http://letmefix.lt/api.php?action=feedcontributions&feedformat=atom&user=Miga 2026-04-13T16:21:35Z User contributions MediaWiki 1.36.1 http://letmefix.lt/index.php?title=Redas_Dir%C5%BEys&diff=1914 2019-06-09T19:54:59Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>==(ne)Meninė veikla==<br /> <br /> Redas Diržys (g. 1967) nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios garsėja aktyvia kuratorine, menine, „biurokratine“ veikla, kuri ilgainiui transformavosi į kovą prieš rimtąją kultūrą. Rimtąja kultūra galima vadinti bet kokias kultūros apraiškas, veikiančias bei kolonizuojančias žmonių sąmonę iš galios pozicijų. <br /> <br /> Tam tikra prasme Diržys, taip pat organizacijos, su kuriomis jis yra susijęs (DAMTP ir pan.), tęsia pokarinių radikalių neoavangardinių judėjimų (Letristų internacionalo, Situacionistų internacionalo, COBRA, Imažinistinio Bauhauzo, Neoistų, Londono psichogeografijos asociacijos, Fluxus, Meno streiko judėjimo ir pan.) tradicijas, tačiau atsižvelgiant į šiandienos situaciją. <br /> <br /> Ko gero, ryškiausias Diržio debiutas ‒ pirmasis „Tiesės. Pjūvio“ festivalis, kuriame Diržys debiutavo ne tik kaip organizatorius, idėjinis lyderis, tačiau ir ideologiškai angažuoto performanso atstovas. Tiesa, ankstyvieji Diržio performansai nebuvo tiesioginiai „politiniai pareiškimai“; juose, kaip visame to meto Lietuvos naujajame mene, buvo nemažas „simbolizmo“, metaforų balastas. Tačiau jau tada Diržys (ne)sąmoningai dirbo su „ideologine“ medžiaga ‒ viešoje erdvėje, taip pat su turiniais, krypstančiais į kvazipolitinę pusę (pvz. 1995 m. Alytaus dailės mokykloje surengtos parodos atidaryme surengtas „pasirodymas“ prieš miesto valdžią kabant aukštyn kojomis arba 1996 m. performansas „Dokumentas. Pasas“, kurio metu menininkas miesto aikštėje žiūrovams po kojų drabstė mėšlą, ir pan.). <br /> <br /> Artėjant link amžių sandūros Diržio performansai, organizacinė ir net biurokratinė veikla (1995 m. tapus Alytaus dailės mokyklos direktoriumi) pamažu mutavo į bendrą ideologiškai angažuotą performatyvią veiklą, kurioje „menas“, kuravimas ir „vadovavimas“ tapo neatskiriama fluksistine veikla. <br /> <br /> Po 2000 m. smarkiai išsiplėtė Diržio performansinės veiklos geografija, užmegzti ryšiai su Pietų Amerikos kairiųjų pažiūrų performanso menininkais. Daug projektų Diržys įgyvendino kartu su čekų menininku Martinu Zetu (o kai kuriuos kaip Martinas Zetas). Šis bendradarbiavimas išsivystė į seriją tarpusavyje susijusių performansų, atvirai išjuokiančių meno sistemos klišes ir institucionalizuotą idiotizmą, europocentrizmą ir netgi rasizmą. <br /> <br /> Diržio performanso veikla ir pažiūros evoliucionavo kairiojo kultūrinio anarchizmo link ir tapo vis labiau sarkastiškai kritinės tiek vietinės, tiek tarptautinės meno sistemos atžvilgiu.<br /> <br /> Naujas ir svarbus etapas Diržio (kūrybinėje) biografijoje buvo 2005 m. surengta „Alytaus meno streiko bienalė“, kuria buvo demonstratyviai pabrėžiamas „provincijos“ statusas, kartu išjuokiamos sostinės provinciãlios institucinių bienalių pretenzijos, taip pat ironizuojama masinės tarptautinės bienalizacijos atžvilgiu. Nuo 2005 „Alytaus meno streiko bienalė“ rengiama kas dveji metai. Tai yra, ko gero, rimčiausia antibienalė Lietuvoje ir Rytų Europoje, kurios metu nekuriamas menas (nebent kažkas to labai nori), tačiau diskutuojama, ieškoma kolektyvinio kūrybiškumo išlaisvinimo formų ir pan. Beviltiškai nuobodžių, pretenzingų, konjunktūrinių ir stereotipiškų Vilniaus, Kauno bienalių fone, Alytaus bienalė ‒ tarsi kelrodė žvaigždė visiems, kurie nori būti kūrybiškais, o ne konjunktūriškais. <br /> <br /> Kartu Diržys toliau tęsė ir tęsia aktyvią performanso menininko veiklą, stengdamasis laikytis tam tikrų „akcionizmo“ principų ‒ dirbti viešoje erdvėje su ideologiniais turiniais. Diržys daugiausiai (sąmoningai) reiškiasi Lietuvos regionuose, „periferiniuose“ performansų renginiuose ir užsienyje, dažniausiai aplenkdamas sostinę. Ir nors Diržys jau kurį laiką yra viena didžiausių alternatyvios avangardinės performanso kultūros žvaigždžių Lietuvoje, vis dėlto (savaip provincialiame) sostinės instituciniame šiuolaikinio meno kontekste jis vis laikomas „enfant terrible“. Dar vienas svarbus Diržio veiklos aspektas ‒ ne tik performatyvus aktyvizmas, tačiau ir antiakademinė tekstinė kritinė veikla. Ko gero, Diržys yra vienas rimčiausių ir giliausių Lietuvos kairiojo anarchistinio sparno Lietuvos teorinės minties atstovų, sąmoningai besireiškiančių neakademinėje plotmėje, dažnai įsiterpiančių ir į mūsų dailės kritikos diskursą. <br /> <br /> Bet kokiu atveju, Diržio veiklą reikia suprasti kaip aktyvistinę visumą (tačiau ne dogmatiška prasme), o ne kaip „performanso“ atstovo ar apskritai menininko praktiką. <br /> <br /> Nuo 2009 metų Redas Diržys atsisakė vadintis menininku ir solidarizavosi su žmonėmis, gaminančiais prasmę ‒ gyvais ir mirusiais psichodarbininkais, ir pats vadina save psichodarbininku.<br /> <br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> ===„Su meile miestui ir žmonėms“=== <br /> <br /> Alytaus kraštotyros muziejus, 1999, nuotraukos Vytauto Stanionio<br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:su-meile-miestui-ir-zmonems01.jpg]]<br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:su-meile-miestui-ir-zmonems02.jpg]]<br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:su-meile-miestui-ir-zmonems03.jpg]]<br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:su-meile-miestui-ir-zmonems04.jpg]]<br /> <br /> <br /> Prie R. Diržio karsto budi Laima Kreivytė (kairėje) ir Jonas Valatkevičius (dešinėje)<br /> <br /> <br /> ===„Mišios“===<br /> <br /> 1997 m.<br /> <br /> Nesvarbu, koks būna Redo Diržio performansų ir akcijų formatas, pagrindinė „medžiaga“ arba „pamušalas“ visada yra socioideologinė tekstūra. Šioje akcijoje Diržys atlieka labai paprastą ir kartu sudėtingą „kontekstų sukeitimo“ ir „prasmių apvertimo“ judesį ‒ tiksliai atkartoja katalikiškas mišias, pasikvietęs bažnytinės muzikos chorą, tačiau daro tai ne bažnyčioje (esu įsitikinęs, kad Diržys atliktų mišias ir bažnyčioje ‒ tai būtų radikalu, tačiau tai dėl savaime suprantamų priežasčių neįmanoma), o Vilniaus Šiuolaikinio meno centro fojė (tai performansų festivalio „Dimensija 0“ dalis). XX a. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Diržys, tuomet dar vadinęs save menininku, bendradarbiaudavo su tokiomis institucijomis, kaip Vilniaus Šiuolaikinio meno centras. <br /> <br /> Visų pirma Diržys problematizuoja ir tarsi išardo vieną labiausiai kanonizuotų Lietuvos katalikiškos visuomenės ritualų, tarsi klausdamas, ar pasikeičia prasmė, bei kiek ir kaip ji pasikeičia, kai tas pats ritualas su visu rimtumu ir nuoširdumu atliekamas ne „šventovėje“ ir ne „eksperto“, t.y. profesionalaus kunigo? Kita vertus, tai ne vien „atgyvenusio krikščioniškojo fundamentalizmo“ kritika ir išjuokimas, tačiau ir ironiška užuomina į menininko (kaip dvasininko pakaitalo) „misiją“ ir vaidmenį visuomenėje. Kartu Diržio „mišios“ gana adekvačios ir trečiąja prasme ‒ Diržys tarsi suteikia „šventumo“ aurą, ironiškai „palaimina“ ir naująją Vilniaus menininkų „šventovę“, „meką“, t.y. ŠMC, kuris XX a. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje tikrai turėjo ambicijų tokia tapti ir, kas juokingiausia, prabėgus dešimtmečiui iš tiesų perėmė visą bažnyčiai, kitaip sakant, biurokratinei-gnostinei sistemai, būdingą dogmatiką. <br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/the%20Mass200%20cac.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===„Press Conference“===<br /> <br /> 2006 m. <br /> <br /> Dar vienas Redo Diržio „spektaklio visuomenės“ kanonų parodijavimo ir sujaukimo pavyzdys. Spaudos konferenciją menininkas paverčia klounada, tiesiogine žodžio prasme pūsdamas susirinkusiems muilo burbulus į akis. Kad beprasmiškas spektaklis būtų atraktyvesnis, Diržys instaliuoja sudėtingą oro pūtimo į muzikinius pučiamuosius instrumentus sistemą (retkarčiais kuriuo nors instrumentu „sugrodamas“).<br /> <br /> Kartu, pasistatęs kibirą muiluoto vandens, Diržys pučia didelius burbulus, „spaudos konferencijos“ (kaip būdo kažką „pranešti“, pasakyti kažką „svarbaus“) formatą paversdamas parodija, tarsi sakydamas, jog spaudos konferencijos ir kiti socialiniai ritualai dažniausiai yra tuščiaviduriai, arba dar blogiau ‒ užmaskuoti ir sofistikuoti socioideologinio išnaudojimo, galios įrankiai. <br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/dimensija-1-3.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===„Plein Air“===<br /> <br /> 2001 m.<br /> <br /> Viena pagrindinių Redo Diržio akcijinės veiklos potemių ‒ tapybos kaip tam tikros (sovietmečiu) privilegijuotos, demoralizuojančios ir stratifikuojančios (kuriančios hierarchijas) sistemos išjuokimas, parodijavimas ir dekonstravimas ideologiniame lygmenyje. Vienas tokių būdų ‒ kojūkų iš molberto pa(si)gaminimas kaip ikonoklazmo simbolis. Šį kartą Diržys parodijuoja tapybos (sistemos) klišes kiek kitu būdu. Jis išsirengia į „plenerą“, tapymo iš natūros sesiją su molbertu ir dažais. Visi žinome, kad gero „pleneristo“ sėkmės paslaptis ‒ rasti tinkamą arba tapybišką motyvą ir jį greitai (per kokią valandą, kol nepasikeitė apšvietimas) „užfiksuoti“. Šiuo atveju svarbiausias (tapančiojo) statiškumas tiek tiesiogine, tiek perkeltine (ideologine) prasmėmis.<br /> <br /> Tačiau Diržys, įsistatęs molbertą, išplaukia „ieškoti motyvo“ valtimi. Pasiekęs ežero vidurį sustoja ir imasi tapyti „motyvą“. Tačiau „neužinkaruota“ valtis nuolat nešiojama po ežerą, todėl tiek tapantysis, tiek „motyvas“ nėra fiksuoti ‒ „motyvas“ nuolat keičiasi, kaip ir tapantysis, nepaisant to, kad valtyje sėdi lyg prikaltas (išlieka statiškas), nuolat blaškomas iš vieno „taško“ į kitą. Taip Diržys sukuria idiotiškos situacijos metaforą, kai „statiškumas“ (sakykime, stabili vertybių sistema ir socio-ideologinė hierarchija) tampa absurdiškas. Diržys „fiksuoja“ ne „motyvą“, bet jo nebuvimą ‒ ir paveiksle „vaizduojama“ purvina košė arba „tobulas abstraktus motyvas“.<br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/plein-nr2-veisejai.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===„Kojūkais per vandenį“===<br /> <br /> Redo Diržio akcijose kojūkai naudojami dažnai, taip pat jie turi savo priešistorę ir simboliką. Tai įvairiose situacijose pasikartojantis artefaktas, pagamintas iš per pusę perpjauto molberto.<br /> <br /> „KAIP IR KODĖL REIKIA IŠ MOLBERTO PASIDARYTI PORĄ KOJŪKŲ“ (II dalis)<br /> <br /> Molbertas ‒ tai įrenginys masinei meno kūrinių gamybai rankiniu būdu. Molbertas ‒ toks, koks sutinkamas šiandien ‒ atsirado Renesanso laikais kartu su aliejine tapyba. Molberto (angliškai ‒ ''easel'') etimologija yra kildinama iš žodžio „asilas“.<br /> <br /> Molbertą reiktų suvokti kaip tapytojo nešulinį gyvulį. Molbertas ‒ vienas svarbiausių klasikinio menininko ir su juo asocijuojamo „teisingo“ vaizdavimo būdo atributas.<br /> <br /> Molbertas ‒ tai buržuazinės pridėtinės vertės ekonomikos simbolis, nes ant jo sukuriamas produktas turi tendenciją įgauti pridėtinę vertę po to, kai pakliūna į kapitalistinės rinkos ryklių nasrus. <br /> <br /> Aukcionų metu parduodami meno kūriniai paprastai dedami ant imitacinių molbertų. Imitacinis molbertas ‒ dažno buržuazinio interjero dalis nuo XIX a.<br /> <br /> Molbertas plius „genijus“ ‒ klasikinis pridėtinės vertės kūrimo modelis, nes garsenybė negali nesukurti vertybės tokiame derinyje.<br /> <br /> Žmonės mėgsta vertybes.<br /> <br /> Gavęs vertybę veltui žmogus paprastai džiaugiasi. <br /> <br /> Jis tiki, kad kada nors tai pavirs kapitalu be jo paties pastangų.<br /> <br /> Žmonės mėgsta matyti save atvaizduotą plokštumoje ir kiekvieną kartą stebisi lyg kokiu stebuklu.<br /> <br /> Jeigu jų atvaizdas dar yra ir vertybė dėl kokių nors papildomų priežasčių, tai jiems patinka net ir negražus atvaizdas, nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri.<br /> <br /> Ką reikštų viešas molberto sulaužymas?<br /> <br /> Visų pirma, tai antausis buržuazinei vertės ir grožio etalono simbolikai.<br /> <br /> Antra, tai antausis menininko išskirtinumo mitui, „genijaus“ ekonomikai ir „rimtosios kultūros“ propaguotojams.<br /> <br /> Trečia, tai gamybos priemonės sunaikinimas, luditiškas veiksmas, atsisakymas tarnauti ekonominei sistemai, antikapitalistinis veiksmas.<br /> <br /> Ketvirta, tai atsisakymas vaizduoti, ikonoklazmas.<br /> <br /> Kokiu būdu tai padaryti?<br /> <br /> Paimkite medinį klasikinį trikojį molbertą ir atkabinkite atraminę jo koją ‒ jos jums jau nebeprireiks.<br /> <br /> Pažymėkite vertikalią molberto simetrijos ašį ir pagal ją padalinkite likusią molberto dalį pusiau (geriausia tai padaryti pjūklu, bet galima ir kirviu).<br /> <br /> Štai jūs jau turite porą puikių menininko kojūkų!<br /> <br /> Atsistoję ant kojūkų jūs galite eiti kur norit ‒ žmonės jus seks tarsi Kristų, ant asilo įjojantį į amžinąjį miestą.<br /> <br /> Molbertą verta išardyti dar ir todėl, kad šis įrenginys yra sukonstruotas taip, kad prie jo sėdintis humanoidas dėl savo pasyvaus stebėtojo būvio prie jo greičiau pradeda rūkyti, nei mąstyti.<br /> <br /> Pasidaręs kojūkus jis bent jau mes rūkyti, nes jais vaikštant tai daryti nepatogu.<br /> <br /> (Redas Diržys, 2008, Alytus) <br /> <br /> (Alytaus bienalė 2: tarptautinis eksperimentinio meno festivalis, 2007 m. rugpjūčio 20-26 d. (katalogas), Alytus, 2008, p. 32)<br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/kojukais-per-vandeni.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===„Kojūkų futbolas“===<br /> <br /> Šiuo atveju Diržys (iš per pusę perpjauto molberto ‒ šį aspektą reikia prisiminti visada) kojūkus integruoja į viešą Klaipėdos miesto renginį, taip tarsi dvigubai dekonstruodamas atvaizdų gaminimą, kartu futbolo kaip kapitalistinės konkurencijos spektaklio kanonus, savaip tęsdamas situacionistų tradicijas. Visa tai įpinama į miesto šventės formatą ir atrodo kaip neįpareigojantis, linksmas žaidimas. <br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/kojuku-futbloas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===„Sadamas žengia į dangų“===<br /> <br /> Performansas „Sadamas žengia į dangų“ 2007 m. rengtas Vilniuje. <br /> <br /> Performansą sudarė Diržio „piligriminė kelionė“, prasidėjusi prie JAV ambasados ir pasibaigusi prie Rusų dramos teatro. Šiame performanse galime aptikti visus Diržio performatyvios veiklos „ingredientus“ ‒ (dažniausiai) viešą erdvę ir tam tikrą veiklą, susijusią su ideologiniais lygmenimis. Vieša erdvė visada yra ideologzuota ir represuota, tereikia truputį nukrypti nuo neregimo „teisingo elgesio“ formato ir tuojau pat išryškėja represiniai aspektai. Šiame performanse Diržys taip pat išryškina šiuos ideologinės represijos mechanizmus.<br /> <br /> Jis „keliauja“ ant nugaros užsivožęs Sadamo Husseino portretą, maža to, Diržį lydi (ir dokumentuoja) grupelė kolegų ar šiaip prijaučiančiųjų, todėl nekalta „kelionė“ vista improvizuotomis „eitynėmis“, o joms trumpam stabtelėjus prie JAV ambasados policininko „perskaitomos“ kaip nesankcionuotas „piketas“. Taigi, Diržys pasiekia savo ‒ švelniai transformuodamas įprasto elgesio kanonus viešoje erdvėje (su)kuria tokias situacijas, kuriose tarsi demaskuojamas viešos erdvės „viešumas“ ir elgesio joje „natūralumas“.<br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/sadamas-zengia-i-dangu.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===„Barricade“===<br /> <br /> Performansas, surengtas Kaune. Improvizuota barikada (aliuzija į revoliucinę performanso formą) užtveriama gatvė, Redas Diržys pasako kalbą, jos pabaigoje kviečia žiūrovus išardyti (išspardyti) barikadas. Kai kurie žiūrovai pasiduoda „provokacijai“ ir iš tiesų išspardo kartoninę barikadą. Tokiu būdu Diržys sukeičia vaidmenis: tie, kas statė barikadą, pasišalina, o tie, kas taikiai stebėjo veiksmą, ją išspardo. Sukuriama ironiška revoliucinės situacijos parafrazė. <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/bariccade.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===„LeDZ“===<br /> <br /> Performansas „LeDZ“ (1995) yra vienas ankstyvųjų menininko viešų pasirodymų. Šis performansas atsirado iš konkrečios institucinės situacijos. 1995 m. Diržiui tapus Alytaus dailės mokyklos direktoriumi, buvo „nuleistas“ nurodymas iš viršaus surengti Dzūkijos regiono dailininkų pardą dailės mokykloje. Diržys ir keletas jo kartos bendražygių nusprendė „kuratoriniame“ lygmenyje išreikšti savo požiūrį ‒ stendams supirko medžiagą ir sukalė patys. Dėl salės grindų remonto (jį reikėjo atlikti per kelias dienas specialia įranga) susitarė su bičiuliu Sigitu Krutuliu, tuo metu kaip tik atlikusiu būtent tokius darbus. Deja, šis nespėjo laiku pradėti, tad parodą teko eksponuoti ant baisiai atrodančių grindų. Tradicinių dailininkų kuratoriai neatmetė, bet ir taikytis prie įprastos rutininės-ritualinės parodų estetikos neketino.<br /> <br /> Parodoje dominavo instaliacijos, objektai ‒ nebūdingi tradicinėms provincijos parodoms elementai, o per atidarymą Diržys atliko performansą: kabėdamas žemyn galva valdžios ponioms ir ponams sakė, kad „jų akys juos apgauna“. Juos tokia atrakcija ir glumino, ir patiko. Bet ši paroda, kaip ir reikėjo tikėtis, neatitiko tradicinių Dzūkijos dailininkų lūkesčių. Ji vadinosi „LeDZ“ ‒ pavadinimas buvo sugalvotas Redo Diržio kartu su Audriumi Janušoniu, ir turėjo reikšti kažką tarpinio tarp dzūkų, cepelinų ir „Led Zeppelin“. (Redo Diržio atsiminimai iš knygos „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“, Alytaus dailės mokykla, 2013, p. 112-113)<br /> <br /> Miesto valdžios atstovų būrelis ir priešais juos žemyn galva kabantis Redas Diržys tapo pranašišku Alytaus avangardo ir miesto valdžios santykių (dažniausiai atviros konfrontacijos) simboliu.