas.

	~~Šių akcijų tikslas provokuoti~~ ir ~~(ne)įtraukti kuo daugiau žiūrovų/lankytojų ir sukurti socialinio ritualo imitaciją~~. ~~Todėl menininkai siūlosi dailės kritikėms (~~-~~ams), dailėtyrininkėms~~ (~~-ams~~) ~~paimti iš venos kraują arba organizuoja grandiozinį menininkų dantų atspaudų ėmimo renginį~~.		Linas Liandzbergis ir Džiugas Katinas ‒ vieni performanso meno „krikštatėvių“ Lietuvoje. Pačioje XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje jie pradėjo dirbti kartu (buvę ir grupės „Žalias lapas“ nariais) būtent performanso žanre. Vieni pirmųjų reprezentavo lietuvišką performanso meną užsienio festivaliuose. Intensyviai rengė performansus kartu maždaug tarp 1990 ir 1996 metų.

	~~Dažnai tokiose akcijose dalyvauja muzikantai~~, ~~tarsi perkeldami akciją~~ į ~~„neįpareigojantį“ džiazavimo~~, ~~„relaksacinį“ lygmenį~~.		Lino Liandzbergio ir Džiugo Katino performansus galima būtų skirstyti į „kūniškus“, kai pagrindine prasmine ir plastine manifestacija tampa kūnas, jo psichofiziologija ir iš jos išplaukiantis santykis su „kultūra“, taip pat į labiau „socializuotus“ performansus, kuriuose menininkai atlieka mediatorių, „konferansjė“ vaidmenį, kurdami savitas hepeningo variacijas.

	~~Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t~~.~~y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja~~ menininkai (~~jų kūnai~~), ~~natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos~~ (~~dantistai~~, ~~muzikantai ir pan.~~).		Šių akcijų tikslas provokuoti ir (ne)įtraukti kuo daugiau žiūrovų/lankytojų ir sukurti socialinio ritualo imitaciją. Todėl menininkai siūlosi dailės kritikėms (-ams), dailėtyrininkėms (-ams) paimti iš venos kraują arba organizuoja grandiozinį menininkų dantų atspaudų ėmimo renginį (1996 m. totalinis performansas „Recepcija“, bendradarbiaujant su grupe „Post ars“).

			Dažnai tokiose akcijose dalyvauja muzikantai, tarsi perkeldami akciją į „neįpareigojantį“ džiazavimo, „relaksacinį“ lygmenį. Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t.y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja menininkai (jų kūnai), natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos (dantistai, muzikantai ir pan.).


	Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje.		Taip pat menininkai nuo 1995 metų organizavo performanso meno festivalius „Kūno dimensija“ (1995 m., „Kablyje“), „Dimensija 0“ (1997 m., Vilniaus ŠMC), „Dimensija 1“ (2006, Vilniaus ŠMC), „Dimensija 0.99“ (2007 m., Vilniaus Profsąjungų rūmuose).

			Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje. Festivaliuose dalyvavo ne tik lietuvių performeriai, tačiau daugybė to meto performanso žvaigždžių iš užsienio.

	Pirmasis festivalis „Kūno dimensija“ įvyko 1995 m. tuometiniame „Kablyje“. Organizatoriai norėjo supažindinti vietinę publiką su performanso žanru, taip pat paskatinti šios meno rūšies sklaidą Lietuvoje. Į jį atvažiavo daug garsių užsienio performanso atstovų. Lietuva, kaip ir kitos buvusio Sovietinio bloko šalys, tuo metu Vakarų (ir net Azijos) menininkams buvo egzotika, be to, dar veikė „solidarumo“ (kaip išsilaisvinusiems iš okupacijos) aspektas. Todėl daugelis užsienio menininkų noriai vyko į Lietuvą.		Pirmasis festivalis „Kūno dimensija“ įvyko 1995 m. tuometiniame „Kablyje“. Organizatoriai norėjo supažindinti vietinę publiką su performanso žanru, taip pat paskatinti šios meno rūšies sklaidą Lietuvoje. Į jį atvažiavo daug garsių užsienio performanso atstovų. Lietuva, kaip ir kitos buvusio Sovietinio bloko šalys, tuo metu Vakarų (ir net Azijos) menininkams buvo egzotika, be to, dar veikė „solidarumo“ (kaip išsilaisvinusiems iš okupacijos) aspektas. Todėl daugelis užsienio menininkų noriai vyko į Lietuvą.
22 eilutė:		23 eilutė:
	Paskutinis festivalis „Dimensija 0.99“ organizuotas sekančiais, 2007 m., tačiau jis tapo tarsi Dimensijų „laidotuvėmis“, nes nebeatsirado nei didelio menininkų, norinčių dalyvauti, nei žiūrovų būrio. Šis festivalis buvo kiek „savitikslis“ ir, matyt, reiškė savo pabaigą.		Paskutinis festivalis „Dimensija 0.99“ organizuotas sekančiais, 2007 m., tačiau jis tapo tarsi Dimensijų „laidotuvėmis“, nes nebeatsirado nei didelio menininkų, norinčių dalyvauti, nei žiūrovų būrio. Šis festivalis buvo kiek „savitikslis“ ir, matyt, reiškė savo pabaigą.