<br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/ledz.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===Akcija, skirta 1968 m. spalio įvykių Meksikoje aukoms atminti===<br /> <br /> Redas Diržys &amp; Enrike Ježik (Argentina)<br /> <br /> 1968 m. Olimpiados Meksiko mieste metu, spalio 2 d., į Meksiko gatves išėjo apie 10 000 studentų ir valstybinio sektoriaus tarnautojų, protestuodami prieš tuometinę vyriausybę. Vyriausybės pajėgos atakavo protestuotojus ir nužudė iki trijų šimtų taikių demonstrantų, keli tūkstančiai buvo suimti. <br /> Redo Diržio ir argentiniečio Enrike Ježiko akcijos „branduolys“ – dviejų menininkų „kopimas“ į dangoraižio 60-tą aukštą kaip politinis veiksmas ir priminimas apie kruvinus įvykius, įvykusius taiką simbolizuojančio renginio ‒ olimpiados – metu. Šią akciją stebėjo apie 20 000 žmonių. <br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/enrique-jezik-ir-redo-dirzio-akcija-1968-uju-aukoms-meksikoje-atminti.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===Susitikimų su merais manifestas===<br /> <br /> Ką reiškia susitikti su meru mūsų visuomenėje?<br /> <br /> Mano patirtis šioje srityje nėra labai didelė. Tarybiniais laikais merų paprasčiausiai nebuvo. Teoriškai tuomet miestą valdė taip vadinamas Vykdomojo komiteto pirmininkas, kuriam „patardavo“ Miesto Komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius. Taigi, mero posto atsiradimas buvo vienas pirmųjų pasikeitimų, kurie formavo mano sampratą apie Vakarietiškos demokratijos veidą jau 90-ųjų pradžioje. Jau vien merų veidai iškalbingai byloja, kaip Vakarų civilizacija atėjo į mažą posovietinį miestelį.<br /> <br /> Labai greitai man teko įsitikinti, kad miesto meras – tai ne vien postas, bet ir žmogus, kad galima su juo susitikti, pašnekėti. Kad ir su pirmuoju meru – mes keletą kartų diskutavome apie menininko ir politiko vaidmenį visuomeninio vizualumo srityje. Man buvo labai aiškiai suformuluota, kad mes – menininkai – darome paveikslėlius, bet jie – politikai – nusprendžia, kokio dydžio jie turėtų būti. Tuomet tai buvo pasakyta apie konkretų Miesto savivaldybės administracijos užsakymą tarpukario merų portretų rinkiniui atlikti, bet ilgainiui aš supratau, kad šis principas taikomas kur kas plačiau.<br /> <br /> Kitą merą aplankė tarptautinė menininkų grupė ir pakvietė prisijungti prie naujo socialinio ritualo miesto visuomenei įtvirtinimo. Meras netgi sutiko, bet pažadėjo prisijungti vėliau. Taip ir prasidėjo visa tarptautinė merų čiuožinėjimo įgūdžių lavinimo kampanija.<br /> <br /> Čia būtina paminėti ir miestų broliavimosi fenomeną, kuris paprastai gimsta iš paprasto fakto, kad vieno miesto meras susitinka su kito miesto meru. Jie spaudžia vienas kitam rankas, užmezga draugystes, keičiasi oficialiomis delegacijomis. Ir galų gale, kai jokių abejonių dėl susibroliavimo nebelieka politiniame lygmenyje, jie apsikeičia ir menininkais. Bet tokiu būdu suręstos menininkų „brolystės“, kaip taisyklė, būna labai dirbtinės ir bevaisės. Politikai nenori pripažinti, kad tokia problema egzistuoja, nes tuomet užsiima naujų draugysčių užmezgimu ir nebeturi laiko gilintis į savo veiksmų pasekmes. Taigi, mes pradedame naują iniciatyvą, kad padėtume jiems suvokti problemos apimtis ir pradedame veikti „iš apačios“. Apie tai ir manifestas:<br /> <br /> 1. Jeigu kokiame nors pasaulio mieste menininkai susitinka ir puikiai jaučiasi, jie privalo apie tai informuoti tos vietos merą.<br /> <br /> 2. Menininkai privalo būti humaniškesni merų atžvilgiu, nei pastarieji paprastai elgiasi su menininkais – pasikeitimo kultūrinėmis delegacijomis metu menininkai dažniau daro politiką, nei menus. Savo ruožtu menininkai turėtų tikrinti maksimalų politikų laiko užimtumą, nes nei vieni, nei kiti nemėgsta laiko švaistyti veltui.<br /> <br /> 3. Nuo pat iniciatyvos pradžios menininkai rūpinasi merų laiku ir dovanoja jiems pačiūžas oficialių susitikimų metu. Po to, kai visų geriausių vietų merai bus sutikti ir informuoti, bus surengtas Pasaulinis merų čiuožimo įvykis (PMČĮ).<br /> <br /> 4. Kaip sakė Belfasto miesto meras Alex Maskey: „Politikai ir menininkai turi eiti į priekį, kad žmonės galėtų jais sekti“. Tinkamiausia transporto priemonė ęiam veiksmui – pačiūžos (Martino Zeto pastaba).<br /> <br /> 5. Jeigu puikios vietos meras atsisako susitikti ir vietoj savęs siūlo vicemerą, menininkas turi atsisakyti susitikimo, nes tik aukščiausiu lygiu susitikimas turi prasmę. Bet galimas ir alternatyvus sprendimas: vietoj savęs įgalioti kitą asmenį, kad šis susitiktų su vicemeru ir įpareigotų jį perduoti merui žinią bei dovaną.<br /> <br /> 6. Jeigu menininkas neturi po ranka atliekamos poros pačiūžų dovanai, jis gali įteikti dovanų juodos lietuviškos duonos kepalą. Tokiu atveju privalu paraginti merą apsirūpinti pačiūžomis oficialiam naudojimui. Jeigu meras nėra puikus čiuožėjas, jis galėtų pasirūpinti treniruotėmis, kad neatrodytų beviltiškai pasauliniame renginyje.<br /> <br /> 7. Kiekvieną sutiktą merą privaloma registruoti Oficialiame Merų registracijos centre prie ZCCA-Libušino. Prašome atsiųsti vietos pavadinimą, mero vardą ir pavardę, oficialią susitikimo dokumentaciją ir trumpą reportažą apie susitikimo eigą šiuo adresu:<br /> <br /> ZCCA-Libušin<br /> P.O. BOX 21<br /> 27306 LIBUŠIN<br /> CZECH REPUBLIC<br /> <br /> 8. Nesvarbu, kad bėgant laikui į mero postus bus išrinkti kiti asmenys – Pasaulinis merų čiuožimo įvykis turi simbolinę prasmę! Mums reikalingi postai, o ne asmenys. Tai yra atstovavimas, o ne Olimpinės žaidynės.<br /> <br /> 9. SUSIVIENIJUSIŲ MERŲ NIEKAS NENUGALĖS!<br /> <br /> [Redas Diržys, 2006, Alytus]<br /> <br /> <br /> Mayors’ Meeting Manifesto<br /> <br /> What does it mean to meet a Mayor in our society?<br /> <br /> My experience of trying to understand the Mayor’s institution is not a very long one. In the Soviet times there were no mayors at all. The city was ruled by the so-called Chairman of The Executive Committee, and he was implementing orders given by the First Secretary of the city's Communist Party Committee. So, the appearance of the position of city Mayor was one of the first changes I witnessed as a demonstration of the virtues of Western democracy in the early 90s. The faces of the mayors obviously illustrated how Western civilization entered a small post-Soviet town.<br /> <br /> Then I realized that the head of the city is not just a position but also a person. And there is a possibility to meet them and talk. For example, with the first Mayor we had pretty nice conversations on the mission of artists and politicians in the sphere of visuality. I was told that we – the artists – make pictures, but they – the politicians – get to decide their size. It was said concerning a set of photo portraits of the pre-war mayors of Alytus, commissioned by the City Council, but later I found out this principle was applied much more widely.<br /> <br /> Another Mayor was visited by an international group of artists and asked to join their skating performance as a new social ritual in the city, and he even said “yes”. He promised to join them later. That was the moment when the whole mayors’ skating campaign started.<br /> <br /> Here it is very important to mention the phenomenon of twin cities. It is usually born from the fact of a mayors meeting another city's mayor. They shake hands, make friendships, and then exchange official delegations. Artists and other cultural workers are those who do the exchange at the very end, when there are no doubts about the official twinning of the cities on the political level. Usually artists’ meetings arranged in such a way are artificial and fruitless. The politicians fail to understand the problem is really a big one. So we started a new initiative to help them understand the problem, or simply to solve the problem from the other side. That is what the Manifesto is about.<br /> <br /> 1. All the Mayors of the cities where artists meet and feel good should be visited by the artists and informed about the fact.<br /> <br /> 2. Artists should take care not to waste the Mayors’ time, contrary to the existing practice of cultural delegations' exchange, where artists make politics instead of making art. While dealing with mayors, artists should ensure that the latter are constantly occupied.<br /> <br /> 3. During the meeting, artists should provide the Mayors with a pair of skates as a present. A Global Mayors’ Skating Event (GMSE) will be held for most of the Mayors of the best places to meet.<br /> <br /> 4. According to Alex Maskey, the Lord Mayor of the City of Belfast, “Politicians and artists should move forward and show the way for people to follow”. This is exactly what the skates are for (note by Martin Zet).<br /> <br /> 5. In case the Mayor of a nice place does not wish to meet the artist and insists on meeting the vice-mayor, the artist should refuse from meeting him because the real meeting should happen at the highest level. In some cases another person could be accredited to substitute the artist while giving the present and petition to the vice-mayor, and obliging the latter to ensure a smooth transmission of the message.<br /> <br /> 6. If an artist does not have a pair of skates to give to the Mayor, he can give a big loaf of Lithuanian rye bread instead, which also has a deep symbolic meaning. Then it is necessary to talk to the mayor about the necessity to obtain the skates for official use. In case the mayor is not a good skater, it may be necessary to organize basic training not to look funny at the global event.<br /> <br /> 7. Every mayor met should be registered at the Official Mayors’ Registration Center at ZCCA-Libušin. Please send the location name, the name of the Mayor, official documentation of the fact of meeting the mayor, and a short report with all the details of the meeting to the following address:<br /> <br /> ZCCA-Libušin<br /> P.O. BOX 21<br /> 27306 LIBUŠIN<br /> CZECH REPUBLIC<br /> <br /> 8. It doesn’t matter that other individuals will be elected to take the position of the Mayor – the Global Mayors’ Skating Event has symbolical meaning! We need positions to skate, not personalities. This is representation, not the Olympic Games.<br /> <br /> 9. UNITED MAYORS WILL NEVER BE DEFEATED!<br /> <br /> [Redas Diržys, 2006, Alytus]<br /> <br /> The List of Mayors Met (selected)<br /> <br /> 2006 – The mayors of Kladno and Vinožice, Czech Republic (photographed and videotaped).<br /> <br /> 2005 – Burgermeister (Deputy Mayor) of Dresden Dr. Lutz Vogel was met by Mr. Viktor Prusek (Deputy of Martin Zet and Redas Diržys), Germany (photographed). <br /> – The Mayor of Linz , Austria, Mr. Franz Dobusch was met by Redas Diržys; courtesy of Die Fabrikanten and personally Mr. Gerald Harringer (photographed).<br /> <br /> 2004 – The Mayor of Bilina was met by Redas Diržys and Martin Zet, Czech Republic, courtesy of Cascada cultural center (photographed).<br /> – Access to the Mayor of Iasi, Romania, was denied by Vector foundation.<br /> <br /> 2003 – The Mayor of Bialystok, Poland, was met by Redas Diržys and Martin Zet (photographed).<br /> – Access to the Mayor of Tirana, Albania, Mr. Edi Rama was denied by curator Edi Muka.<br /> <br /> 2002 – The Lord Mayor of the city of Belfast Mr. Alex Maskey was met by Redas Diržys and Martin Zet, courtesy of Catalyst Arts, Belfast, Northern Ireland (photographed).<br /> <br /> 2001 – The Mayor of Piotrkov-Trybunalsky, Poland, was met by Redas Diržys and Martin Zet; courtesy of Interaction festival organizers (photographed).<br /> – The Mayor of Alytus Mr. Vytautas Kirkliauskas, Lithuania,<br /> <br /> <br /> ===„Pasidaryk bienalę pats“===<br /> <br /> Pasidaryk bienalę pats. Manifestas<br /> <br /> 1. Visų pirma tu turi nugalėti savo ego ir suvokti, kad bienalė yra organizuojama ne parodyti tavo paties, bet kitų darbams. Pastebėk, kad yra dar daugiau menininkų pasaulyje.<br /> <br /> 2. Parenk bienalę taip, kad pats norėtumei tokioje dalyvauti.<br /> <br /> 3. Bienalės tema turėtų atspindėti realias problemas, su kuriomis susidūrei dalyvaudamas pastarosiose keliose bienalėse.<br /> <br /> 4. Pasirink vietovę, dar neregėjusią panašaus pobūdžio renginių.<br /> <br /> 5. Surink ir paskleisk pačias linksmiausias ir absurdiškiausias istorijas apie tą vietovę.<br /> <br /> 6. Tiksliai numatyk konkretų adresatą, kurį nori atakuoti ir tuo pagrindu organizuok visą viešųjų ryšių kampaniją.<br /> <br /> 7. Kviesk žmones, su kuriais norėtumei dirbti. Panaudok visus asmeninius kontaktus.<br /> <br /> 8. Niekada nekviesk žvaigždžių vien tik dėl jų statuso. Jos niekada nedirbs tavo idėjoms. Net jei ir sugebėtumei gauti daugiau paramos bienalei, jų dalyvavimas tarnaus jėgoms, stovinčioms už jųjų nugarų ir jomis manipuliuojančioms.<br /> <br /> 9. Niekada netikėk institucijų patarimais. Tik viena bendradarbiavimo forma yra priimtina – paimk iš jų pinigų daugiau, nei reiktų jų inkorporuotiems reikalavimams įvykdyti. Likusias lėšas panaudok jų interesų neutralizavimui. Jeigu tavo interesai sutampa su institucijos interesais – tu kažką darai nekaip.<br /> <br /> 10. Stenkis išvengti jų teoretizuotų kalbų propagavimo bet kuria forma: paskaitos, tekstai, citatos, nuorodos; arba bent jau neutralizuok savo paties komentarais.<br /> <br /> 11. Atmink, kad ir ką bedarytumei, tu dirbi jiems ir jie bus tau dėkingi už bet kokį dėmesį jiems. Nesuk sau galvos dėl jų diskomforto – jie niekada tau nemokės tiek, kad galėtų reikalauti tavo paklusnumo.<br /> <br /> 12. Jeigu nori gauti vietos valdžios paramą – prižadėk jiems reginį.<br /> <br /> 13. Jeigu nori gauti valstybinės institucijos paramą – prižadėk įvairiapusį renginio nušvietimą spaudoje, ypač tarptautinėje.<br /> <br /> 14. Jeigu nori dirbti su tarptautiniais fondais – pasislėpk už lojalios ir patikimos institucijos sienų.<br /> <br /> 15. Visiems šiems trims atvejams neabejotinai pravers tavo lobistiniai sugebėjimai.<br /> <br /> 16. Jeigu dar turi kokių idėjų, dėl kurių nori surengti bienalę, panaudok jas menininkų pritraukimui. Nuostabu, jeigu šios prieštarautų aukščiau išvardintiems trims atvejams.<br /> <br /> 17. Tu turi tikėti ir pasitikėti menininkais, kuriuos kvieti į bienalę, ir jie padarys geriausia, ką gali. Niekada neatrinkinėk darbų – diskutuok su kiekvienu menininku judviejų veikimo strategiją.<br /> <br /> 18. Bienalės katalogas visuomet turi nuorodas į galios struktūras. Skirtumas tik toks – arba tu jas adoruoji, arba joms priešiniesi.<br /> <br /> 19. Katalogas – tai būtinas elementas, kad bienalė taptų istorija. Atmink, žmonės labiausiai įsidėmi atidarymo furšetus ir katalogus.<br /> <br /> 20. Katalogas – tai pirmas žingsnis į sekančią bienalę.<br /> <br /> 21. Būk nuoširdus, kiek begali. Venk profesionalų tekstų spausdinimo kataloge.<br /> <br /> 22. Jeigu nieko nebeliko pasakyti daugiau – tylėk. Bet tai nereiškia, kad neturėtumei suorganizuoti dar vienos bienalės po dvejų metų. Galų gale, tai visuomet veiks tuos, kurie daug šneka.<br /> <br /> AR TU IŠ TIESŲ TURI, KĄ PASAKYTI? KAM?<br /> <br /> [Redas Diržys, 2005, Alytus]<br /> <br /> <br /> <br /> Make Your Own Biennial – Manifesto<br /> <br /> (Highly recommended to self-referential artists)<br /> <br /> 1. First you have to overcome your own ego and realize that a Biennial is to be organized to show somebody else’s but not your own artworks, and also realize that there are more artists in the world.<br /> <br /> 2. The format of the Biennial and priorities should be arranged in such a manner that you would like to participate in it yourself.<br /> <br /> 3. The topic of the Biennial should be based on the real problems you’ve faced in the last few biennials you’ve participated in.<br /> <br /> 4. Choose a site never used for such kind of events and not inhabited by your family and/or your parents.<br /> <br /> 5. Collect and spread around funny and absurd stories about the site.<br /> <br /> 6. Carefully choose the target people to be hit during the event and serve as the main audience of the PR campaign. <br /> <br /> 7. Invite the people you would like to work with. Use all personal contacts you ever had.<br /> <br /> 8. Never invite the stars only because of their status. That will never work for you even if you get more funds because of their names – all the profit will be eventually absorbed by the forces standing behind them.<br /> <br /> 9. Never trust advice of the institutions; the only acceptable form of compromise is to use their money which should be twice or more bigger than what is needed to cover the presentation of their promotional part. And arrange a counterpart to it.<br /> <br /> 10. Try to avoid presentation of their theoretical discourse in whatever form: lectures, texts etc.; or at least neutralize it through your own commentary.<br /> <br /> 11. Remember, you are working for them and you’re the one to receive thanks from them. Don’t worry about their discomfort – they’ll never pay you enough to demand you to listen to their reproaches.<br /> <br /> 12. If you receive municipal resources you should promise a spectacle to them.<br /> <br /> 13. If you receive money from the State – promise press coverage and especially international one.<br /> <br /> 14. If you want to receive international funds, you should hide yourself behind an institution and prove its loyalty.<br /> <br /> 15. Your lobbying skills would be very helpful in all three cases.