	Apskritai, keturios „Dimensijos“ ~~(ypač pirmosios trys)~~ – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys, ~~Turint omeny tai, kad~~ performansas ~~netapo toks populiarus~~, kaip ~~instaliacijų ar video menas, ir liko daugiau ar mažiau „marginalia“ arba bent jau ne tokia reikšminga mūsų~~ šiuolaikinio meno ~~dalimi~~, ~~būtent šie festivaliai iš dalies konsolidavo Lietuvos performerių pajėgas~~, ~~netgi tam tikra prasme~~, ~~rašė mūsų performanso istoriją~~.		Apskritai, keturios „Dimensijos“ – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys, kadangi performansas, kaip atskiras šiuolaikinio meno žanras Lietuvoje neprigijo. Performansas, galima sakyti, išsisklaidė performatyviame tarpdisciplininiame mene. O Liandzbergio ir Katino organizuotuose festivaliuose, galima, sakyti buvo sukoncentruota XX a. 10-jo dešimtmečio prformanso esmė.

	==Karjera==		==Karjera==

Ltmks 09:26, 4 vasario 2014

2014-02-04T09:26:53Z

← Ankstesnė versija		09:26, 4 vasario 2014 versija
25 eilutė:		25 eilutė:

	==Karjera==		==Karjera==

			[[Vaizdas:liandzbergis katinas glance and mysteries of earth.JPG]]

			[[Vaizdas:liandzbergis katinas performansas glance 1992.JPG]]

			[[Vaizdas:liandzbergis katinas performansas.JPG]]

Kestas: /* Biografija */

2014-01-13T15:10:20Z

Biografija

← Ankstesnė versija		15:10, 13 sausio 2014 versija
9 eilutė:		9 eilutė:

	Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t.y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja menininkai (jų kūnai), natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos (dantistai, muzikantai ir pan.).		Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t.y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja menininkai (jų kūnai), natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos (dantistai, muzikantai ir pan.).



	Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje.		Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje.

Kestas: /* Biografija */

2014-01-13T15:10:02Z

Biografija

← Ankstesnė versija		15:10, 13 sausio 2014 versija
9 eilutė:		9 eilutė:

	Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t.y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja menininkai (jų kūnai), natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos (dantistai, muzikantai ir pan.).		Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t.y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja menininkai (jų kūnai), natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos (dantistai, muzikantai ir pan.).

			Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje.

			Pirmasis festivalis „Kūno dimensija“ įvyko 1995 m. tuometiniame „Kablyje“. Organizatoriai norėjo supažindinti vietinę publiką su performanso žanru, taip pat paskatinti šios meno rūšies sklaidą Lietuvoje. Į jį atvažiavo daug garsių užsienio performanso atstovų. Lietuva, kaip ir kitos buvusio Sovietinio bloko šalys, tuo metu Vakarų (ir net Azijos) menininkams buvo egzotika, be to, dar veikė „solidarumo“ (kaip išsilaisvinusiems iš okupacijos) aspektas. Todėl daugelis užsienio menininkų noriai vyko į Lietuvą.

			Antrasis festivalis „Dimensija 0“ įvyko Vilniaus Šiuolaikinio meno centre 1997 m., žymėjo performanso meno Lietuvoje klestėjimo apogėjų ir tolimesnį atoslūgį, taip pat ir tapo vienu svarbiausių tų metų šiuolaikinio meno įvykiu Vilniuje.