<br /> <br /> 16. If you have some more ideas to address with the topic of the biennial – that will work to gather the artists around. It would be perfect if those contradicted the previous three.<br /> <br /> 17. You should trust the artists invited and let them do the things they intend to do, and they’ll do their best. Never give directions for the work, but instead discuss the strategy.<br /> <br /> 18. The catalogue of the Biennial points to those who hold the power – you either adore or criticize them.<br /> <br /> 19. The catalogue is a necessary point to testify the history of the Biennial. Mind you, people mostly remember the opening parties and catalogues.<br /> <br /> 20. The catalogue is the first step to the next Biennial.<br /> <br /> 21. Try to be as sincere as possible. And try to avoid really professional texts in the catalogue.<br /> <br /> 22. If nothing remains to be said – better stay silent. But that doesn’t mean there is no need to arrange another Biennial in two years. At least there is a good opportunity to oppose those who are chattering too much.<br /> <br /> DO YOU REALLY WANT SOMETHING TO SAY? TO WHOM? <br /> <br /> [Redas Diržys, 2005, Alytus]<br /> <br /> <br /> ===Užpildo manifestas===<br /> <br /> Šiandien tampa vis labiau akivaizdu, kad meno istorijos pagrindinė funkcija yra apginti turtingųjų muziejų stambiąsias kolekcijas bei asmenis, kurie patirtų didelius nuostolius, jei sistema sugriūtų. Meno istorija kuriama remiantis žvaigždžių gaminimo industrija, bet reikia sukurti atitinkamą terpę, kurioje ir atsiskleidžia labai funkcionali kainos-vertės sistema. Labai svarbi sistemos dalimi šiandien tampa nuolatinė „užpildo“, taip reikalingo žvaigždės aplinkai suformuoti, produkcija. Kas yra tas „užpildas“ ir kodėl Rytų Europa yra pagrindinis jo tiekėjas?<br /> <br /> Dar visai neseniai už „geležinės uždangos“ kiekvienas informacijos trupinys apie vakarietiškus kultūrinius judėjimus (žinoma, labiausiai dominuojančius: roko ir pop muzika, abstraktus ekspresionizmas, pop ir minimalistinis menas...) buvo traktuojamas kaip begalinės laisvės apraiškos. Netgi formalistinis abstrakčios tapybos kūrinys buvo radikalus sovietinėje visuomenėje. Taigi, po sistemos žlugimo visi progresyvieji menininkai plūstelėjo į vakarus, kur netruko įsitikinti, kokie naivūs ir primityvūs jie stojo prieš vakarietišką teorinį žongliravimą. Vos keli laimingieji – daugiausia maskviečiai – sugebėjo sėkmingai pritaikyti sovietinį stilių prie vakarietiškų stereotipų ir padaryti stulbinančias karjeras. Iš kitos pusės, nacionalinės besiformuojančių valstybių sistemos buvo konstruojamos pagal provakarietiškus standartus, atsižvelgiant ne į susiklosčiusias istorines sąlygas, bet į naujosios ideologijos reikalavimus. Tarptautiniai fondai puikiai dirbo savo darbą, ruošdami naują, gerai organizuotą sistemą, kurios tikslas aprūpinti vakarietišką rinką užpildu, tinkančiu šiuolaikinės parodos užpildymui.<br /> <br /> Kas yra užpildas?<br /> <br /> Užpildas – tai ideali terpė iš anksto numatytoms žvaigždėms sužibėti.<br /> <br /> Užpildas visuomet didžiuojasi žvaigždžių kaimynyste.<br /> <br /> Užpildas privalo būti kokybiškas, tiksliai atliktas, neišsišokantis.<br /> <br /> Užpildas niekuomet neteigia savęs – jis teigia kuratorių ir žvaigždes.<br /> <br /> Užpildas visa tai suriša į viena.<br /> <br /> Sunaikinkime užpildą, ir žvaigždės pabirs ant dulkėtų grindų kaip parūdijusios skardelės!<br /> <br /> AR TU IŠ TIESŲ NORI TAPTI UŽPILDU?<br /> <br /> [Redas Diržys, 2004]<br /> <br /> <br /> It’s now becoming more and more evident that art history has only one mission – to defend big collections of rich museums and individuals that will lose their treasures if the system fails. The entire industry of star-making was created to organize a strictly functional price-value system. A very important part of the system is the strategy of showing a few stars in a context of well prepared and proportionally weighed “filling”. What is the concept of “filling” and how did it happen that Eastern European countries contributed the vast majority of that?<br /> <br /> First of all, behind the Iron Curtain every scrap of information about Western movements (the mainstream, of course: rock, pop music, abstract expressionism, pop and minimal art) was treated like a kind of ultimate freedom. Even the formal abstract picture was a radical gesture in the Soviet society. Thus after the collapse of the system all the vanguard artists and activists flooded to the West, and they soon realized how obsolete and naïve they were in the context of the Western theoretical jugglery. Only a few lucky souls from the communist camp succeeded in building careers thanks to the clever strategy of applying the Soviet style according to Western stereotypes, filling already existing folders. Another step was the reorganization of the national systems into pro-Western ones, with the help of ideology instead of historical survey. A great job was done with the help of networks of international foundations. They really created well-organized systems, provided good taste, politically correct and undistinguished products, perfect for filling any big show.<br /> <br /> The filling is a perfect setting for predetermined stars to be shown in.<br /> <br /> The filling is very proud to stooge around the stars.<br /> <br /> The filling should be perfect, high-quality, and inconspicuous.<br /> <br /> The filling never represents itself – it represents curators and the stars.<br /> <br /> The filling holds them together.<br /> <br /> DO YOU REALLY WANT TO BECOME FILLING?<br /> <br /> <br /> ===Emisijos kartos manifestas===<br /> <br /> 1. Visi Emisijos menininkai buvo Lenino anūkai.<br /> <br /> 2. Visi Emisijos menininkai tapo Soroso anūkais. Juos globojo motiniška tuometinio Soroso centro vadovybės ranka, jie buvo skraidinami „sorosinės“ infrastruktūros tinklo kanalais, juos propagavo „atviros visuomenės“ uždaros struktūros ištaigingose konferencijose.<br /> <br /> 3. Pagrindinis Emisijos menininką legitimuojantis dokumentas – jų pačių sąrašas. Pasauliui Emisijos menininkai paprastai pateikiami sąrašu.<br /> <br /> 4. Dauguma Emisijos menininkų yra sukūrę bent vieną dominuojančią religiją arba nacionalinius simbolius išjuokiantį kūrinį.<br /> <br /> 5. Emisijos menininkui nepriimtina burnoti prieš korumpuotą vakarietišką meno rinkos sistemą, nes visos jų pastangos yra nukreiptos įsiskverbimui į ją.<br /> <br /> 6. Nė vienas Emisijos menininkas netapo daugiau nei užpildu vakarietiškoje meno rinkoje. (žr. „Meno užpildo manifestas“, 2004).<br /> <br /> 7. Emisijos menininkų nemėgsta ir jų nuopelnus visaip menkina tie, kurie patys labai norėtų tapti Emisijos menininkais.<br /> <br /> 8. Beveik visi Emisijos menininkai darė objektus karjeros pradžioje.<br /> <br /> 9. Išskirtinis šiandieninis Emisijos menininkų bruožas – prieraišumas videoperformansui; tik retas jų bent kartą yra išdrįsęs pažvelgti miniai į akis „gyvai“, o ne pro objektyvą ar dar paprasčiau – svetimomis akimis.<br /> <br /> 10. Emisijos menininkui dokumentavimas yra svarbiausias veiksmas.<br /> <br /> 11. Emisijos menininkas vertina ne veiksmą, o tai, kaip jis atrodys dokumentuotas.<br /> <br /> 12. Emisijos menininkas veiksmo kūrybą aukoja montavimui ir subtitravimui.<br /> <br /> 13. Nė vienas Emisijos menininkas nėra juokingas.<br /> <br /> 14. Didžiausia bet kurios [finansinės] emisijos problema – pastebėjus broką, ji visa bus išimta iš apyvartos.<br /> <br /> 15. Plačiąja prasme žodis emisija reiškia taršą, turinčią negrįžtamų padarinių ekosistemai.<br /> <br /> 16. Apibendrinus Emisijos menininkus galima būtų vadinti tiesiog išperstais.<br /> <br /> *„Emisijos menininko“ terminą 2005 m. Lietuvoje oficialiai įvedė ŠMC kuratoriai, kad apibrėžtų 90-aisiais į nacionalinę meno sceną iškilusius menininkus.<br /> <br /> <br /> ===„Proletarinis tvistas“===<br /> <br /> Proletarinis tvistas (R. Diržys), ciniškasis krakoviakas (K. Šapoka) ir dadaistinis pirsčiojimas (Č. Lukenskas)<br /> <br /> 2016 vasario 27 d., Vilniaus knygų mugė, knygos „Dada ir dailės edukacija pristatymas“. Dalyvavo Redas Diržys, Darius Pocevičius, Česlovas Lukenskas, Kęstutis Šapoka.<br /> <br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/dirzys-lukenskas-sapoka-sokis.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category:Happeningas]] [[Category:Vieša erdvė]] [[Category:(A)socialinis kūnas]] [[Category:Bendradarbiavimas]] [[Category:Apropriacija]] [[Category:Intervencija]] [[Category:Pastišas/groteskas]] [[Category:Aktyvizmas]] [[Category:Socialinė/institucinė kritika]] [[Category:Regionalizmas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Dimensijos_Festivalis&diff=1913 2019-06-09T19:51:30Z

<p>Miga: /* Jutempus 95 */</p> <hr /> <div>==Apie festivalį==<br /> Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, keturis kartus organizuotas Vilniuje.<br /> <br /> Pirmasis festivalis „Kūno dimensija“ įvyko 1995 m. tuometiniame „Kablyje“. Organizatoriai norėjo supažindinti vietinę publiką su performanso žanru, taip pat paskatinti šios meno rūšies sklaidą Lietuvoje. Į jį atvažiavo daug garsių užsienio performanso atstovų. Lietuva, kaip ir kitos buvusio Sovietinio bloko šalys, tuo metu Vakarų (ir net Azijos) menininkams buvo egzotika, be to, dar veikė „solidarumo“ (kaip išsilaisvinusiems iš okupacijos) aspektas. Todėl daugelis užsienio menininkų noriai vyko į Lietuvą.<br /> <br /> Antrasis festivalis „Dimensija 0“ įvyko Vilniaus Šiuolaikinio meno centre 1997 m., žymėjo performanso meno Lietuvoje klestėjimo apogėjų ir tolimesnį atoslūgį, taip pat ir tapo vienu svarbiausių tų metų šiuolaikinio meno įvykiu Vilniuje.<br /> <br /> Trečiasis festivalis „Dimensija 1“ buvo organizuotas taip pat Vilniaus ŠMC 2006 m. Jame buvo parodyta daug performansų iš užsienio. Tačiau labiausiai festivalis išgarsėjo pareigūnų nutrauktu Evaldo Janso performansu „Ėriuko aukojimas“. Po šio incidento tiek festivalis, tiek Janso (neįgyvendintas) performansas tapo „skandalingais“. <br /> <br /> Paskutinis festivalis „Dimensija 0.99“ organizuotas sekančiais, 2007 m., tačiau jis tapo tarsi Dimensijų „laidotuvėmis“, nes neatsirado nei daug menininkų, norinčių dalyvauti, nei žiūrovų būrio. Šis festivalis buvo kiek „savitikslis“ ir, matyt, reiškė šio žanro (performanso, perfarmansų festivalio) pabaigą. Kita vertus, performansas netikėtai atgijo kitame dešimtmetyje Kaune ‒ performansų festivalio CREATurE pavidalu. Festivalį organizavo ir tebeorganizuoja jaunesnės kartos atstovės Vaida Tamoševičiūtė ir Daina Pupkevičiūtė.<br /> <br /> Apskritai, keturios „Dimensijos“ (ypač pirmosios trys) – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys. Turint omeny tai, kad performansas netapo toks populiarus, kaip instaliacijų ar video menas, ir liko daugiau ar mažiau „marginalia“ arba bent jau ne tokia reikšminga mūsų šiuolaikinio meno dalimi, būtent šie festivaliai iš dalies konsolidavo Lietuvos performerių pajėgas, netgi tam tikra prasme, rašė mūsų performanso istoriją. <br /> <br /> ===Dimensija 0===<br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/dimensijos-festivalis/dimensija-0.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Jutempus 95===<br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/dimensijos-festivalis/kuno-dimensija-jutempus-95.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Dimensijos_Festivalis&diff=1912 2019-06-09T19:50:50Z

<p>Miga: /* Dimensija 0 */</p> <hr /> <div>==Apie festivalį==<br /> Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, keturis kartus organizuotas Vilniuje.<br /> <br /> Pirmasis festivalis „Kūno dimensija“ įvyko 1995 m. tuometiniame „Kablyje“. Organizatoriai norėjo supažindinti vietinę publiką su performanso žanru, taip pat paskatinti šios meno rūšies sklaidą Lietuvoje. Į jį atvažiavo daug garsių užsienio performanso atstovų. Lietuva, kaip ir kitos buvusio Sovietinio bloko šalys, tuo metu Vakarų (ir net Azijos) menininkams buvo egzotika, be to, dar veikė „solidarumo“ (kaip išsilaisvinusiems iš okupacijos) aspektas. Todėl daugelis užsienio menininkų noriai vyko į Lietuvą.<br /> <br /> Antrasis festivalis „Dimensija 0“ įvyko Vilniaus Šiuolaikinio meno centre 1997 m., žymėjo performanso meno Lietuvoje klestėjimo apogėjų ir tolimesnį atoslūgį, taip pat ir tapo vienu svarbiausių tų metų šiuolaikinio meno įvykiu Vilniuje.<br /> <br /> Trečiasis festivalis „Dimensija 1“ buvo organizuotas taip pat Vilniaus ŠMC 2006 m. Jame buvo parodyta daug performansų iš užsienio. Tačiau labiausiai festivalis išgarsėjo pareigūnų nutrauktu Evaldo Janso performansu „Ėriuko aukojimas“. Po šio incidento tiek festivalis, tiek Janso (neįgyvendintas) performansas tapo „skandalingais“. <br /> <br /> Paskutinis festivalis „Dimensija 0.99“ organizuotas sekančiais, 2007 m., tačiau jis tapo tarsi Dimensijų „laidotuvėmis“, nes neatsirado nei daug menininkų, norinčių dalyvauti, nei žiūrovų būrio. Šis festivalis buvo kiek „savitikslis“ ir, matyt, reiškė šio žanro (performanso, perfarmansų festivalio) pabaigą. Kita vertus, performansas netikėtai atgijo kitame dešimtmetyje Kaune ‒ performansų festivalio CREATurE pavidalu. Festivalį organizavo ir tebeorganizuoja jaunesnės kartos atstovės Vaida Tamoševičiūtė ir Daina Pupkevičiūtė.<br /> <br /> Apskritai, keturios „Dimensijos“ (ypač pirmosios trys) – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys. Turint omeny tai, kad performansas netapo toks populiarus, kaip instaliacijų ar video menas, ir liko daugiau ar mažiau „marginalia“ arba bent jau ne tokia reikšminga mūsų šiuolaikinio meno dalimi, būtent šie festivaliai iš dalies konsolidavo Lietuvos performerių pajėgas, netgi tam tikra prasme, rašė mūsų performanso istoriją. <br /> <br /> ===Dimensija 0===<br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/dimensijos-festivalis/dimensija-0.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Jutempus 95===<br /> &lt;mediaplayer width='640' height='480' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/dimensijos-festivalis/kuno-dimensija-jutempus-95.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Dimensijos_Festivalis&diff=1911 2019-06-09T19:50:30Z

<p>Miga: /* Dimensija 0 */</p> <hr /> <div>==Apie festivalį==<br /> Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, keturis kartus organizuotas Vilniuje.<br /> <br /> Pirmasis festivalis „Kūno dimensija“ įvyko 1995 m. tuometiniame „Kablyje“. Organizatoriai norėjo supažindinti vietinę publiką su performanso žanru, taip pat paskatinti šios meno rūšies sklaidą Lietuvoje. Į jį atvažiavo daug garsių užsienio performanso atstovų. Lietuva, kaip ir kitos buvusio Sovietinio bloko šalys, tuo metu Vakarų (ir net Azijos) menininkams buvo egzotika, be to, dar veikė „solidarumo“ (kaip išsilaisvinusiems iš okupacijos) aspektas. Todėl daugelis užsienio menininkų noriai vyko į Lietuvą.<br /> <br /> Antrasis festivalis „Dimensija 0“ įvyko Vilniaus Šiuolaikinio meno centre 1997 m., žymėjo performanso meno Lietuvoje klestėjimo apogėjų ir tolimesnį atoslūgį, taip pat ir tapo vienu svarbiausių tų metų šiuolaikinio meno įvykiu Vilniuje.<br /> <br /> Trečiasis festivalis „Dimensija 1“ buvo organizuotas taip pat Vilniaus ŠMC 2006 m. Jame buvo parodyta daug performansų iš užsienio. Tačiau labiausiai festivalis išgarsėjo pareigūnų nutrauktu Evaldo Janso performansu „Ėriuko aukojimas“. Po šio incidento tiek festivalis, tiek Janso (neįgyvendintas) performansas tapo „skandalingais“. <br /> <br /> Paskutinis festivalis „Dimensija 0.99“ organizuotas sekančiais, 2007 m., tačiau jis tapo tarsi Dimensijų „laidotuvėmis“, nes neatsirado nei daug menininkų, norinčių dalyvauti, nei žiūrovų būrio. Šis festivalis buvo kiek „savitikslis“ ir, matyt, reiškė šio žanro (performanso, perfarmansų festivalio) pabaigą. Kita vertus, performansas netikėtai atgijo kitame dešimtmetyje Kaune ‒ performansų festivalio CREATurE pavidalu. Festivalį organizavo ir tebeorganizuoja jaunesnės kartos atstovės Vaida Tamoševičiūtė ir Daina Pupkevičiūtė.<br /> <br /> Apskritai, keturios „Dimensijos“ (ypač pirmosios trys) – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys. Turint omeny tai, kad performansas netapo toks populiarus, kaip instaliacijų ar video menas, ir liko daugiau ar mažiau „marginalia“ arba bent jau ne tokia reikšminga mūsų šiuolaikinio meno dalimi, būtent šie festivaliai iš dalies konsolidavo Lietuvos performerių pajėgas, netgi tam tikra prasme, rašė mūsų performanso istoriją. <br /> <br /> ===Dimensija 0===<br /> &lt;video type=&quot;html&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/dimensijos-festivalis/dimensija-0.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Jutempus 95===<br /> &lt;mediaplayer width='640' height='480' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/dimensijos-festivalis/kuno-dimensija-jutempus-95.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Darius_%C4%8Ciuta&diff=1910 2019-06-09T19:49:31Z

<p>Miga: /* „Šiaurė–Rytai, Pietūs–Vakarai“ (2002) */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Darius Čiuta yra ypatingai savita muzikine stilistika pasižymintis garso menininkas, kurio kūrybinėje biografijoje galima išskirti keletą etapų. Ankstyviausiame, labiausiai sietiname su grupe „naj“ (joje kartu su Dariumi Čiuta taip pat grojo Algis Mielius bei Rolandas Cikanavičius), menininkas domėjosi nekonvencionaliais eksperimentiško muzikavimo būdais, industrinės muzikos garsynais, triukšmo estetika. Vėliau, garso koliažams kurti pasitelkęs kompiuterį, savo solinėje kūryboje Darius Čiuta ėmė plėtoti išretintų garsų, iš skaitmeninių dažnių bei sintetinių garso karpinių komponuojamą, pauzių kupiną muzikinę stilistiką. Kaip pats menininkas sako, šiuo minimalistiniu, ''microsound'' (liet. mikro garsų) estetikai artimu garso traktavimo būdu jis siekė „judinti orą“ ir kvietė klausytoją atidžiai suklusti. <br /> <br /> ==Meninė veikla==<br /> <br /> Iki šiol besitęsiančiame savosios kūrybos etape menininkas ypatingai domisi aplinkos įrašais, juos garsiškai apdorodamas, traktuodamas konceptualiai, pasitelkdamas metaforines užuominas, grafiniais akcentais, fotografiškomis mizanscenomis bei teksto užuominomis asketiškoms kompozicijoms sukurdamas tam tikrą suvokimo lauką. Kompozicijos lėtai skleidžiasi laike, yra meditatyvios ir siekia intymaus įsiklausymo patirties. Dariui Čiutai artimi ir performanso (kartais peržengiančio vien tik muzikinio ar garso performanso žanro rėmus) bei garso instaliacijos žanrai. <br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> ===„naj. resituation smile“ (1995)=== <br /> <br /> (RRRecords, JAV)<br /> <br /> [[File:naj_resituation smile.jpeg|400px]]<br /> <br /> Leidybine prasme, albumas „resituation smile“ yra didžiausias grupės „naj“ pasiekimas, pravėręs duris į tarptautinę eksperimentinės muzikos sceną. Albumas išleistas JAV leidybinės kompanijos [http://en.wikipedia.org/wiki/RRRecords „RRRecords“] serijoje „Pure“ (joje taip pat pasirodė ir tokių pasaulinių eksperimentinės muzikos žvaigždžių, kaip „Merzbow“, Alanas Lichtas, „Aube“, „Masonna“, Thurstonas Moore'as ir kt., albumai). <br /> <br /> „resituation smile“ yra intensyvus ir triukšmingas industrinių garsų koliažas, masyvių garsų srautas. Nepaisant šiurkščios garso faktūros, jis pasižymi tam tikra struktūriško komponavimo logika, besiremiančia pulsuojančia kompozicijos dinamika, besiplėtojančiais persipinančių garsynų sluoksniais ir išraiškinga garso plastika. <br /> <br /> <br /> ===„Šiaurė–Rytai, Pietūs–Vakarai“ (2002)===<br /> <br /> Darius Čiuta, Robertas Kundrotas<br /> <br /> Garso instaliacija, garso takelio trukmė – 56 min.<br /> <br /> Instaliacija eksponuota parodoje „Miesto žymėjimas“ galerijoje „ARTeritorija“ Kaune. Parodos kuratorius – Audrius Novickas.<br /> <br /> [[File:D_Ciuta.jpg|400px]]<br /> <br /> <br /> „Šiaurė–Rytai“<br /> <br /> &lt;mp3player height=&quot;24&quot; plugin=&quot;infobox-1&quot;&gt;http://letmefix.lt/images/7/79/Siaure_Rytai.mp3&lt;/mp3player&gt;<br /> <br /> „Pietūs–Vakarai“<br /> <br /> &lt;mp3player height=&quot;24&quot; plugin=&quot;infobox-1&quot;&gt;http://letmefix.lt/images/1/11/Pietus_Vakarai.mp3&lt;/mp3player&gt;<br /> <br /> <br /> „Projekte panaudoti Kauno miesto gatvių, išsidėsčiusių šiaurės, rytų, pietų, vakarų kryptimis, pavadinimai. Robertas Kundrotas juos perskaitė balsu, laikydamasis sekos nuo miesto centre esančio atskaitos taško. Iš šios garsinės medžiagos Darius Čiuta sukūrė dvi garso kompozicijas, kurios sklinda iš dviejų stereo garso sistemų, įkomponuotų rytų-vakarų ir šiaurės-pietų kryptimis. Instaliacijos centre abi kryptys susijungia.“<br /> <br /> Tekstas iš parodos „Miesto žymėjimas“ katalogo.<br /> <br /> ===„Baltic Flour Mills“ (1996)===<br /> <br /> Artūras Raila, Darius Čiuta <br /> <br /> [[File:04_Darius Ciuta_Arturas Raila_Baltic Flour Mill.jpg|400px]]<br /> <br /> Artūro Railos ir Dariaus Čiutos projektas „Baltic Flour Mills“ – viena iš kompleksinio projekto „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“) dalių. Į projektą įsitraukė Vilniaus galerija „Jutempus“, Šiuolaikinio meno centras, Londono bei Niukaslo galerijos. Projekto „Ground Control“ tyrimo temos: sociokultūrinių kontekstų persipynimai, kuriuos lėmė „žvilgsnio iš šalies“ perspektyva – iš posovietinės erdvės lietuvių menininkai pateko į vakarietiškuosius sociokultūrinės įtampos laukus, o Didžiosios Britanijos menininkai buvo siunčiami į Lietuvą; naujų komunikacijos technologijų ir jos modelių eksploatavimas, siekiant artikuliuoti įvairias juose slypinčias priešstatas: tarp utopinio ir distopinio mąstymo, dokumentacijos ir fikcijos strategijų, meninės praktikos autonomijos ir socialinio angažuotumo, ir pan. <br /> <br /> „Baltic Flour Mills“ – 5-ajame dešimtmetyje, pokario industrializacijos eros metu Niukaslo pramoniniame Geitshedo rajone pastatytas fabrikas. Nuo 1982-ųjų fabriko pastatas nebeatliko savo funkcijų, ir projekto „Valdymas iš žemės“ metu, 1997-aisiais, jo architektūrine forma su neveiksnia technine įranga tebuvo milžiniška konstrukcija, virtusi industrinės eros simboliu. Nuo 1992-ųjų brandinta idėja rekonstravus pastatą paversti jį gigantiška šiuolaikinio meno institucija, „meno fabriku“ – 2002-ųjų vasarą atsidariusiu „Baltic Mill“. Pastarojo tikslas – intervencija į pramoninio rajono aplinką įsteigiant čia lankstų, pliuralistinį, demokratišką modelį deklaruojančią instituciją. Dar viena rekonstrukcijos plano (dabar jau įgyvendinto) dalis – „Millennium Bridge“ („Tūkstantmečio tilto“) projektas, turėjęs sujungti centrinę Niukaslo dalį ir Geitshedo rajoną. Dariaus Čiutos ir Artūro Railos projektas įvykdytas prieš pat pradedant rekonstrukcijos darbus. Jo sumanymas grįstas šių teritorijos žymėjimo, socialinės bei kultūrinės intervencijos veiksmų refleksija, dokumentacija, komentaru, į jo reikšmių lauką įtraukiant ir posovietinės realybės patirtį. <br /> <br /> Viena iš „Baltic Flour Mills“ projekto dalių – Dariaus Čiutos atlikta pastato akustinio landšafto dokumentacija bei realiu laiku atliekama jo fonografinė „inventorizacija“. Apleisti industriniai tūriai, gamybinės įrangos liekanų paviršiai priverčiami skambėti panaudojant kontaktinius mikrofonus ir garso įrašymo techniką. Įrašas atliekamas realiu laiku keliaujant pastato erdvėmis – laiptinėmis, apgriuvusiais koridoriais, angomis, stogu. Todėl šalia objektyvaus pastato urbanistinės aplinkos garsų fiksavimo fonografinė medžiaga pripildyta menininko fizinio kontakto su daiktų paviršiumi garsinės dokumentacijos. Tokiu būdu visas akustinis landšaftas bei pastato konstrukcijos naudojamos kaip gigantiškas, neapribotas erdvėje instrumentas, taigi pastato urbanistinis kontekstas artikuliuojamas garsine raiška, kartu kuriant tiesioginiu kontaktu paremtą daugiasluoksnę garsinę struktūrą. Ši garsinė medžiaga išleista atskira kompaktine plokštele ir egzistuoja ne tik kaip sudėtinio konceptualaus projekto reikšmių audinio dalis, garsinis „pranešimas“, bet ir kaip savarankiška atšiauraus industrinio skambesio pripildyta muzikinė faktūra.<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> [https://archive.org/search.php?query=darius%20ciuta&amp;sort=-publicdate Dariaus Čiutos kūriniai internetiniame archyve archive.org]<br /> <br /> [[Category:Garso menas]] [[Category:Eksperimentinė muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Darius_%C4%8Ciuta&diff=1909 2019-06-09T19:49:11Z

<p>Miga: /* „Šiaurė–Rytai, Pietūs–Vakarai“ (2002) */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Darius Čiuta yra ypatingai savita muzikine stilistika pasižymintis garso menininkas, kurio kūrybinėje biografijoje galima išskirti keletą etapų. Ankstyviausiame, labiausiai sietiname su grupe „naj“ (joje kartu su Dariumi Čiuta taip pat grojo Algis Mielius bei Rolandas Cikanavičius), menininkas domėjosi nekonvencionaliais eksperimentiško muzikavimo būdais, industrinės muzikos garsynais, triukšmo estetika. Vėliau, garso koliažams kurti pasitelkęs kompiuterį, savo solinėje kūryboje Darius Čiuta ėmė plėtoti išretintų garsų, iš skaitmeninių dažnių bei sintetinių garso karpinių komponuojamą, pauzių kupiną muzikinę stilistiką. Kaip pats menininkas sako, šiuo minimalistiniu, ''microsound'' (liet. mikro garsų) estetikai artimu garso traktavimo būdu jis siekė „judinti orą“ ir kvietė klausytoją atidžiai suklusti. <br /> <br /> ==Meninė veikla==<br /> <br /> Iki šiol besitęsiančiame savosios kūrybos etape menininkas ypatingai domisi aplinkos įrašais, juos garsiškai apdorodamas, traktuodamas konceptualiai, pasitelkdamas metaforines užuominas, grafiniais akcentais, fotografiškomis mizanscenomis bei teksto užuominomis asketiškoms kompozicijoms sukurdamas tam tikrą suvokimo lauką. Kompozicijos lėtai skleidžiasi laike, yra meditatyvios ir siekia intymaus įsiklausymo patirties. Dariui Čiutai artimi ir performanso (kartais peržengiančio vien tik muzikinio ar garso performanso žanro rėmus) bei garso instaliacijos žanrai. <br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> ===„naj. resituation smile“ (1995)=== <br /> <br /> (RRRecords, JAV)<br /> <br /> [[File:naj_resituation smile.jpeg|400px]]<br /> <br /> Leidybine prasme, albumas „resituation smile“ yra didžiausias grupės „naj“ pasiekimas, pravėręs duris į tarptautinę eksperimentinės muzikos sceną. Albumas išleistas JAV leidybinės kompanijos [http://en.wikipedia.org/wiki/RRRecords „RRRecords“] serijoje „Pure“ (joje taip pat pasirodė ir tokių pasaulinių eksperimentinės muzikos žvaigždžių, kaip „Merzbow“, Alanas Lichtas, „Aube“, „Masonna“, Thurstonas Moore'as ir kt., albumai). <br /> <br /> „resituation smile“ yra intensyvus ir triukšmingas industrinių garsų koliažas, masyvių garsų srautas. Nepaisant šiurkščios garso faktūros, jis pasižymi tam tikra struktūriško komponavimo logika, besiremiančia pulsuojančia kompozicijos dinamika, besiplėtojančiais persipinančių garsynų sluoksniais ir išraiškinga garso plastika. <br /> <br /> <br /> ===„Šiaurė–Rytai, Pietūs–Vakarai“ (2002)===<br /> <br /> Darius Čiuta, Robertas Kundrotas<br /> <br /> Garso instaliacija, garso takelio trukmė – 56 min.<br /> <br /> Instaliacija eksponuota parodoje „Miesto žymėjimas“ galerijoje „ARTeritorija“ Kaune. Parodos kuratorius – Audrius Novickas.<br /> <br /> [[File:D_Ciuta.jpg|400px]]<br /> <br /> <br /> „Šiaurė–Rytai“<br /> <br /> &lt;mp3player height=&quot;24&quot; plugin=&quot;infobox-1&quot;&gt;http://letmefix.lt/images/7/79/Siaure_Rytai.mp3&lt;/mp3player&gt;<br /> <br /> &lt;audio type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/images/7/79/Siaure_Rytai.mp3&lt;/audio&gt;<br /> <br /> „Pietūs–Vakarai“<br /> <br /> &lt;mp3player height=&quot;24&quot; plugin=&quot;infobox-1&quot;&gt;http://letmefix.lt/images/1/11/Pietus_Vakarai.mp3&lt;/mp3player&gt;<br /> <br /> <br /> „Projekte panaudoti Kauno miesto gatvių, išsidėsčiusių šiaurės, rytų, pietų, vakarų kryptimis, pavadinimai. Robertas Kundrotas juos perskaitė balsu, laikydamasis sekos nuo miesto centre esančio atskaitos taško. Iš šios garsinės medžiagos Darius Čiuta sukūrė dvi garso kompozicijas, kurios sklinda iš dviejų stereo garso sistemų, įkomponuotų rytų-vakarų ir šiaurės-pietų kryptimis. Instaliacijos centre abi kryptys susijungia.“<br /> <br /> Tekstas iš parodos „Miesto žymėjimas“ katalogo.<br /> <br /> ===„Baltic Flour Mills“ (1996)===<br /> <br /> Artūras Raila, Darius Čiuta <br /> <br /> [[File:04_Darius Ciuta_Arturas Raila_Baltic Flour Mill.jpg|400px]]<br /> <br /> Artūro Railos ir Dariaus Čiutos projektas „Baltic Flour Mills“ – viena iš kompleksinio projekto „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“) dalių. Į projektą įsitraukė Vilniaus galerija „Jutempus“, Šiuolaikinio meno centras, Londono bei Niukaslo galerijos. Projekto „Ground Control“ tyrimo temos: sociokultūrinių kontekstų persipynimai, kuriuos lėmė „žvilgsnio iš šalies“ perspektyva – iš posovietinės erdvės lietuvių menininkai pateko į vakarietiškuosius sociokultūrinės įtampos laukus, o Didžiosios Britanijos menininkai buvo siunčiami į Lietuvą; naujų komunikacijos technologijų ir jos modelių eksploatavimas, siekiant artikuliuoti įvairias juose slypinčias priešstatas: tarp utopinio ir distopinio mąstymo, dokumentacijos ir fikcijos strategijų, meninės praktikos autonomijos ir socialinio angažuotumo, ir pan. <br /> <br /> „Baltic Flour Mills“ – 5-ajame dešimtmetyje, pokario industrializacijos eros metu Niukaslo pramoniniame Geitshedo rajone pastatytas fabrikas. Nuo 1982-ųjų fabriko pastatas nebeatliko savo funkcijų, ir projekto „Valdymas iš žemės“ metu, 1997-aisiais, jo architektūrine forma su neveiksnia technine įranga tebuvo milžiniška konstrukcija, virtusi industrinės eros simboliu. Nuo 1992-ųjų brandinta idėja rekonstravus pastatą paversti jį gigantiška šiuolaikinio meno institucija, „meno fabriku“ – 2002-ųjų vasarą atsidariusiu „Baltic Mill“. Pastarojo tikslas – intervencija į pramoninio rajono aplinką įsteigiant čia lankstų, pliuralistinį, demokratišką modelį deklaruojančią instituciją. Dar viena rekonstrukcijos plano (dabar jau įgyvendinto) dalis – „Millennium Bridge“ („Tūkstantmečio tilto“) projektas, turėjęs sujungti centrinę Niukaslo dalį ir Geitshedo rajoną. Dariaus Čiutos ir Artūro Railos projektas įvykdytas prieš pat pradedant rekonstrukcijos darbus. Jo sumanymas grįstas šių teritorijos žymėjimo, socialinės bei kultūrinės intervencijos veiksmų refleksija, dokumentacija, komentaru, į jo reikšmių lauką įtraukiant ir posovietinės realybės patirtį. <br /> <br /> Viena iš „Baltic Flour Mills“ projekto dalių – Dariaus Čiutos atlikta pastato akustinio landšafto dokumentacija bei realiu laiku atliekama jo fonografinė „inventorizacija“. Apleisti industriniai tūriai, gamybinės įrangos liekanų paviršiai priverčiami skambėti panaudojant kontaktinius mikrofonus ir garso įrašymo techniką. Įrašas atliekamas realiu laiku keliaujant pastato erdvėmis – laiptinėmis, apgriuvusiais koridoriais, angomis, stogu. Todėl šalia objektyvaus pastato urbanistinės aplinkos garsų fiksavimo fonografinė medžiaga pripildyta menininko fizinio kontakto su daiktų paviršiumi garsinės dokumentacijos. Tokiu būdu visas akustinis landšaftas bei pastato konstrukcijos naudojamos kaip gigantiškas, neapribotas erdvėje instrumentas, taigi pastato urbanistinis kontekstas artikuliuojamas garsine raiška, kartu kuriant tiesioginiu kontaktu paremtą daugiasluoksnę garsinę struktūrą. Ši garsinė medžiaga išleista atskira kompaktine plokštele ir egzistuoja ne tik kaip sudėtinio konceptualaus projekto reikšmių audinio dalis, garsinis „pranešimas“, bet ir kaip savarankiška atšiauraus industrinio skambesio pripildyta muzikinė faktūra.<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> [https://archive.org/search.php?query=darius%20ciuta&amp;sort=-publicdate Dariaus Čiutos kūriniai internetiniame archyve archive.org]<br /> <br /> [[Category:Garso menas]] [[Category:Eksperimentinė muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Jurga_Barilait%C4%97&diff=1908 2019-06-09T19:46:27Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Jurga Barilaitė (g. 1972) baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1996 m. aktyviai kuria tarpdiciplininius projektus bei dalyvauja šiuolaikinio meno parodose. Menininkė kuria performansus ir videofilmus, juose dažnai įpinami pamąstymai apie tapybos prigimtį, performatyvumą, moteris/moteriškumo padėtį visuomenėje. Kaip išraiškos būdą autorė gana dažnai pasirenka savo kūną, kuris tampa pagrindiniu jos kūrinių objektu. 1994 m. Jurga Barilaitė apdovanota jaunojo menininko premija parodoje „Duona ir druska“ Šiuolaikinio meno centre. 1995 m. ji tapo VDA Studentų meno dienų laureate ir laimėjo rezidenciją Cite Internationale des Arts Paryžiuje. 2003 m. apdovanota Antano Mončio vardo premija. 2005 m. menininkei paskirta Lietuvos kultūros ministerijos jaunojo menininko stipendija.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> ===„8-asis“===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/jurga-barilaite/8-asis.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===„Ašaros“===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/jurga-barilaite/asaros.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> 2008-2009, 4 videofilmai po 2 min.<br /> <br /> Tai keturi trumpi filmukai, kuriuose pirmame plane iš arti matomas verkiančios moters veidas (tai pati menininkė prieš kamerą). Visi keturi filmai nufilmuoti Europos pakraščiuose. Ašaros, anot autorės, „&lt;...&gt; tai būsenos atspindys krizės akivaizdoje (kūrybinė krizės, nes verkia keliaujanti menininkė), taip pat tai gali būti verksmas kaip tam tikras stereotipinis moteriškas veiksmas – „ginklas“, tai gali būti ašaros „dėl pasaulio, dėl Europos“ idėjų krizės akivaizdoje, nes verkiama Europos paribiuose. Pats veiksmas – kraštutinė emocija. Verkimas arba ašaros – paradoksalus apsivalymo procesas, terapija ir stereotipinį moters įvaizdį atitinkantis dalykas.“<br /> <br /> ===„Nieko“===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/jurga-barilaite/nieko.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> 2009, videofilmas, 5.49 min.<br /> <br /> Filmukas sumontuotas iš keturių video, filmuotų Europos pakraščiuose – tai verkiančios moters veido fragmentas, be perstojo srūvančios ašaros ir kartojami žodžiai: „Nieko“. Šis darbas, pasak autorės, atsirado kaip apsivalymas kūrybinės krizes akivaizdoje.<br /> <br /> ===„Skrydis į kosmosą“===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/jurga-barilaite/skrydis-i-kosmosa.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> 2013, videofilmas, 1.09 min. <br /> <br /> Vaikystės performanso rekonstrukcija. Tiek nedaug nuo žemės pakelta kėdė, šeimos palaikymas, draugių pritūpimas, užrištos akys, prarasta pusiausvyra ir atrastas ryšys.<br /> <br /> ===„Rodyt“===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/jurga-barilaite/rodyt.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> 2009, videofilmas, 13 min.<br /> <br /> „Filmas apie menininko pareigą ir teisę, etinį apsisprendimą. Mano šešiametė dukra mokosi skaityti. Ji rado juodą knyga. Manau, kad ją sudomino peiliuko paveikslėlis ant viršelio ir tai, kad knygelė plonytė – mažo formato. Tekstas vietomis „žiaurus ir beprotiškas, bet idėjos pranašingos ir reikšmingos“, kaip skelbiama anotacijoje – tai 1968 m. Valerie Solanas (tai ji šovė į Andy Warholą) „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“, lietuviškai pasirodęs 2005 m. (iš anglų kalbos vertė Edgaras Klivis).“<br /> <br /> ===„Būtinoji gintis“===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/jurga-barilaite/butinoji-gintis.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> 2001, videofilmas, 18 min.<br /> <br /> Autorė boksuojasi su ant sienos pakabinta milžiniška juoda drobe. Agresyvus tapybos ir architektūros (siena) puolimas iš tiesų yra gynimasis nuo hierarchinės tvarkos ir kanoniško mąstymo. Išlaisvintas vyriškas Jacksono Pollocko gestas sulaukia moteriško atsako, dekonstruojančio abstraktaus išsiliejimo koncepciją. Bokso pirštinėmis, panardintomis į baltus dažus, autorė nutapo kūdikio galvą.<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Arnas_Anskaitis&diff=1907 2019-06-09T19:43:24Z