			Trečiasis festivalis „Dimensija 1“ buvo organizuotas taip pat Vilniaus ŠMC 2006 m. Jame buvo parodyta daug performansų iš užsienio. Tačiau labiausiai festivalis išgarsėjo pareigūnų nutrauktu Evaldo Janso performansu „Ėriuko aukojimas“. Po šio incidento tiek festivalis, tiek Janso (neįgyvendintas) performansas tapo „skandalingais“.

			Paskutinis festivalis „Dimensija 0.99“ organizuotas sekančiais, 2007 m., tačiau jis tapo tarsi Dimensijų „laidotuvėmis“, nes nebeatsirado nei didelio menininkų, norinčių dalyvauti, nei žiūrovų būrio. Šis festivalis buvo kiek „savitikslis“ ir, matyt, reiškė savo pabaigą.

			Apskritai, keturios „Dimensijos“ (ypač pirmosios trys) – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys, Turint omeny tai, kad performansas netapo toks populiarus, kaip instaliacijų ar video menas, ir liko daugiau ar mažiau „marginalia“ arba bent jau ne tokia reikšminga mūsų šiuolaikinio meno dalimi, būtent šie festivaliai iš dalies konsolidavo Lietuvos performerių pajėgas, netgi tam tikra prasme, rašė mūsų performanso istoriją.

	==Karjera==		==Karjera==

Kestas: /* Anatomijos pamoka */

2014-01-13T15:03:01Z

Anatomijos pamoka

← Ankstesnė versija		15:03, 13 sausio 2014 versija
14 eilutė:		14 eilutė:

	===Anatomijos pamoka===		===Anatomijos pamoka===
	„Anatomijos pamoka“, 1991 m. Vienas tų performansų, kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija (tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos - dažnas menininkų performansų motyvas). Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir, konkrečiai anatomijos sąvoka.		„Anatomijos pamoka“, 1991 m.

			Vienas tų performansų, kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija (tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos - dažnas menininkų performansų motyvas). Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir, konkrečiai anatomijos sąvoka.

	Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.		Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.

Kestas: /* Lesson of anatomy */

2014-01-13T15:02:39Z

Lesson of anatomy

← Ankstesnė versija		15:02, 13 sausio 2014 versija
13 eilutė:		13 eilutė:


	===~~Lesson of anatomy~~===		===Anatomijos pamoka===
	Vienas tų performansų ~~(1991 m.)~~, kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija (tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos - dažnas menininkų performansų motyvas). Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir, konkrečiai anatomijos sąvoka.		„Anatomijos pamoka“, 1991 m. Vienas tų performansų, kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija (tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos - dažnas menininkų performansų motyvas). Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir, konkrečiai anatomijos sąvoka.

	Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.		Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.

Kestas: /* Lesson of anatomy */

2014-01-13T15:01:03Z

Lesson of anatomy

← Ankstesnė versija		15:01, 13 sausio 2014 versija
14 eilutė:		14 eilutė:

	===Lesson of anatomy===		===Lesson of anatomy===
	Vienas tų performansų, kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija (tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos - dažnas menininkų performansų motyvas). Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir, konkrečiai anatomijos sąvoka.		Vienas tų performansų (1991 m.), kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija (tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos - dažnas menininkų performansų motyvas). Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir, konkrečiai anatomijos sąvoka.

	Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.		Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.

	Tokiu būdu menininkai metaforiškai „atgaivina“, (re)animuoja „anatomijos pamoką“, naudodami tiek medicininius įvaizdžius, tiek tapybos tradicijos klišes, tiek, kas svarbiausia, žaidimą juslėmis, vėlgi, provokuodami klausimus apie dailės tradicijos (ne)gyvybingumą, jos santykį su lokaliu vietos ir laiko (antrosios nepriklausomybės pradžios Lietuvos) kontekstu.		Tokiu būdu menininkai metaforiškai „atgaivina“, (re)animuoja „anatomijos pamoką“, naudodami tiek medicininius įvaizdžius, tiek tapybos tradicijos klišes, tiek, kas svarbiausia, žaidimą juslėmis, vėlgi, provokuodami klausimus apie dailės tradicijos (ne)gyvybingumą, jos santykį su lokaliu vietos ir laiko (antrosios nepriklausomybės pradžios Lietuvos) kontekstu. Tuo metu senos sovietinės (kultūrinės) ir tradicinės Vakarų (meno) sistemos „preparavimas“ buvo ypač aktualus.

	<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas-ir-linas-liandzbergis/lesson-of-anatomt.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas-ir-linas-liandzbergis/lesson-of-anatomt.mp4</mediaplayer>

← Ankstesnė versija		06:03, 14 rugsėjo 2018 versija
16 eilutė:		16 eilutė:
	„Dimensijos“ – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys, kadangi performansas kaip atskiras šiuolaikinio meno žanras Lietuvoje neprigijo. Performansas, galima sakyti, išsisklaidė performatyviame tarpdisciplininiame mene. O Liandzbergio ir Katino organizuotuose festivaliuose atsiskleidė XX a. 10-ojo dešimtmečio performanso esmė.		„Dimensijos“ – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys, kadangi performansas kaip atskiras šiuolaikinio meno žanras Lietuvoje neprigijo. Performansas, galima sakyti, išsisklaidė performatyviame tarpdisciplininiame mene. O Liandzbergio ir Katino organizuotuose festivaliuose atsiskleidė XX a. 10-ojo dešimtmečio performanso esmė.

	==~~Karjera~~==		==Kūriniai==

	[[Vaizdas:liandzbergis katinas glance and mysteries of earth.JPG]]		[[Vaizdas:liandzbergis katinas glance and mysteries of earth.JPG]]
28 eilutė:		28 eilutė:
	„Anatomijos pamoka“, 1991 m.		„Anatomijos pamoka“, 1991 m.

	Vienas tų performansų, kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija (tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos ~~- dažnas~~ menininkų performansų ~~motyvas)~~. Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir~~, konkrečiai~~ anatomijos sąvoka.		Vienas tų performansų, kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija. Dažnai tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos tampa menininkų performansų motyvais. Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir anatomijos sąvoka.

	Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.		Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.

	Tokiu būdu menininkai metaforiškai „atgaivina“, (re)animuoja „anatomijos pamoką“, naudodami tiek medicininius įvaizdžius, tiek tapybos tradicijos klišes, tiek, kas svarbiausia, žaidimą juslėmis, vėlgi, provokuodami klausimus apie dailės tradicijos (ne)gyvybingumą, jos santykį su lokaliu vietos ir laiko (antrosios nepriklausomybės pradžios Lietuvos) kontekstu. Tuo metu ~~senos~~ sovietinės (kultūrinės) ir tradicinės Vakarų (meno) sistemos „preparavimas“ buvo ypač aktualus.		Tokiu būdu menininkai metaforiškai „atgaivina“, (re)animuoja „anatomijos pamoką“, naudodami tiek medicininius įvaizdžius, tiek tapybos tradicijos klišes, tiek, kas svarbiausia, žaidimą juslėmis, vėlgi, provokuodami klausimus apie dailės tradicijos (ne)gyvybingumą, jos santykį su lokaliu vietos ir laiko (antrosios nepriklausomybės pradžios Lietuvos) kontekstu. Tuo metu sovietinės (kultūrinės) ir tradicinės Vakarų (meno) sistemos „preparavimas“ buvo ypač aktualus.

	<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas-ir-linas-liandzbergis/lesson-of-anatomt.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas-ir-linas-liandzbergis/lesson-of-anatomt.mp4</mediaplayer>
38 eilutė:		38 eilutė:
	===Reminisces about Lithuania===		===Reminisces about Lithuania===

	Vienas grandioziškiausių Liandzbergio ir Katino (bendradarbiaujant su Antanu Jasenka) performansų, kurį jau galima būtų priskirti ir prie teatro srities. Pagrindiniai performanso prasminiai (ir formalūs) lygmenys ‒ tuo metu (maždaug 2007 m.) Lietuvos televizijoje rodytos laidos vaikams „Teletabiai“ ir „Tarybų Lietuvos kronikų“ ~~„citatos“~~.		Vienas grandioziškiausių Liandzbergio ir Katino (bendradarbiaujant su Antanu Jasenka) performansų, kurį jau galima būtų priskirti ir prie teatro srities. Pagrindiniai performanso prasminiai (ir formalūs) lygmenys ‒ tuo metu (maždaug 2007 m.) Lietuvos televizijoje rodytos laidos vaikams „Teletabiai“ ir „Tarybų Lietuvos kronikų“ citatos.