<p>Miga: /* „Arti“ (2009) */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Arnas Anskaitis gimė 1988 m. Kaune. Nuo 2007-ųjų metų studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, Fotografijos ir medijos meno katedroje. Šiuo metu studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, kurioje taip pat ir dėsto. Menininkas gyvena ir kuria Vilniuje.<br /> <br /> == Meninė Veikla ==<br /> <br /> Arnas Anskaitis yra jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėjas. Menininko kūryba yra labai įvairi – apima fotografiją, kiną, garso meną, filosofiją. Jo kūrybai svarbus lingvistinis dėmuo, žodis ir jo vizualumas, skambesys ir jo reikšmė. Autoriui būdingas analitiškumas, fenomenologinė mąstymo prieiga.<br /> <br /> == Kūriniai ==<br /> <br /> === „Arti“ (2009) ===<br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/arnas-anskaitis/arti.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> Šiame eksperimentiniame filme stambiu planu rodomi buities objektai – medžiagos klostės, maisto produktai, kompaktiniai diskai, knygos, žurnalai, televizorius, pieno stiklinė ir t.t. Vaizduojami ir su menininko darbu asocijuojami objektai, kasdienybės fragmentai. Vaizdu fiksuojama daiktų panorama iš arti, išryškinama jų faktūra, medžiagiškumas. Įrašą lydintis garso takelis kelia slinkties įspūdį. Šį kūrinį galima suprasti kaip žaismę tarp žodžio ir vaizdo, žvilgsnio ir asociatyvaus mąstymo – subjektui galvoje kylantys žodžiai, daiktų vardai sukuria vis aiškesnį mozaikos paveikslą.<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Paulius_Arlauskas_ir_Gediminas_Ber%C5%BEinis&diff=1906 2019-06-09T19:42:06Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>K. Š.: Papasakok apie projektą „Teismas“.<br /> <br /> Paulius Arlauskas: Tai jau vėlesni laikai, apie du tūkstantuosius, kai dirbau kartu su Gediminu Beržiniu. Tai buvo viena mūsų „akcijų“.Su Beržiniu nemažai kartu nuveikėme. Pavyzdžiui, buvo Beržinio gimtadienis. Jis gulėjo ant kelmelio, su pistoletu, apklotas kruvina paklode (tai vyko prie Šiaulių dailės galerijos), jį buvome aptvėrę stop juostomis. Kažkoks veikėjas iš „Be tabu“ vaikščiojo ir įrašinėjo ką susirinkę smalsuoliai kalba apie „negyvėlį“. Aš visa tai fotografavau, po to jam padovanojau jo paties mirties vaizdų kolekciją. <br /> <br /> Taigi, „Teismas“. Šis projektas išsivystė iš pusiau tikros, pusiau sugalvotos istorijos. Darėme projektą, kuris vadinosi „Zoro“ Šiaulių televizijai. Tai buvo visiškai išprotėjęs projektas – Virginijus Kinčinaitis, Beržinis, aš, dar keletas veikėjų, Gintautas Mažeikis, Valentinas Didžgalvis. Turėdavome kiekvieną savaitę padaryti po pusvalandinę teminę laidą. Nuvažiavome į vietinės reikšmės skerdyklą pafilmuoti. Prifilmavome medžiagos apie tą skerdyklą, ko žmonės paprastai nemato. Aš dariau instaliaciją „Arkos“ galerijoje Vilniuje, neprisimenu kuriais metais, ir rodžiau dalį šitos medžiagos. Beržinis, žinoma, draugiškai, papriekaištavo, kodėl neužrašiau, kad kartu filmavome... Ir kartu, Beržinis sako, kad jam skambino kažkokie pažįstami iš laidos „Teismas“ ir prašė sugalvoti kokį „konfliktą“. O laida ir televizija, naudodamiesi žmonių patiklumu, tokiu būdu darosi savotišką verslą – jie sugalvoja konfliktą. Laidos redaktorius nuvažiuoja į kokį kaimą ir kokiam Petrui sako, kad jo kaimynas Jonas kažkuo jį kaltina. Ir jei Petras nesutiks dalyvauti laidoje, t.y. akistatoje su Jonu, tai bus išklausyta tik viena pusė ir Petras liks kaltas... Žinoma, kaimiečiai užkimba ant tokios meškerės. Savaime aišku, jokio tikro konflikto nėra, tačiau laidos rengėjai tą konfliktą tyčia sugalvoja ir provokuoja. Tada suveda tuos žmones ir pasidaro sau laidą. Suprantu, kad tai komercinių televizijų duona kasdieninė, bet etine prasme, sakyčiau, ne kaip kvepia visa tai...<br /> <br /> Taigi, gerdami alų su Beržiniu sumąstėme irgi padaryti „konfliktą“. Pagal mūsų planą, finale Beržinis netgi turėjo mane studijoje nušauti, nes turėjo ginklą. Bet laidos garso operatoriai prašė nešaudyti, nes, sakė, jų aparatūra kompai išsiderins. Ir mes iš tiesų dalyvavome laidos filmavime, dergėmės su Beržiniu gal valandą ar net ilgiau. Tada tie laidos rengėjai pagaliau suprato, kad čia kažkas negerai, kažkoks pokštas, bet jau pinigai investuoti, medžiagos prifilmuota, taigi, laidą reikia išleisti į eterį. Tai jie iš tos valandos iškarpė viską kas buvo įmanoma ir sumontavo taip, kad bent iš tolo būtų panašu į tikrą konfliktą. Prieš išeinant laidai buvo paruošti straipsniai kaip televizijos naudojasi žmonių patiklumu... Po to skambinau televizininkams, prašiau visos tos filmuotos žalios medžiagos, bet tos medžiagos taip ir negavau. Tai įsirašėme iš teliko ir po to jau iš tos medžiagos bandėme kažką pamontuoti. Vėliau net radome rėmėjus, kad galėtume uždėti subtitrus. Tas įrašas pasivažinėjo po festivalius ir t.t.<br /> <br /> (Ištrauka iš interviu knygoje: &quot;(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987-2014. II tomas&quot;. P. 282-283)<br /> <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/paulius-arlauskas-ir-gediminas-berzinis/teismas.mp4|768|432&lt;/video&gt;<br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Archeologai_(Ar%C5%ABnas_ir_Reda_Uogintai)&diff=1905 2019-06-09T19:41:02Z

<p>Miga: /* Plartforma */</p> <hr /> <div>==Meninė veikla==<br /> <br /> Performansų grupės „Archelogai“ branduolį sudaro Arūnas (g.1960 m.) ir Reda (g. 1963 m.) Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. „Archeologai“ atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje.<br /> Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius.<br /> „Archeologai“ atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. „Archeologų“ performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu. Ši grupė, ko gero, viena pagrindinių ir žinomiausių Šiaulių performansą atstovaujančių grupių.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> ===Architunda===<br /> <br /> Estetika, pritaikyta pop formatui ‒ pusiau karnavalas, pusiau madų šou, pusiau spektaklis. Akcija, kuri iš pažiūros gali pasirodyti, kaip komercinio TV šou dalis, tačiau geriau įsižiūrėjus, klounadai trūksta esminių komercinio reginio ingredientų. Reginys per daug „beprasmiškas“ ir „absurdiškas“, kitaip sakant išskaitomas kaip komercinio reginio parodija ir kartu „klasikinis“ performansas, „aprengtas“ klounados apdarais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/architunda.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===A la Door`ys===<br /> <br /> Archeologai, pasitelkę keletą dalyvių, improvizuoja, tiksliau parodijuodami imituoja tarpinį formatą tarp „podiumo šou“ ir „pop koncerto“, kurdami groteskišką scenografiją ir atitinkamą reginį. Pop kultūros įvaizdžiai vėlgi funkcionuoja iš dalies kaip save parodijuojantys performatyvūs kodai. Kartu performeriai kuria tarsi „karnavalo“ reginį, balansuodami tarp įvaizdžių, būdingų tiek „žemajai“, tiek „aukštajai“ kultūrai, sąmoningai išlikdami „dviprasmybių“ zonoje.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/a-la-Doorys.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Žymėjimas===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zymejimas.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Archeologų performansas Kuldigoje===<br /> <br /> Archeologų performansas Kuldigoje (Latvija), 2010 m.<br /> <br /> Viena vertus, „Archeologai“ dažnai prisitaiko prie konteksto, kuriame atliekamas performansas, kita vertus, dažnas jų pasirodymų elementas yra „scena“, kurioje vystosi veiksmas arba vieta, kurioje koncentruojasi tam tikra veiksmo dalis (muzikinė ir pan.), o patys „Archeologai“ performina šalia, vėlgi manipuliuodami „vaidinimo“, „misterijos“, „karnavalo“ formatu.<br /> <br /> Šį kartą scenoje ant suoliuko sėdintys ir grojantys muzikantai imituoja pusiau „kaimišką vakaronę“, kurios „muzikinis formatas“ pamažu nuslysta į absurdą, tuo tarpu Archeologai ir kiti jų pasirodymo dalyviai, apsirėdę „firminiais“ „sceniniais personažais“ ‒ „lietuvaite“, „kosmonautais su dinozaurų kaukolėmis“, „sniego seniu“ ir kitais fantastiniais herojais, atlieka „misteriją“. Dažnas archeologų (kaip ir karnavalinėje kultūroje) pasirodymų elementas ‒ ugnis. <br /> <br /> Iš pažiūros „Archeologai“ ‒ keliaujantys „cirkininkai“, „gatvės muzikantai“, karnavalo meistrai, tačiau geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog jie meistriškai imituoja „karnavalo“ formatą, kuris, galima sakyti ir virsta tikru „karnavalu“.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/kuldiga-2010.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Plartforma===<br /> <br /> Archeologai šį kartą žaidžia „archeologų“ sąvoka, kuria performansą Klaipėdoje, statybvietėje, šalia trijų biotualetų. Archeologai neva ieško „perlų“, kartu instaliuodami tariamą muzikinių instrumentų, sustatytų skirtingose statybvietės vietose, sceną. Performansas vyksta tarsi statiškas koncertas su „kostiuminiu vaidinimu“. Vaidinimo dalyviai su butaforinėmis dinozaurų kaukolėmis „metalo detektoriais“ ieško „perlų“. Groja muzika, pasirodo daugiau personažų, nuo „lietuvaičių“ iki „sniego senio“, nešino didžiuliu varžtu, uždegama ugnis ir „vaidinimas“ pamažu transformuojasi į „viduramžišką“ ar „pseudobaltišką“ misteriją, žinoma, su neslepiama parodijos potekste. Archeologai vėl manipuliuoja karnavalo, teatro, performanso, „misterijos“, rimtumo ir parodijos kodais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/platforma_2008.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zalis-virus.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/raudona-kad-net-zalia.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/jungtys.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category: Performansas kaip teatras]] [[Category: Pastišas/groteskas]] [[Category: Pop kultūra]] [[Category: Vieša erdvė]] [[Category: Performansas ir muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Archeologai_(Ar%C5%ABnas_ir_Reda_Uogintai)&diff=1904 2019-06-09T19:38:56Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>==Meninė veikla==<br /> <br /> Performansų grupės „Archelogai“ branduolį sudaro Arūnas (g.1960 m.) ir Reda (g. 1963 m.) Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. „Archeologai“ atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje.<br /> Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius.<br /> „Archeologai“ atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. „Archeologų“ performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu. Ši grupė, ko gero, viena pagrindinių ir žinomiausių Šiaulių performansą atstovaujančių grupių.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> ===Architunda===<br /> <br /> Estetika, pritaikyta pop formatui ‒ pusiau karnavalas, pusiau madų šou, pusiau spektaklis. Akcija, kuri iš pažiūros gali pasirodyti, kaip komercinio TV šou dalis, tačiau geriau įsižiūrėjus, klounadai trūksta esminių komercinio reginio ingredientų. Reginys per daug „beprasmiškas“ ir „absurdiškas“, kitaip sakant išskaitomas kaip komercinio reginio parodija ir kartu „klasikinis“ performansas, „aprengtas“ klounados apdarais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/architunda.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===A la Door`ys===<br /> <br /> Archeologai, pasitelkę keletą dalyvių, improvizuoja, tiksliau parodijuodami imituoja tarpinį formatą tarp „podiumo šou“ ir „pop koncerto“, kurdami groteskišką scenografiją ir atitinkamą reginį. Pop kultūros įvaizdžiai vėlgi funkcionuoja iš dalies kaip save parodijuojantys performatyvūs kodai. Kartu performeriai kuria tarsi „karnavalo“ reginį, balansuodami tarp įvaizdžių, būdingų tiek „žemajai“, tiek „aukštajai“ kultūrai, sąmoningai išlikdami „dviprasmybių“ zonoje.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/a-la-Doorys.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Žymėjimas===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zymejimas.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Archeologų performansas Kuldigoje===<br /> <br /> Archeologų performansas Kuldigoje (Latvija), 2010 m.<br /> <br /> Viena vertus, „Archeologai“ dažnai prisitaiko prie konteksto, kuriame atliekamas performansas, kita vertus, dažnas jų pasirodymų elementas yra „scena“, kurioje vystosi veiksmas arba vieta, kurioje koncentruojasi tam tikra veiksmo dalis (muzikinė ir pan.), o patys „Archeologai“ performina šalia, vėlgi manipuliuodami „vaidinimo“, „misterijos“, „karnavalo“ formatu.<br /> <br /> Šį kartą scenoje ant suoliuko sėdintys ir grojantys muzikantai imituoja pusiau „kaimišką vakaronę“, kurios „muzikinis formatas“ pamažu nuslysta į absurdą, tuo tarpu Archeologai ir kiti jų pasirodymo dalyviai, apsirėdę „firminiais“ „sceniniais personažais“ ‒ „lietuvaite“, „kosmonautais su dinozaurų kaukolėmis“, „sniego seniu“ ir kitais fantastiniais herojais, atlieka „misteriją“. Dažnas archeologų (kaip ir karnavalinėje kultūroje) pasirodymų elementas ‒ ugnis. <br /> <br /> Iš pažiūros „Archeologai“ ‒ keliaujantys „cirkininkai“, „gatvės muzikantai“, karnavalo meistrai, tačiau geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog jie meistriškai imituoja „karnavalo“ formatą, kuris, galima sakyti ir virsta tikru „karnavalu“.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/kuldiga-2010.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Plartforma===<br /> <br /> Archeologai šį kartą žaidžia „archeologų“ sąvoka, kuria performansą Klaipėdoje, statybvietėje, šalia trijų biotualetų. Archeologai neva ieško „perlų“, kartu instaliuodami tariamą muzikinių instrumentų, sustatytų skirtingose statybvietės vietose, sceną. Performansas vyksta tarsi statiškas koncertas su „kostiuminiu vaidinimu“. Vaidinimo dalyviai su butaforinėmis dinozaurų kaukolėmis „metalo detektoriais“ ieško „perlų“. Groja muzika, pasirodo daugiau personažų, nuo „lietuvaičių“ iki „sniego senio“, nešino didžiuliu varžtu, uždegama ugnis ir „vaidinimas“ pamažu transformuojasi į „viduramžišką“ ar „pseudobaltišką“ misteriją, žinoma, su neslepiama parodijos potekste. Archeologai vėl manipuliuoja karnavalo, teatro, performanso, „misterijos“, rimtumo ir parodijos kodais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/platforma_2008.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/RedaUogintieneirArcheologaiPerformansas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zalis-virus.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/raudona-kad-net-zalia.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/jungtys.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category: Performansas kaip teatras]] [[Category: Pastišas/groteskas]] [[Category: Pop kultūra]] [[Category: Vieša erdvė]] [[Category: Performansas ir muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Archeologai_(Ar%C5%ABnas_ir_Reda_Uogintai)&diff=1903 2019-06-09T19:31:35Z