	Menininkai, apsirengę Teletabių kostiumais imituoja kasdienės buities sceną fone rodomų dokumentinių sovietmečio apybraižų fone. Priešpastatomi „naivus“ vaikiškas, netgi kūdikiškas ir ideologiškai brutalus sovietinės istorijos pasauliai. Nebeaišku, kuris pasaulis yra tikras, kuris ‒ vaizduotės vaisius?		Menininkai, apsirengę Teletabių kostiumais imituoja kasdienės buities sceną fone rodomų dokumentinių sovietmečio apybraižų fone. Priešpastatomi „naivus“ vaikiškas, netgi kūdikiškas ir ideologiškai brutalus sovietinės istorijos pasauliai. Nebeaišku, kuris pasaulis yra tikras, kuris ‒ vaizduotės vaisius?
47 eilutė:		47 eilutė:

	===Glance===		===Glance===
	Galerija „Langas“, 1991 m. Performansas (arba happeningas, nes įtraukiami žiūrovai) susideda iš dviejų dalių. Pirmoje ~~norintiems~~ gydytojais ~~persirengę menininkai~~ uždeda specialius „regėjimą pagerinančius“ akinius iš vilnos. Šalia stovi dubuo su vandeniu prasiskalauti akims. Kitą dieną tikrinamos „namų užduotys“ – reikia šauti iš orinio šautuvo į klasikinio kūrinio skaidrės projekciją.		Galerija „Langas“, 1991 m. Performansas (arba happeningas, nes įtraukiami žiūrovai) susideda iš dviejų dalių. Pirmoje gydytojais persirengusiems menininkams uždeda specialius „regėjimą pagerinančius“ akinius iš vilnos. Šalia stovi dubuo su vandeniu prasiskalauti akims. Kitą dieną tikrinamos „namų užduotys“ – reikia šauti iš orinio šautuvo į klasikinio kūrinio skaidrės projekciją.

	Menininkai kuria groteskišką situaciją, iš tiesų „tikrindami“ ne tiek „regėjimą“, kiek provokuodami platesnius religijos, kultūros, tradicijos klausimus.		Menininkai kuria groteskišką situaciją, iš tiesų „tikrindami“ ne tiek „regėjimą“, kiek provokuodami platesnius religijos, kultūros, tradicijos klausimus.
71 eilutė:		71 eilutė:
	„Canto of Vampire“, 1991 m.		„Canto of Vampire“, 1991 m.

	Šį kartą menininkų performansas skleidžiasi kaip happeningas, kai ~~įakciją įjungiama~~ daugiau dalyvių. Dailės kritik(i)ų, dailėtyrinink(i)ų prašome duoti kraujo. Kitaip sakant, imamas dailėtyrinink(i)ų kraujas. Happeningo esmė – ne tiek „paimti kraują“, kiek provokuoti kokią nors dailėtyrinink(i)ų reakciją, kuri gali būti teigiama, gali būti neigiama ar indiferentiška.		Šį kartą menininkų performansas skleidžiasi kaip happeningas, kai į akciją įtraukiama daugiau dalyvių. Dailės kritik(i)ų, dailėtyrinink(i)ų prašome duoti kraujo. Kitaip sakant, imamas dailėtyrinink(i)ų kraujas. Happeningo esmė – ne tiek „paimti kraują“, kiek provokuoti kokią nors dailėtyrinink(i)ų reakciją, kuri gali būti teigiama, gali būti neigiama ar indiferentiška.

	Tai vienas tų Liandzbergio ir Katino happeningų, kuriuose tam tikras socialinis veiksmas perkeliamas, imituojamas neva galerinėje, „estetinėje“ erdvėje ir kontekste. Menininkai tariamai ištrina ribas tarp socialinio ir estetinio kontekstų, tarsi klausdami ar tai, ką jie daro yra menas ar jau nebe menas, ar keičiasi (ir kaip keičiasi) tam tikros socialinės praktikos prasmė, sukeitus kontekstus?		Tai vienas tų Liandzbergio ir Katino happeningų, kuriuose tam tikras socialinis veiksmas perkeliamas, imituojamas neva galerinėje, „estetinėje“ erdvėje ir kontekste. Menininkai tariamai ištrina ribas tarp socialinio ir estetinio kontekstų, tarsi klausdami ar tai, ką jie daro yra menas ar jau nebe menas, ar keičiasi (ir kaip keičiasi) tam tikros socialinės praktikos prasmė, sukeitus kontekstus?
86 eilutė:		86 eilutė:
	Šiame performanse menininkai kaip tik ir (at)kuria „grįžimo į pirmapradį būvį“ – vienas menininkų „apauga“ plunksnomis, kito visas kūnas „pasidengia“ plaukais.		Šiame performanse menininkai kaip tik ir (at)kuria „grįžimo į pirmapradį būvį“ – vienas menininkų „apauga“ plunksnomis, kito visas kūnas „pasidengia“ plaukais.