<p>Miga: /* Plartforma */</p> <hr /> <div>==Meninė veikla==<br /> <br /> Performansų grupės „Archelogai“ branduolį sudaro Arūnas (g.1960 m.) ir Reda (g. 1963 m.) Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. „Archeologai“ atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje.<br /> Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius.<br /> „Archeologai“ atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. „Archeologų“ performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu. Ši grupė, ko gero, viena pagrindinių ir žinomiausių Šiaulių performansą atstovaujančių grupių.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> ===Architunda===<br /> <br /> Estetika, pritaikyta pop formatui ‒ pusiau karnavalas, pusiau madų šou, pusiau spektaklis. Akcija, kuri iš pažiūros gali pasirodyti, kaip komercinio TV šou dalis, tačiau geriau įsižiūrėjus, klounadai trūksta esminių komercinio reginio ingredientų. Reginys per daug „beprasmiškas“ ir „absurdiškas“, kitaip sakant išskaitomas kaip komercinio reginio parodija ir kartu „klasikinis“ performansas, „aprengtas“ klounados apdarais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/architunda.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===A la Door`ys===<br /> <br /> Archeologai, pasitelkę keletą dalyvių, improvizuoja, tiksliau parodijuodami imituoja tarpinį formatą tarp „podiumo šou“ ir „pop koncerto“, kurdami groteskišką scenografiją ir atitinkamą reginį. Pop kultūros įvaizdžiai vėlgi funkcionuoja iš dalies kaip save parodijuojantys performatyvūs kodai. Kartu performeriai kuria tarsi „karnavalo“ reginį, balansuodami tarp įvaizdžių, būdingų tiek „žemajai“, tiek „aukštajai“ kultūrai, sąmoningai išlikdami „dviprasmybių“ zonoje.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/%20a%20la%20Door&quot;ys.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Žymėjimas===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zymejimas.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Archeologų performansas Kuldigoje===<br /> <br /> Archeologų performansas Kuldigoje (Latvija), 2010 m.<br /> <br /> Viena vertus, „Archeologai“ dažnai prisitaiko prie konteksto, kuriame atliekamas performansas, kita vertus, dažnas jų pasirodymų elementas yra „scena“, kurioje vystosi veiksmas arba vieta, kurioje koncentruojasi tam tikra veiksmo dalis (muzikinė ir pan.), o patys „Archeologai“ performina šalia, vėlgi manipuliuodami „vaidinimo“, „misterijos“, „karnavalo“ formatu.<br /> <br /> Šį kartą scenoje ant suoliuko sėdintys ir grojantys muzikantai imituoja pusiau „kaimišką vakaronę“, kurios „muzikinis formatas“ pamažu nuslysta į absurdą, tuo tarpu Archeologai ir kiti jų pasirodymo dalyviai, apsirėdę „firminiais“ „sceniniais personažais“ ‒ „lietuvaite“, „kosmonautais su dinozaurų kaukolėmis“, „sniego seniu“ ir kitais fantastiniais herojais, atlieka „misteriją“. Dažnas archeologų (kaip ir karnavalinėje kultūroje) pasirodymų elementas ‒ ugnis. <br /> <br /> Iš pažiūros „Archeologai“ ‒ keliaujantys „cirkininkai“, „gatvės muzikantai“, karnavalo meistrai, tačiau geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog jie meistriškai imituoja „karnavalo“ formatą, kuris, galima sakyti ir virsta tikru „karnavalu“.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/kuldiga%202010.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Plartforma===<br /> <br /> Archeologai šį kartą žaidžia „archeologų“ sąvoka, kuria performansą Klaipėdoje, statybvietėje, šalia trijų biotualetų. Archeologai neva ieško „perlų“, kartu instaliuodami tariamą muzikinių instrumentų, sustatytų skirtingose statybvietės vietose, sceną. Performansas vyksta tarsi statiškas koncertas su „kostiuminiu vaidinimu“. Vaidinimo dalyviai su butaforinėmis dinozaurų kaukolėmis „metalo detektoriais“ ieško „perlų“. Groja muzika, pasirodo daugiau personažų, nuo „lietuvaičių“ iki „sniego senio“, nešino didžiuliu varžtu, uždegama ugnis ir „vaidinimas“ pamažu transformuojasi į „viduramžišką“ ar „pseudobaltišką“ misteriją, žinoma, su neslepiama parodijos potekste. Archeologai vėl manipuliuoja karnavalo, teatro, performanso, „misterijos“, rimtumo ir parodijos kodais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/platforma_2008.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/RedaUogintieneirArcheologaiPerformansas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zalis-virus.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/raudona-kad-net-zalia.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/jungtys.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category: Performansas kaip teatras]] [[Category: Pastišas/groteskas]] [[Category: Pop kultūra]] [[Category: Vieša erdvė]] [[Category: Performansas ir muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Archeologai_(Ar%C5%ABnas_ir_Reda_Uogintai)&diff=1902 2019-06-09T19:29:12Z

<p>Miga: /* Archeologų performansas Kuldigoje */</p> <hr /> <div>==Meninė veikla==<br /> <br /> Performansų grupės „Archelogai“ branduolį sudaro Arūnas (g.1960 m.) ir Reda (g. 1963 m.) Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. „Archeologai“ atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje.<br /> Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius.<br /> „Archeologai“ atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. „Archeologų“ performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu. Ši grupė, ko gero, viena pagrindinių ir žinomiausių Šiaulių performansą atstovaujančių grupių.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> ===Architunda===<br /> <br /> Estetika, pritaikyta pop formatui ‒ pusiau karnavalas, pusiau madų šou, pusiau spektaklis. Akcija, kuri iš pažiūros gali pasirodyti, kaip komercinio TV šou dalis, tačiau geriau įsižiūrėjus, klounadai trūksta esminių komercinio reginio ingredientų. Reginys per daug „beprasmiškas“ ir „absurdiškas“, kitaip sakant išskaitomas kaip komercinio reginio parodija ir kartu „klasikinis“ performansas, „aprengtas“ klounados apdarais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/architunda.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===A la Door`ys===<br /> <br /> Archeologai, pasitelkę keletą dalyvių, improvizuoja, tiksliau parodijuodami imituoja tarpinį formatą tarp „podiumo šou“ ir „pop koncerto“, kurdami groteskišką scenografiją ir atitinkamą reginį. Pop kultūros įvaizdžiai vėlgi funkcionuoja iš dalies kaip save parodijuojantys performatyvūs kodai. Kartu performeriai kuria tarsi „karnavalo“ reginį, balansuodami tarp įvaizdžių, būdingų tiek „žemajai“, tiek „aukštajai“ kultūrai, sąmoningai išlikdami „dviprasmybių“ zonoje.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/%20a%20la%20Door&quot;ys.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Žymėjimas===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zymejimas.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Archeologų performansas Kuldigoje===<br /> <br /> Archeologų performansas Kuldigoje (Latvija), 2010 m.<br /> <br /> Viena vertus, „Archeologai“ dažnai prisitaiko prie konteksto, kuriame atliekamas performansas, kita vertus, dažnas jų pasirodymų elementas yra „scena“, kurioje vystosi veiksmas arba vieta, kurioje koncentruojasi tam tikra veiksmo dalis (muzikinė ir pan.), o patys „Archeologai“ performina šalia, vėlgi manipuliuodami „vaidinimo“, „misterijos“, „karnavalo“ formatu.<br /> <br /> Šį kartą scenoje ant suoliuko sėdintys ir grojantys muzikantai imituoja pusiau „kaimišką vakaronę“, kurios „muzikinis formatas“ pamažu nuslysta į absurdą, tuo tarpu Archeologai ir kiti jų pasirodymo dalyviai, apsirėdę „firminiais“ „sceniniais personažais“ ‒ „lietuvaite“, „kosmonautais su dinozaurų kaukolėmis“, „sniego seniu“ ir kitais fantastiniais herojais, atlieka „misteriją“. Dažnas archeologų (kaip ir karnavalinėje kultūroje) pasirodymų elementas ‒ ugnis. <br /> <br /> Iš pažiūros „Archeologai“ ‒ keliaujantys „cirkininkai“, „gatvės muzikantai“, karnavalo meistrai, tačiau geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog jie meistriškai imituoja „karnavalo“ formatą, kuris, galima sakyti ir virsta tikru „karnavalu“.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/kuldiga%202010.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Plartforma===<br /> <br /> Archeologai šį kartą žaidžia „archeologų“ sąvoka, kuria performansą Klaipėdoje, statybvietėje, šalia trijų biotualetų. Archeologai neva ieško „perlų“, kartu instaliuodami tariamą muzikinių instrumentų, sustatytų skirtingose statybvietės vietose, sceną. Performansas vyksta tarsi statiškas koncertas su „kostiuminiu vaidinimu“. Vaidinimo dalyviai su butaforinėmis dinozaurų kaukolėmis „metalo detektoriais“ ieško „perlų“. Groja muzika, pasirodo daugiau personažų, nuo „lietuvaičių“ iki „sniego senio“, nešino didžiuliu varžtu, uždegama ugnis ir „vaidinimas“ pamažu transformuojasi į „viduramžišką“ ar „pseudobaltišką“ misteriją, žinoma, su neslepiama parodijos potekste. Archeologai vėl manipuliuoja karnavalo, teatro, performanso, „misterijos“, rimtumo ir parodijos kodais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/platforma_2008.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/RedaUogintieneirArcheologai/RedaUogintieneirArcheologaiPerformansas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zalis-virus.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/raudona-kad-net-zalia.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/jungtys.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category: Performansas kaip teatras]] [[Category: Pastišas/groteskas]] [[Category: Pop kultūra]] [[Category: Vieša erdvė]] [[Category: Performansas ir muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Archeologai_(Ar%C5%ABnas_ir_Reda_Uogintai)&diff=1901 2019-06-09T19:28:56Z

<p>Miga: /* Žymėjimas */</p> <hr /> <div>==Meninė veikla==<br /> <br /> Performansų grupės „Archelogai“ branduolį sudaro Arūnas (g.1960 m.) ir Reda (g. 1963 m.) Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. „Archeologai“ atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje.<br /> Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius.<br /> „Archeologai“ atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. „Archeologų“ performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu. Ši grupė, ko gero, viena pagrindinių ir žinomiausių Šiaulių performansą atstovaujančių grupių.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> ===Architunda===<br /> <br /> Estetika, pritaikyta pop formatui ‒ pusiau karnavalas, pusiau madų šou, pusiau spektaklis. Akcija, kuri iš pažiūros gali pasirodyti, kaip komercinio TV šou dalis, tačiau geriau įsižiūrėjus, klounadai trūksta esminių komercinio reginio ingredientų. Reginys per daug „beprasmiškas“ ir „absurdiškas“, kitaip sakant išskaitomas kaip komercinio reginio parodija ir kartu „klasikinis“ performansas, „aprengtas“ klounados apdarais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/architunda.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===A la Door`ys===<br /> <br /> Archeologai, pasitelkę keletą dalyvių, improvizuoja, tiksliau parodijuodami imituoja tarpinį formatą tarp „podiumo šou“ ir „pop koncerto“, kurdami groteskišką scenografiją ir atitinkamą reginį. Pop kultūros įvaizdžiai vėlgi funkcionuoja iš dalies kaip save parodijuojantys performatyvūs kodai. Kartu performeriai kuria tarsi „karnavalo“ reginį, balansuodami tarp įvaizdžių, būdingų tiek „žemajai“, tiek „aukštajai“ kultūrai, sąmoningai išlikdami „dviprasmybių“ zonoje.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/%20a%20la%20Door&quot;ys.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Žymėjimas===<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zymejimas.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Archeologų performansas Kuldigoje===<br /> <br /> Archeologų performansas Kuldigoje (Latvija), 2010 m.<br /> <br /> Viena vertus, „Archeologai“ dažnai prisitaiko prie konteksto, kuriame atliekamas performansas, kita vertus, dažnas jų pasirodymų elementas yra „scena“, kurioje vystosi veiksmas arba vieta, kurioje koncentruojasi tam tikra veiksmo dalis (muzikinė ir pan.), o patys „Archeologai“ performina šalia, vėlgi manipuliuodami „vaidinimo“, „misterijos“, „karnavalo“ formatu.<br /> <br /> Šį kartą scenoje ant suoliuko sėdintys ir grojantys muzikantai imituoja pusiau „kaimišką vakaronę“, kurios „muzikinis formatas“ pamažu nuslysta į absurdą, tuo tarpu Archeologai ir kiti jų pasirodymo dalyviai, apsirėdę „firminiais“ „sceniniais personažais“ ‒ „lietuvaite“, „kosmonautais su dinozaurų kaukolėmis“, „sniego seniu“ ir kitais fantastiniais herojais, atlieka „misteriją“. Dažnas archeologų (kaip ir karnavalinėje kultūroje) pasirodymų elementas ‒ ugnis. <br /> <br /> Iš pažiūros „Archeologai“ ‒ keliaujantys „cirkininkai“, „gatvės muzikantai“, karnavalo meistrai, tačiau geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog jie meistriškai imituoja „karnavalo“ formatą, kuris, galima sakyti ir virsta tikru „karnavalu“.<br /> <br /> &lt;video &gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/kuldiga%202010.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Plartforma===<br /> <br /> Archeologai šį kartą žaidžia „archeologų“ sąvoka, kuria performansą Klaipėdoje, statybvietėje, šalia trijų biotualetų. Archeologai neva ieško „perlų“, kartu instaliuodami tariamą muzikinių instrumentų, sustatytų skirtingose statybvietės vietose, sceną. Performansas vyksta tarsi statiškas koncertas su „kostiuminiu vaidinimu“. Vaidinimo dalyviai su butaforinėmis dinozaurų kaukolėmis „metalo detektoriais“ ieško „perlų“. Groja muzika, pasirodo daugiau personažų, nuo „lietuvaičių“ iki „sniego senio“, nešino didžiuliu varžtu, uždegama ugnis ir „vaidinimas“ pamažu transformuojasi į „viduramžišką“ ar „pseudobaltišką“ misteriją, žinoma, su neslepiama parodijos potekste. Archeologai vėl manipuliuoja karnavalo, teatro, performanso, „misterijos“, rimtumo ir parodijos kodais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/platforma_2008.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/RedaUogintieneirArcheologai/RedaUogintieneirArcheologaiPerformansas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zalis-virus.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/raudona-kad-net-zalia.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/jungtys.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category: Performansas kaip teatras]] [[Category: Pastišas/groteskas]] [[Category: Pop kultūra]] [[Category: Vieša erdvė]] [[Category: Performansas ir muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Archeologai_(Ar%C5%ABnas_ir_Reda_Uogintai)&diff=1900 2019-06-09T19:28:40Z

<p>Miga: /* A la Door`ys */</p> <hr /> <div>==Meninė veikla==<br /> <br /> Performansų grupės „Archelogai“ branduolį sudaro Arūnas (g.1960 m.) ir Reda (g. 1963 m.) Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. „Archeologai“ atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje.<br /> Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius.<br /> „Archeologai“ atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. „Archeologų“ performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu. Ši grupė, ko gero, viena pagrindinių ir žinomiausių Šiaulių performansą atstovaujančių grupių.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> ===Architunda===<br /> <br /> Estetika, pritaikyta pop formatui ‒ pusiau karnavalas, pusiau madų šou, pusiau spektaklis. Akcija, kuri iš pažiūros gali pasirodyti, kaip komercinio TV šou dalis, tačiau geriau įsižiūrėjus, klounadai trūksta esminių komercinio reginio ingredientų. Reginys per daug „beprasmiškas“ ir „absurdiškas“, kitaip sakant išskaitomas kaip komercinio reginio parodija ir kartu „klasikinis“ performansas, „aprengtas“ klounados apdarais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/architunda.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===A la Door`ys===<br /> <br /> Archeologai, pasitelkę keletą dalyvių, improvizuoja, tiksliau parodijuodami imituoja tarpinį formatą tarp „podiumo šou“ ir „pop koncerto“, kurdami groteskišką scenografiją ir atitinkamą reginį. Pop kultūros įvaizdžiai vėlgi funkcionuoja iš dalies kaip save parodijuojantys performatyvūs kodai. Kartu performeriai kuria tarsi „karnavalo“ reginį, balansuodami tarp įvaizdžių, būdingų tiek „žemajai“, tiek „aukštajai“ kultūrai, sąmoningai išlikdami „dviprasmybių“ zonoje.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/%20a%20la%20Door&quot;ys.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Žymėjimas===<br /> <br /> &lt;video type=“html5”&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zymejimas.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Archeologų performansas Kuldigoje===<br /> <br /> Archeologų performansas Kuldigoje (Latvija), 2010 m.<br /> <br /> Viena vertus, „Archeologai“ dažnai prisitaiko prie konteksto, kuriame atliekamas performansas, kita vertus, dažnas jų pasirodymų elementas yra „scena“, kurioje vystosi veiksmas arba vieta, kurioje koncentruojasi tam tikra veiksmo dalis (muzikinė ir pan.), o patys „Archeologai“ performina šalia, vėlgi manipuliuodami „vaidinimo“, „misterijos“, „karnavalo“ formatu.<br /> <br /> Šį kartą scenoje ant suoliuko sėdintys ir grojantys muzikantai imituoja pusiau „kaimišką vakaronę“, kurios „muzikinis formatas“ pamažu nuslysta į absurdą, tuo tarpu Archeologai ir kiti jų pasirodymo dalyviai, apsirėdę „firminiais“ „sceniniais personažais“ ‒ „lietuvaite“, „kosmonautais su dinozaurų kaukolėmis“, „sniego seniu“ ir kitais fantastiniais herojais, atlieka „misteriją“. Dažnas archeologų (kaip ir karnavalinėje kultūroje) pasirodymų elementas ‒ ugnis. <br /> <br /> Iš pažiūros „Archeologai“ ‒ keliaujantys „cirkininkai“, „gatvės muzikantai“, karnavalo meistrai, tačiau geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog jie meistriškai imituoja „karnavalo“ formatą, kuris, galima sakyti ir virsta tikru „karnavalu“.<br /> <br /> &lt;video &gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/kuldiga%202010.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Plartforma===<br /> <br /> Archeologai šį kartą žaidžia „archeologų“ sąvoka, kuria performansą Klaipėdoje, statybvietėje, šalia trijų biotualetų. Archeologai neva ieško „perlų“, kartu instaliuodami tariamą muzikinių instrumentų, sustatytų skirtingose statybvietės vietose, sceną. Performansas vyksta tarsi statiškas koncertas su „kostiuminiu vaidinimu“. Vaidinimo dalyviai su butaforinėmis dinozaurų kaukolėmis „metalo detektoriais“ ieško „perlų“. Groja muzika, pasirodo daugiau personažų, nuo „lietuvaičių“ iki „sniego senio“, nešino didžiuliu varžtu, uždegama ugnis ir „vaidinimas“ pamažu transformuojasi į „viduramžišką“ ar „pseudobaltišką“ misteriją, žinoma, su neslepiama parodijos potekste. Archeologai vėl manipuliuoja karnavalo, teatro, performanso, „misterijos“, rimtumo ir parodijos kodais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/platforma_2008.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/RedaUogintieneirArcheologai/RedaUogintieneirArcheologaiPerformansas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zalis-virus.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/raudona-kad-net-zalia.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/jungtys.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category: Performansas kaip teatras]] [[Category: Pastišas/groteskas]] [[Category: Pop kultūra]] [[Category: Vieša erdvė]] [[Category: Performansas ir muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Archeologai_(Ar%C5%ABnas_ir_Reda_Uogintai)&diff=1899 2019-06-09T19:28:21Z

<p>Miga: /* Architunda */</p> <hr /> <div>==Meninė veikla==<br /> <br /> Performansų grupės „Archelogai“ branduolį sudaro Arūnas (g.1960 m.) ir Reda (g. 1963 m.) Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. „Archeologai“ atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje.<br /> Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius.<br /> „Archeologai“ atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. „Archeologų“ performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu. Ši grupė, ko gero, viena pagrindinių ir žinomiausių Šiaulių performansą atstovaujančių grupių.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> ===Architunda===<br /> <br /> Estetika, pritaikyta pop formatui ‒ pusiau karnavalas, pusiau madų šou, pusiau spektaklis. Akcija, kuri iš pažiūros gali pasirodyti, kaip komercinio TV šou dalis, tačiau geriau įsižiūrėjus, klounadai trūksta esminių komercinio reginio ingredientų. Reginys per daug „beprasmiškas“ ir „absurdiškas“, kitaip sakant išskaitomas kaip komercinio reginio parodija ir kartu „klasikinis“ performansas, „aprengtas“ klounados apdarais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/architunda.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===A la Door`ys===<br /> <br /> Archeologai, pasitelkę keletą dalyvių, improvizuoja, tiksliau parodijuodami imituoja tarpinį formatą tarp „podiumo šou“ ir „pop koncerto“, kurdami groteskišką scenografiją ir atitinkamą reginį. Pop kultūros įvaizdžiai vėlgi funkcionuoja iš dalies kaip save parodijuojantys performatyvūs kodai. Kartu performeriai kuria tarsi „karnavalo“ reginį, balansuodami tarp įvaizdžių, būdingų tiek „žemajai“, tiek „aukštajai“ kultūrai, sąmoningai išlikdami „dviprasmybių“ zonoje.<br /> <br /> &lt;video type=“html5”&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/%20a%20la%20Door&quot;ys.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Žymėjimas===<br /> <br /> &lt;video type=“html5”&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zymejimas.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Archeologų performansas Kuldigoje===<br /> <br /> Archeologų performansas Kuldigoje (Latvija), 2010 m.<br /> <br /> Viena vertus, „Archeologai“ dažnai prisitaiko prie konteksto, kuriame atliekamas performansas, kita vertus, dažnas jų pasirodymų elementas yra „scena“, kurioje vystosi veiksmas arba vieta, kurioje koncentruojasi tam tikra veiksmo dalis (muzikinė ir pan.), o patys „Archeologai“ performina šalia, vėlgi manipuliuodami „vaidinimo“, „misterijos“, „karnavalo“ formatu.<br /> <br /> Šį kartą scenoje ant suoliuko sėdintys ir grojantys muzikantai imituoja pusiau „kaimišką vakaronę“, kurios „muzikinis formatas“ pamažu nuslysta į absurdą, tuo tarpu Archeologai ir kiti jų pasirodymo dalyviai, apsirėdę „firminiais“ „sceniniais personažais“ ‒ „lietuvaite“, „kosmonautais su dinozaurų kaukolėmis“, „sniego seniu“ ir kitais fantastiniais herojais, atlieka „misteriją“. Dažnas archeologų (kaip ir karnavalinėje kultūroje) pasirodymų elementas ‒ ugnis. <br /> <br /> Iš pažiūros „Archeologai“ ‒ keliaujantys „cirkininkai“, „gatvės muzikantai“, karnavalo meistrai, tačiau geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog jie meistriškai imituoja „karnavalo“ formatą, kuris, galima sakyti ir virsta tikru „karnavalu“.<br /> <br /> &lt;video &gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/kuldiga%202010.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Plartforma===<br /> <br /> Archeologai šį kartą žaidžia „archeologų“ sąvoka, kuria performansą Klaipėdoje, statybvietėje, šalia trijų biotualetų. Archeologai neva ieško „perlų“, kartu instaliuodami tariamą muzikinių instrumentų, sustatytų skirtingose statybvietės vietose, sceną. Performansas vyksta tarsi statiškas koncertas su „kostiuminiu vaidinimu“. Vaidinimo dalyviai su butaforinėmis dinozaurų kaukolėmis „metalo detektoriais“ ieško „perlų“. Groja muzika, pasirodo daugiau personažų, nuo „lietuvaičių“ iki „sniego senio“, nešino didžiuliu varžtu, uždegama ugnis ir „vaidinimas“ pamažu transformuojasi į „viduramžišką“ ar „pseudobaltišką“ misteriją, žinoma, su neslepiama parodijos potekste. Archeologai vėl manipuliuoja karnavalo, teatro, performanso, „misterijos“, rimtumo ir parodijos kodais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/platforma_2008.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/RedaUogintieneirArcheologai/RedaUogintieneirArcheologaiPerformansas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zalis-virus.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/raudona-kad-net-zalia.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/jungtys.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category: Performansas kaip teatras]] [[Category: Pastišas/groteskas]] [[Category: Pop kultūra]] [[Category: Vieša erdvė]] [[Category: Performansas ir muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Archeologai_(Ar%C5%ABnas_ir_Reda_Uogintai)&diff=1898 2019-06-09T19:28:04Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>==Meninė veikla==<br /> <br /> Performansų grupės „Archelogai“ branduolį sudaro Arūnas (g.1960 m.) ir Reda (g. 1963 m.) Uogintai. Tačiau jų „grupės“ viena pagrindinių savybių yra ta, kad dažnai į performansą įtraukiama keletas ar net keliasdešimt dalyvių. „Archeologai“ atstovauja savitai Šiaulių šiuolaikinio meno tradicijai. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje ‒ 10-ojo deš. pradžioje Šiauliai buvo vienas pagrindinių naujojo meno arba avangardizmo židinių Lietuvoje.<br /> Čia būrėsi jaunų menininkų ir ypač stipri muzikantų bendruomenė, užsimezgė alternatyvios kultūros, videomeno, performanso daigai. Naujojo meno judėjimas tapo kryptingesnis, po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžusiam dailėtyrininkui Virginijui Kinčinaičiui, kuris, kartu su bendraminčiais, pradėjo rengti temines parodas, šiuolaikinio meno festivalius.<br /> „Archeologai“ atsirado šioje verdančioje, kunkuliuojančioje avangardinėje 10-ojo deš. pradžios terpėje. „Archeologų“ performansai pasižymėjo butaforiškumu, netgi teatrališkumu, dažnai imituojant šou, komercinės kultūros reginio formatą ir, paprastai, kintančiu dalyvių skaičiumi. Grupės „teatrališkumas“ visada maskavo subtilų žaidimą „komerciniais“ įvaizdžiais, taip pat „provincijos“ kategorija, provincijos grožio ir „teatro“ supratimu. Ši grupė, ko gero, viena pagrindinių ir žinomiausių Šiaulių performansą atstovaujančių grupių.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> ===Architunda===<br /> <br /> Estetika, pritaikyta pop formatui ‒ pusiau karnavalas, pusiau madų šou, pusiau spektaklis. Akcija, kuri iš pažiūros gali pasirodyti, kaip komercinio TV šou dalis, tačiau geriau įsižiūrėjus, klounadai trūksta esminių komercinio reginio ingredientų. Reginys per daug „beprasmiškas“ ir „absurdiškas“, kitaip sakant išskaitomas kaip komercinio reginio parodija ir kartu „klasikinis“ performansas, „aprengtas“ klounados apdarais. <br /> <br /> &lt;video type=“html5”&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/architunda.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===A la Door`ys===<br /> <br /> Archeologai, pasitelkę keletą dalyvių, improvizuoja, tiksliau parodijuodami imituoja tarpinį formatą tarp „podiumo šou“ ir „pop koncerto“, kurdami groteskišką scenografiją ir atitinkamą reginį. Pop kultūros įvaizdžiai vėlgi funkcionuoja iš dalies kaip save parodijuojantys performatyvūs kodai. Kartu performeriai kuria tarsi „karnavalo“ reginį, balansuodami tarp įvaizdžių, būdingų tiek „žemajai“, tiek „aukštajai“ kultūrai, sąmoningai išlikdami „dviprasmybių“ zonoje.<br /> <br /> &lt;video type=“html5”&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/%20a%20la%20Door&quot;ys.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Žymėjimas===<br /> <br /> &lt;video type=“html5”&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zymejimas.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Archeologų performansas Kuldigoje===<br /> <br /> Archeologų performansas Kuldigoje (Latvija), 2010 m.<br /> <br /> Viena vertus, „Archeologai“ dažnai prisitaiko prie konteksto, kuriame atliekamas performansas, kita vertus, dažnas jų pasirodymų elementas yra „scena“, kurioje vystosi veiksmas arba vieta, kurioje koncentruojasi tam tikra veiksmo dalis (muzikinė ir pan.), o patys „Archeologai“ performina šalia, vėlgi manipuliuodami „vaidinimo“, „misterijos“, „karnavalo“ formatu.<br /> <br /> Šį kartą scenoje ant suoliuko sėdintys ir grojantys muzikantai imituoja pusiau „kaimišką vakaronę“, kurios „muzikinis formatas“ pamažu nuslysta į absurdą, tuo tarpu Archeologai ir kiti jų pasirodymo dalyviai, apsirėdę „firminiais“ „sceniniais personažais“ ‒ „lietuvaite“, „kosmonautais su dinozaurų kaukolėmis“, „sniego seniu“ ir kitais fantastiniais herojais, atlieka „misteriją“. Dažnas archeologų (kaip ir karnavalinėje kultūroje) pasirodymų elementas ‒ ugnis. <br /> <br /> Iš pažiūros „Archeologai“ ‒ keliaujantys „cirkininkai“, „gatvės muzikantai“, karnavalo meistrai, tačiau geriau įsižiūrėjus aiškėja, jog jie meistriškai imituoja „karnavalo“ formatą, kuris, galima sakyti ir virsta tikru „karnavalu“.<br /> <br /> &lt;video &gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/kuldiga%202010.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> ===Plartforma===<br /> <br /> Archeologai šį kartą žaidžia „archeologų“ sąvoka, kuria performansą Klaipėdoje, statybvietėje, šalia trijų biotualetų. Archeologai neva ieško „perlų“, kartu instaliuodami tariamą muzikinių instrumentų, sustatytų skirtingose statybvietės vietose, sceną. Performansas vyksta tarsi statiškas koncertas su „kostiuminiu vaidinimu“. Vaidinimo dalyviai su butaforinėmis dinozaurų kaukolėmis „metalo detektoriais“ ieško „perlų“. Groja muzika, pasirodo daugiau personažų, nuo „lietuvaičių“ iki „sniego senio“, nešino didžiuliu varžtu, uždegama ugnis ir „vaidinimas“ pamažu transformuojasi į „viduramžišką“ ar „pseudobaltišką“ misteriją, žinoma, su neslepiama parodijos potekste. Archeologai vėl manipuliuoja karnavalo, teatro, performanso, „misterijos“, rimtumo ir parodijos kodais. <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/platforma_2008.m4v|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/RedaUogintieneirArcheologai/RedaUogintieneirArcheologaiPerformansas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/zalis-virus.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/raudona-kad-net-zalia.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/archeologai/jungtys.mp4|1080|607&lt;/video&gt;<br /> <br /> ==Nuorodos==<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]] [[Category: Performansas kaip teatras]] [[Category: Pastišas/groteskas]] [[Category: Pop kultūra]] [[Category: Vieša erdvė]] [[Category: Performansas ir muzika]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Anyk%C5%A1%C4%8Di%C5%B3_hepening%C5%B3_festivaliai&diff=1897 2019-06-09T19:25:12Z

<p>Miga: /* Apie festivalį */</p> <hr /> <div>==Apie festivalį==<br /> <br /> Anykčių hepeningų festivaliai vyko Ažuožerių kaime, šalia Anykščių 1988-1989 metais, vienas hepeningų festivalis buvo organizuotas Nidoje 1990 metais.<br /> <br /> Pokalbis su Gintaru Sodeika<br /> <br /> Kęstutis Šapoka: Pradėkime nuo XX a. 9 deš. antros pusės sociokultūrinio konteksto, kuriame ir užgimė Anykščių hepeningų festivaliai. <br /> <br /> Gintaras Sodeika: 1985 m. Druskininkuose startavo Jaunimo kamerinės muzikos dienos. Statistiškai šiandien tai pats seniausias modernios muzikos festivalis, gyvuojantis iki dabar. Neseniai atšventėme jo 30 metų jubiliejų. Šiame festivalyje buvo labai palanki terpė alternatyviai muzikai, apskritai meninei raškai. <br /> Tai reiškė, kad sąlygiškoje periferijoje Druskininkuose galėjome drąsiau kalbėti ir pagroti tokios eksperimentinės muzikos, kokios galbūt nebūtume galėję pagroti Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar Kompozitorių sąjungos salėje, o ką jau kalbėti apie Nacionalinę filharmoniją ir panašias oficialias institucijas. <br /> <br /> K. Š.: Turite omenyje Kompozitorių namų salę Žvėryne, Adomo Mickevičiaus gatvėje? <br /> <br /> G. S.: Taip, Žvėryne. Tai savotiškai legendinė salė, nes joje sovietmečiu vyko kūrinių, kurie vėliau tapo revoliuciniai, perklausos. Pavyzdžiui, Broniaus Kutavičiaus „Iš Jotvingių akmens“ ir „Panteistinė oratorija“. Po vieno šių kūrinių perklausos partiniai vadovai pašoko iš savo vietų keikdamiesi ir šaukdami, jog tokia antisovietinė muzika neturi teisės skambėti Lietuvos tarybinių kompozitorių sąjungoje. Beje, kai kurie iš tuomečių rėksnių ir šiandien sėkmingai įsikomponavę į laisvos Lietuvos kultūrinę panoramą ir gieda visai kitas giesmes. <br /> <br /> K. Š.: Gal buvo dar kokių nors to meto veiksnių, kurie užkūrė Anykščių hepeningų festivalius?<br /> <br /> G. S.: Maždaug 1986–1987 m. susiformavo bendraminčių grupelė ‒ tuo metu jauni kompozitoriai Tomas Juzeliūnas, Šarūnas Nakas, Arūnas Dikčius, Ričardas Kabelis, Rytis Mažulis. Turėjo įtakos bendravimas su to meto Matematikos ir informatikos instituto programuotojais ‒ pirmųjų lietuviškų kompiuterių specialistais. Ieškojome naujesnių raiškos formų ir tai 1987 m. pavirto į eksperimentinės kompiuterinės muzikos bei gyvosios muzikos koncertą tuometės Konservatorijos Didžiojoje salėje, kuris vadinosi „Laisvojo garso sesija“. Tuo metu vartoti žodį laisvas dar buvo šiek tiek rizikinga. Skambėjo mūsų sukurti kūriniai „Dviem instrumentams ir elektroniniams priedams“. Šie kūriniai turėjo didžiulį atgarsį ir sulaukė sėkmės. <br /> Dar vienas svarbus veiksnys ‒ fragmentiškos žinios apie „Fluxus“ judėjimą Niujorke. Šios žinios mums darė įtaką. Tačiau dabar juokinga prisipažinti, nes apie „Fluxus“ žinojome labiau iš gandų, nuogirdų, legendų. Kadangi neturėjome konkretesnės informacijos, bent jau aš asmeniškai, trūkstamas grandis susigalvojau pats. Man tai buvo būdinga nuo vaikystės: kai reikėjo elektrinės gitaros, pasigaminau pats, kai reikėjo būgnų ‒ irgi pasigaminau pats... Taigi, panašiai atsitiko ir su „Fluxus“. <br /> Kartą klausėmės vieno mūsų bendraminčių ‒ Juliaus Geniušo, pianisto Petro Geniušo brolio, – namuose keisto garso įrašo. Tai buvo fortepijono ardymo ir sunaikinimo proceso garso įrašas. Kažkas iš Amerikos mums atsiuntė šį įrašą, mes nesupratome, kas šio veiksmo įraše autorius, bet mums darė didžiulį įspūdį pats faktas, kad girdime fortepijono naikinimo garsus. Mes net nežinojome, kad tai yra akcija, hepeningas, kurį būtina ir matyti, galbūt netgi svarbiau nei girdėti. Tačiau, nepaisant to, mums fortepijono ardymo, laužymo, gręžimo, kitaip sakant, naikinimo garsai skambėjo apokaliptiškai. Tai, kad šis veiksmas buvo Jurgio Mačiūno ir jo grupės bendraminčių kūrinys, sužinojome gal tik po dešimties metų. Vis dėlto žinios apie „Fluxus“ į Lietuvą skverbėsi ir mus pasiekdavo. Galbūt dar ir todėl, kad mes jų troškome. <br /> Aš maniau, kad „Fluxus“ – muzikinis judėjimas. Taip pat man atrodė, kad tai būdas paerzinti apsnūdusius sočius miesčionis. Tai buvo vienas esminių motyvacinių veiksnių asmeniškai man kuriant naujas meno formas, eksperimentuojant. Taigi, įsivaizdavimas nedaug tenutolo nuo tiesos apie „Fluxus“. <br /> Be to, apie „Fluxus“ pasakojo ir Vytautas Landsbergis. Tiesa, jo pasakojimai buvo savotiški. Pasakojo buvęs mano klasės draugas, toks keistuolis, emigravo į Ameriką ir tenai kūrė visokias keistenybes. Kartais atsiųsdavo man laišką. Rašydavo, kad įdeda ir savo „kūrinių“. Iš tiesų, voke rasdavau kažkokių šiukšlelių. Jas išmesdavau. Tačiau kai kurių laiškų neišmečiau ir tų šiukšlelių susikaupė. O šiandien tai vertingi meno kūriniai... Taigi, informacija apie „Fluxus“, apie Andy Warholą, Yoko Ono, Johną Lennoną, Nam June Paiką mums buvo labai įdomi. Tarp kitko, manau, kad „The Beatles“ išardė ne Yoko Ono, o Mačiūnas arba „Fluxus“ platesne prasme. Juk Mačiūnas jai pripūtė visokių idėjų į galvą, o Ono savo ruožtu sugadino Lennoną. <br /> Nukrypkime į šalį. Prisimenu, maždaug 1992 m. buvo susitikimas Kompozitorių namuose, rūsyje, su Jurgio Mačiūno seserimi Nijole Mačiūnas. Ta proga pasikvietėme ir Landsbergį. Dalyvavo taip pat Henrikas Šablevičius. Tą pokalbį nufilmavome, tačiau jis niekur ir niekaip iki šiol nebuvo panaudotas. <br /> Dar vienas svarbus veiksnys, kurio nepaminėjau – Druskininkų festivalyje jau 1988 m. pavasarį, be koncertų, vyko ir mokslinė konferencija. Į ją susirinko Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Donatas Katkus, Kornelijus Platelis. Jie pažėrė jau atviros kritikos sovietų santvarkai, kultūros apribojimams, proletariato diktatūrai... Mums, ką tik Muzikos akademiją baigusiems kompozitoriams, muzikologams, tai buvo gaivaus oro gūsis. Po pokalbio su Landsbergiu supratau, kad reikia surengti hepeningų ir performansų festivalį. Šią idėją visi labai palaikė. Nutariau jį surengti ne Vilniuje, kad būtume laisvesni. Išrinkau vietą prie Anykščių, Ažuožerių kaime. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:an07.jpg]]<br /> <br /> AN88-89 Akcijos fragmentas<br /> <br /> <br /> K. Š.: Tiesiog susirinko draugų ratelis ar festivalis įvyko per kokią nors oficialesnę liniją?