	Tam tikra prasme, sugrįžimo į „pirmaprades“ būsenas motyvai buvo būdingi ~~tuo metu (maždaug~~ 1987-1992 m.), kai buvo populiarios ekologinės idėjos ir ~~apskritai~~ Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos ~~nuotaikų fone~~.		Tam tikra prasme, sugrįžimo į „pirmaprades“ būsenas motyvai buvo būdingi 1987-1992 m., kai buvo populiarios ekologinės idėjos ir Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos.


	<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas-ir-linas-liandzbergis/secrets-of-the-earth.mp4</mediaplayer>		<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas-ir-linas-liandzbergis/secrets-of-the-earth.mp4</mediaplayer>
97 eilutė:		96 eilutė:
	Dar vienas menininkų „natūros“ ir „kultūros“ lygmenų santykio ironiško narpliojimo pavyzdys. Tik šį kartą „pirmu smuiku“ groja tarpdiscipliniškumas – dominuoja video medija, o menininkai dalyvauja kaip „antraplaniai trukdžiai“, „nesusipratimai „technologinėje sistemoje“.		Dar vienas menininkų „natūros“ ir „kultūros“ lygmenų santykio ironiško narpliojimo pavyzdys. Tik šį kartą „pirmu smuiku“ groja tarpdiscipliniškumas – dominuoja video medija, o menininkai dalyvauja kaip „antraplaniai trukdžiai“, „nesusipratimai „technologinėje sistemoje“.

	Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tiesiog žiūrime abstraktų formalistinį filmą. Beveik taip ir yra, tik retkarčiais šio filmo fone pasirodo ir dingsta žmogaus ~~figūrą~~, tarsi būtų filmuota kino seanso metu ir kažkas iš žiūrovų trumpam pakilęs iš savo vietos, „sugadintų“ filmo „perfilmavimą“.		Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tiesiog žiūrime abstraktų formalistinį filmą. Beveik taip ir yra, tik retkarčiais šio filmo fone pasirodo ir dingsta žmogaus figūra, tarsi būtų filmuota kino seanso metu ir kažkas iš žiūrovų trumpam pakilęs iš savo vietos, „sugadintų“ filmo „perfilmavimą“.

	Iš tiesų, Liandzbergio ir Katino performanso pagrindinę dalį sudarė kino salėje demonstruojamas jų sukurtas abstraktus formalistinis filmas fluxus dekoliažo dvasioje, ant kurio, maža to, dar buvo rodomos klasikinių tapybos kūrinių skaidrių projekcijos (dar sutirštindamos abstraktumą). Tačiau šio „seanso“ esmė buvo ta, kad Džiugas Katinas, pavirtęs „puslaukiniu“ žmogumi, vaikščiojo tarp žiūrovų, trukdydamas jiems žiūrėti ir taip nelengvai žiūrimą psichodelinį vaizdų kratinį, atsiprašinėdamas įvairiomis kalbomis.		Iš tiesų, Liandzbergio ir Katino performanso pagrindinę dalį sudarė kino salėje demonstruojamas jų sukurtas abstraktus formalistinis filmas fluxus dekoliažo dvasioje, ant kurio, maža to, dar buvo rodomos klasikinių tapybos kūrinių skaidrių projekcijos (dar sutirštindamos abstraktumą). Tačiau šio „seanso“ esmė buvo ta, kad Džiugas Katinas, pavirtęs „puslaukiniu“ žmogumi, vaikščiojo tarp žiūrovų, trukdydamas jiems žiūrėti ir taip nelengvai žiūrimą psichodelinį vaizdų kratinį, atsiprašinėdamas įvairiomis kalbomis.