<br /> <br /> G. S.: Tuo metu mes buvome Kompozitorių sąjungos Jaunimo sekcijos nariai. Oficialiai kreipiausi raštu į tuometį Kompozitorių sąjungos pirmininką Julių Andrejevą paramos. Parašiau, kad mes, Jaunimo sekcijos nariai, rengiame ‒ taip ir pavadinome ‒ hepeningų festivalį „AN ’88“ Anykščiuose, kad mums reikia transporto ‒ nuvažiuoti, atvažiuoti, reikia įvairiausių priemonių meninei raiškai: vinių, plaktukų, pagalių, audeklo ir kitokių dalykų. Pateikėme ilgą sąrašą. <br /> Netikėtai Andrejevas mums paskyrė, jei gerai atsimenu, 700 rublių. Tais laikais tai buvo milžiniška suma. Už juos mes ir nuvykome į Anykščius, ir iš jų parvykome, nusipirkome viską, ko mums reikėjo. Netgi legaliai spaustuvėje pasigaminome standartinį dvispalvį plakatą, skelbimą ‒ tokį, kokie tuo metu būdavo paplitę, reklamuodavo Filharmonijos, Sporto rūmų koncertus. Būdavo spaudžiamas standartinis formatas ant lino spalvos popieriaus neryškiomis raudonomis, mėlynomis arba žaliomis spalvomis. Šiandien šios spalvos labai madingos tarp dizainerių. Tuos plakatus išplatinome per platinimo firmą. Vieną dieną supratome, kad pusė Vilniaus mirga nuo mūsų plakatų. Suvokėme, kad, ko gero, persistengėme... Kabelis manęs paklausė: „O jei minios suvažiuos į mūsų festivalį? Juk mes kviečiame...“ Kitaip tariant, kiek išsigandome. Bet atvažiavo tiktai trys „pašaliniai“ ‒ Pilies gatvės pankai: Drambliukas, Atsuktuvas ir Silva. Tik tiksliai nepamenu, ar Silva buvo ta pati garsioji Peroksidinė kekšė, ar kuri kita iš pankų kompanijos.<br /> Mes jų kiek išsigandome, perklausėme, ar jie tikrai atvažiavo pas mus. Jie atsakė, kad taip, atvažiavo į hepeningų festivalį. Tačiau mes iš pradžių nenorėjome jų priimti, nes Tomas Juzeliūnas nerimavo, kad jie nepradėtų vartoti kvaišalų ar jų platinti... Aš jų paklausiau, ar jie elgsis drausmingai. Jie atsakė, kad visų pirma mes visame mieste paskelbėme, kad vyksta hepeningų festivalis, į kurį kviečiami visi. Be to, jie garantavo, kad yra „padorūs žmonės“ ir mums su jais bėdų nebus. Ir iš tikrųjų, festivalyje jie aktyviai dalyvavo ir tikrai jį papuošė. <br /> <br /> K. Š.: Kokia buvo festivalio struktūra? Ar jis buvo visiškai spontaniškas? <br /> <br /> G. S.: Anaiptol. Jeigu pasakyčiau, kad Ričardas Kabelis yra vokiškos tvarkos simbolis, tai būtų dar labai švelnus apibūdinimas. Kabelis reikalavo, kad skelbime tiksliai parašytume viską, kas festivalyje bus, ir tikslų tvarkaraštį ‒ kada ir kur viskas vyks. Kitaip sakant, žmonių negalima apgaudinėti. Taigi, išsami programa buvo surašyta jau plakate: hepeningų pavadinimai, jų tvarkaraščiai, autoriai. <br /> Tiesą sakant, aš turėjau išsaugojęs keletą plakatų ir laikiau juos namų Totorių gatvėje rūsyje ‒ sandėliuke. Kartu dar saugojau daugiau visokių daiktų, pavyzdžiui, partitūras iš pirmos „Žalio lapo“ akcijos. Vieną vasarą grįžę po atostogų namo radome trūkusį kanalizacijos vamzdį ir visi archyvai buvo paskendę šūduose tiesiogine šio žodžio prasme. Taigi, buvo dvi išeitys: arba visa tai kur nors išeksponuoti kaip „Fluxus“ objektus, arba paprasčiausiai išmesti. Pasirinkau antrąjį variantą. <br /> Taigi, grįžkime prie paties festivalio. Kiek atsimenu, gyvenome bendrabutyje, o kitą kartą ‒ palapinėse. Tik neatsimenu, kuriame festivalyje kaip buvo. Ko gero, festivalyje „AN ’88“ gyvenome bendrabutyje. Kai Kompozitorių sąjunga mums skyrė pinigų, parašėme raštą Sąjungos vardu į Anykščių rajono vykdomąjį komitetą draugui Juozui Ratautui, kad jis žinotų, jog vyksta festivalis, kuris galbūt yra svarbus Anykščių miestui, ir kad mus kur nors apgyvendintų. Mums leido gyventi vietos mokyklos bendrabutyje. <br /> Taip pat galiu painioti pirmo ir antro festivalio akcijas, tačiau tai turbūt nėra taip svarbu. Kiek atsimenu, „AN ’89“ dalyvavo du menininkai iš Azerbaidžano. Vienas save vadino Ašotu, kitas ‒ Vahanu. Mūsų festivaliu savotiškai pasinaudojo tuometė televizijos režisierė Rūta Stadalninkaitė. Ji ieškojo vietos savo filmui apie keturis kompozitorius: Mindaugą Urbaitį, Vidmantą Bartulį, Rytį Mažulį ir Šarūną Naką. Mūsų festivalio lokacija ir mūsų veiksmai turbūt buvo paveikūs kinematografine prasme, nes Stadalninkaitė paprašė leisti mūsų festivalio metu filmuoti. Mainais negrąžinamai pasiūlė hepeningams visokių nebenaudojamų daiktų, rakandų, rekvizito iš Lietuvos kino studijos sandėlių. Taigi, gavome akcijoms papildomų priemonių. O režisierė nusifilmavo keletą scenų savo filmui. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:an01.jpg]]<br /> <br /> AN88-89 Hepeningas &quot;Veteranų rytmetis&quot;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> K. Š.: Tame Stadalninkaitės filme yra kadras, kaip Mindaugas Urbaitis gamtoje tapo paveikslą. Urbaitis irgi dalyvavo festivalyje?<br /> <br /> G. S.: Ne. Urbaitis save laikė kiek „estetiškesnio“ meno atstovu ir mūsų festivalyje nedalyvavo, nes mūsų kvailiojimai nerimti. Apskritai, kad Urbaitis filmavosi kažkur netoliese, sužinojau tik pamatęs Stadalninkaitės filmą. Tiesiog režisierei savo filmui reikėjo tokio kadro ‒ pievoje tapančio Urbaičio. Ji kompozitorių pastatė tapyti. Žinoma, filme Urbaitis, kiti kompozitoriai ir mūsų festivalis susilieja į viena, nors buvo visai nesusiję... Gaila tik, kad Stadalninkaitė sumontuotame filme nepaminėjo, jog filmuota buvo ir per mūsų festivalį ir kad ji panaudojo originalių hepeningų kadrus. Filme yra ir mano akcijos fragmentas, kai garvežys pramuša popierinę sieną, kaip mūsų komanda važiuoja traukiniu ir išlindę pro langus groja, atlieka mano simfoniją, kurios natos išeksponuotos palei geležinkelio bėgius. <br /> <br /> K. Š.: Stadalninkaitės filme taip pat yra keli kadrai su kompozitorių portretais... <br /> <br /> G. S.: Tai kadrai iš Druskininkų Jaunimo kamerinės muzikos dienų festivalio. Mes sugalvojome suorganizuoti tapybos plenerą. Patys tapėme ežerėlio pakrantėje, improvizavome drobėse aliejiniais dažais. Kūriniai buvo nutapyti per valandą ar dvi, tada buvo parduoti „aukcione“. Juos įsigijome vieni iš kitų. O tada kažkas, gal Kabelis, sugalvojo, kad reikėtų pasikviesti tikrus dailininkus nutapyti mūsų visų portretus. Kitais metais taip ir padarėme, ir tada jau buvo mūsų portretų aukcionas. <br /> <br /> K. Š.: Kokios dar buvo „AN ’88“ ir „AN ’89“ akcijos?<br /> <br /> G. S.: Buvo akcija su monumentu su dūmų uždanga, regis, festivalyje „AN ’89“. Jau sakiau, kad galiu painioti akcijų metus. Ši akcija nebuvo suplanuota, ji buvo spontaniška. Tiesiog vieną rytą pradėjome kalbėtis, apsirengėme lietpalčius, pasiėmėme tą „monumentą“ ‒ skarda apkaltą kubą ‒ ir pradėjome „eiti“. Tai buvo improvizacija, tačiau gana sugestyvi, visi dalyviai prisijungė, Stadalnikaitė, kuri netoliese filmavo kažką kitą, metė viską, savo planinį filmavimą, ir atbėgo filmuoti mūsų. Turėjome ilgą raudoną audeklą. Vėliau mes patys šią akciją pavadinome „Veteranų rytmečiu“. Dalis mūsų buvo apsirengę pižamomis. Susitarėme, kad esame Didžiojo tėvynės karo veteranai, tarpusavyje kalbamės rusiškai, aptariame, kaip kas jaučiasi, kas laukia ateityje ir pan. Tada tie veteranai eina aplankyti neva monumento – padėti gėlių, nusilenkti. Nueiname prie to monumento. Šalia rūksta dūminė „šaškė“, iš šonų budi Ašotas ir Vahanas. Tada Šarūnas Nakas keliais eina prie monumento ir staiga kepure pradeda vaikyti dūmus, aš pribėgu ir bandau jį tempti atgal. Tada pribėga dar dviese ir daro pereviazką („perrišimą“). Taigi, trys veteranai su pižamomis – Nakas, aš ir Arvydas Baltrūnas. <br /> Taip pat buvo, jei neklystu, Arūno Dikčiaus ir azerbaidžaniečių instaliacija „Kapinės“. Jose jie palaidojo „viską“, taip pat visą sovietinę patirtį ir istoriją. Kiekvienam reiškiniui po kapelį iš „šluotų“: Josephui Beuysui, Leonidui Brežnevui ir t. t.<br /> Buvo Baltrūno instaliacija iš baltai dažytų butelių, puodų dangčių ir t. t. Galima sakyti, vizualaus meno atstovo instaliacija. Jis šią instaliaciją sugalvojo, apgalvojo, kaip darys, ir įgyvendino. <br /> <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:an03.jpg]]<br /> <br /> AN88-89 Arvydo Baltrūno instaliacija &quot;Horizontalus suverenitetas&quot;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:an02.jpg]]<br /> <br /> AN88-89 Hepeningas &quot;Veteranų rytmetis&quot;<br /> <br /> <br /> <br /> K. Š.: Tarp jūsų festivaliuose, kiek žinau, šmėžavo ir Aidas Bareikis?<br /> <br /> G. S.: Taip, festivaliuose „AN“ aktyviai dalyvavo Bareikis, taip pat Julius Ludavičius. <br /> <br /> K. Š.: Kieno buvo viename iš festivalių dalyvavęs GAZ 69 , liaudies vadinamas viliuku arba sovietiniu džipu?<br /> <br /> G. S.: Tarp mūsų buvo vienas rimtas nedidukas žmogelis Viktoras Paukštelis. Jis buvo mūsų bendramokslis kompozitorius iš jaunesnio kurso. Taip pat buvo entuziastingas mūsų festivalių dalyvis. Atrodo, yra netgi sukūręs ir atlikęs viename iš festivalių hepeningą. Jis turėjo viliuką nuleidžiamu stogu, tais laikais tai reiškė maždaug tą patį, ką šiandien reikštų turėti ferarį. Jis tuo viliuku atvažiuodavo į mūsų festivalius ir kartais mes, sulipę į jį, kur nors važiuodavome. Sulipdavome į jį ir ant jo gal 20 žmonių. <br /> Buvome surengę du vizitus į Anykščius. Vienais metais važiavome į miestą įgyvendinti, atrodo, mano sugalvotos tylos akcijos. Idėja tokia ‒ visi festivalio dalyviai keliaujame į Anykščius, einame į restoraną pietauti ir grįžtame. Pagrindinė sąlyga ‒ nesikalbėti nei tarpusavyje, nei su aplinkiniais. Atėjome į restoraną, mums atnešė meniu, mes jį pastudijavome, paskui kiekvienas parodėme pirštu, ką išsirinkome. Tada taip pat tylomis atsiskaitėme. <br /> Sakyčiau, tokios akcijos poveikis įdomus tiek aplinkiniams, tiek mums patiems. Išėjome iš restorano ir eidami per miestą nešėmės trispalvę. Tais laikais miestelyje neštis trispalvę dar buvo neįprastas dalykas. <br /> Su mumis buvo toks Dzūkas, Vilniaus senamiesčio gyventojas, baigęs Dailės skyrių M. K. Čiurlionio mokykloje, dailininku netapo, bet jį galima ir dabar kartkartėmis sutikti Totorių gatvėje, jis sukasi tarp menininkų... Taigi, tas Dzūkas buvo pasigaminęs iš papjė mašė arklio galvą ir ją užsidėjo. Einame per miestelį ir vienas iš mūsų eina su arklio galva. Žinoma, labai greitai prisistatė milicija ir areštavo už „buvimą viešoje vietoje su arklio galva“. <br /> Mus ‒ mane, Arūną Dikčių ir Dzūką arklio galva ‒ pasodino į vadinamąjį voronoką. Teko milicininkams aiškinti, kas vyksta, kodėl su arklio galva viešoje vietoje. Aiškinome, kad turime draugo Ratauto patvirtintą leidimą rengti festivalį, kad viskas legalu. O Dzūkas sėdi su ta arklio galva voronoke ir visą laiką tyli. Mes ilgai kalbėjome milicininkams apie meną, daug aiškinome, kol galų gale visi, net ir milicininkai, susidomėjome, kodėl Dzūkas vis tyli. Su milicininkais sužiurome į jį. O jis staiga klausia: „Rūkyti čia galima?“ Milicininkas iš netikėtumo nieko kito nesumojo, kaip tik atsakyti: „Hmmm... Rūkyk...“ Situacijos rimtumas subliuško. Dzūkas parūkė, o milicininkai mus parvežė iki stovyklos. <br /> Per kitą festivalį irgi vykome į Anykščius, šį kartą fotografuotis. Paskui ėjome prie fontano, Tomas stovėjo fontane. Stovėjo keliese prie fontano: kompozitorius druskininkietis Kęstutis Bieliukas, Laima Kabelienė, Rimantė Sodeikienė, Viktoras Paukštelis, Gediminas Židonis. Akcijos esmė buvo akimirkos unikalumas ‒ daugiau tokia akimirka nepasikartos ir visi kartu taip nestovės toje pačioje vietoje ir tą pačią akimirką.<br /> Ričardas Kabelis prie neveikiančios komiso parduotuvės nusimovė vyriškas apatines kelnes, pakabino ir paliko... Irgi savotiška akcija. <br /> <br /> K. Š.: Kieno akcija su degančiu ir daužomu paveikslu?<br /> <br /> G. S.: Tai buvo spontaniškas hepeningas. Ašotas tapė abstraktų paveikslą. Iš pradžių tapė vienas, vėliau – dviese su Vahanu. Pradėjo naudoti ne tik dažus, bet vis daugiau priemonių, tiesiog tai, ką rado aplinkui. Tada pradėjo į tą paveikslą mėtyti įvairius daiktus, prakirto, numetė ant žemės. Įdomu, kad visi esantieji aplinkui įsitraukė į šį paveikslo kūrimo procesą. O gal naikinimo, nes buvo peržengta riba ‒ iš pradžių buvo tarsi kūryba, paskui perėjo į naikinimą, kuris vis dėlto buvo ir kūrybos tąsa. Kitaip sakant, kūrybos procesas sunaikinant. Visi taip įsijautė, kad pradėjo trypti, mėtyti į paveikslą viską, kas papuola. Paukštelis netgi atsinešė iš savo viliuko benzino, apipylė juo paveikslą ir padegė. Tada visi apmėtė degantį paveikslą akmenimis. To buvo maža. Paukštelis įjungė viliuką, atvažiavo ir juo dar pervažiavo paveikslo liekaną. Man buvo baisu žiūrėti. Žiūrėjau, bet nedalyvavau. Akmens nemečiau. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:an4.jpg]]<br /> <br /> AN88-89 Akcija su degančiu paveikslu<br /> <br /> <br /> K. Š.: Visa tai liko vaizdo įraše, kurį man Šiaurio Narbuto dėka teko laimė peržiūrėti.<br /> <br /> G. S.: Šiaurys Narbutas jau miręs. Jis buvo, jei neklystu, žurnalistas ir dar tais laikais garsėjo tuo, kad turėjo neblogą filmavimo kamerą. Jis lankydavosi įvairiuose kultūros renginiuose ir juos filmuodavo, dokumentuodavo. Mes su juo specialiai nesitarėme, kad jis filmuos festivalius „AN“. Sužinojęs apie „AN“, jis tiesiog atvažiavo ir, nelįsdamas į mūsų veiksmą, kompaniją, išlaikydamas atstumą, tai tą, tai aną pafilmuodavo. Šiandien man ši filmuota medžiaga atrodo labai vertinga būtent todėl, kad filmavo ne pagal užsakymą, bet pats tai, kas jam atrodė įdomu. Žvilgsnis iš šalies. Laimė, kad mums pavyko iš jo tą įrašą vėliau gauti. <br /> Be to, tiek „AN ’88“, tiek „AN ’89“ su Tomu Juzeliūnu esame sukūrę po muzikinį kūrinį, skirtą festivalių reikmėms. Jie vadinosi „Bendras reikalas“. Galbūt dar yra atsimenančiųjų „Bendro reikalo“ emblemą ant 1991 m. barikadų Vilniuje. Negalėčiau sakyti, kad tie muzikiniai kūriniai buvo festivalių himnai, tačiau kažkas panašaus. Visada buvau tos nuomonės, kad muzika, sukurta specialioms reikmėms, spektakliui, renginiui, įvykiui, suteikia papildomos prasmės ir turinio. Pavyzdžiui, 1988 ar 1989 m. Sąjūdžio mitingui Vilniaus Kalnų parke sukūrėme specialų kūrinį „Muzika mitingui“ ir muzikinių skirtukų tarp kalbėtojų. Buvo tiksli programa, kas po ko kalbės ‒ kandidatai į SSRS liaudies deputatus ‒ ir sukūrėme po garso skirtuką kiekvienam iš kalbėtojų. <br /> <br /> K. Š.: Šarūnas Nakas pasakojo, kad dar buvo pusiau neįvykęs trečiasis hepeningų festivalis Nidoje 1991 metais?<br /> <br /> G. S.: Aš asmeniškai jį laikau įvykusiu. Į Nidą važiavo „Žalio lapo“ grupė. Mes irgi nusprendėme važiuoti kartu. Tačiau su „Žaliu lapu“ važiavo Raminta Jurėnaitė, galima sakyti, jų prodiuserės teisėmis. Ji suorganizavo jiems, kur gyventi, globojo. Kartu su jais dar važiavo Jurėnaitės sūnus, Gražina Pajraskaitė. O Jurėnaitė mus mandagiai pavarė šalin, atseit, mes nesusiję su „Žaliu lapu“, tai ir būkim atskirai. Taigi, mes veikėme savarankiškai. Mano bendrakursė dirbo Nidoje pagal paskyrimą kultūros skyriaus vedėja. Gavome Maskvos nomenklatūrininko Kosygino vilą pačioje prabangiausioje Nidos vietoje. Kai nacionalizavo, šita vila buvo skirta kultūros skyriui. Taigi, bendrakursė skyrė mums vilą, leido gyventi, kiek norime, kurti meną. Tiesa, pinigais paremti negalėjo. Aplink vilą buvo puikios erdvės. Tenai padarėme nemažai hepeningų. Aš tenai sukūriau baletą „Durkintas ir Lazdonė“.<br /> <br /> K. Š.: ?!<br /> <br /> G. S.: Nereikia stebėtis, tai autentiški senoviški lietuviški vardai! Taigi, šalia vilos buvo teniso aikštynai, aptverti aukšta vieline tvora. Jie buvo užpilti raudonu žvyru, bet tinklo nebuvo. O toje raudonoje skaldoje buvo priaugę daug retų ir labai aukštų žolių. Galima sakyti, jau gatava instaliacija. Visą teniso aikštynų teritoriją nuo tvoros iki tvoros išpyniau magnetofono juostomis. Suformavau audinį. Ištemptas magnetofono juosteles vėjas virpino ir sukūrė neapsakomai įdomius garsus. Su muzikologu Giedriumi Gapšiu atlikome baletą. Ant tvoros ištiesėme audeklą, jame įsiuvome kalio permanganato juostą ir iš jos suformavome mums reikiamą užrašą, tik nebeprisimenu, kokį. Baleto kulminacijos metu aikštynuose uždegėme karinę dūmų uždangą, audeklą iš nugarinės pusės apipylėme vandeniu, kalio permanganatas sudrėko, atgijo ir staiga audekle išryškėjo mūsų užrašas. <br /> Dūmų uždanga sudomino ir sujudino pasieniečius iš Kaliningrado pusės. Jie pakėlė helikopterį ir labai operatyviai atsirado pas mus patikrinti, kas dega, kas ką sprogdina. Tačiau pamatę, kad nieko pavojingo nevyksta, pasišalino. Tai ir buvo visas baletas su magnetofono juostomis, užrašu ir dūmų uždanga. <br /> <br /> K. Š.: Atskyrėte save ir „Žalią lapą“, sakydamas „mes“ ir „jie“. Tačiau juk jūs irgi buvote „Žalio lapo“ narys?<br /> <br /> G. S.: Taip. Tam tikrą laiką veikėme kartu, aš irgi dalyvavau šios grupės veikloje. „Žalias lapas“ buvo savaveiksmė organizacija, į grupę nebuvo įstojama arba iš jos išstojama. Į ją nebuvo priimama arba iš jos išmetama. Tuo metu jau egzistavo „Žalias lapas“ su Aidu Bareikiu ir Gediminu Urbonu. Jie buvo atvažiavę į festivalį „AN“ kaip „Žalias lapas“ ir atliko akciją „Paskutinė vakarienė“. Jiems buvo svarbu, kad akciją atliko būtent jų grupė. Po festivalio jie mane pradėjo kviesti dalyvauti bendroje veikloje. 1991 m. „Žalio lapo“ parodoje ŠMC dalyvavau kaip lygiavertis grupės narys. Šioje parodoje buvo pristatyti trys mano darbai. Simfonijos partitūra, kuri Anykščiuose buvo išeksponuota palei traukinio bėgius. Ją minėjau, kai muzikantai grojo pagal ją ir kartu ją koregavo taškydami rašalu bei dažais iš važiuojančio garvežio. ŠMC partitūra buvo išvyniota nuo antro aukšto laiptų žemyn palei dabartinę budėtojų vietą iki tualeto rūsyje. Antras mano kūrinys ‒ kabėjimas maišuose ŠMC „Akvariume“ antrame aukšte, vidiniame kiemelyje. Norėjau prisiminti labai seną Meksikos indėnų meditacijos, savęs suvokimo būdą, kai indėnų karys nuspręsdavo suvokti save, pasigamindavo maišą, pakabindavo medyje ir pats tame maiše pralindėdavo, kaip rodo šaltiniai, beveik savaitę. Pamaniau, kad mes irgi galėtume surengti tokią savęs suvokimo akciją atidarant parodą ir viešai paskelbti, kad mes maišuose kabėsime iki parodą uždarant. Per atidarymą tai ir pasakiau, o pasakęs įlipau į maišą. Trečias kūrinys, galbūt vienas žinomiausių mano kūrinių, ‒ „Baza Gaza“. Kinas, filmuota medžiaga, garsas ir kvapai. Taigi, „Žalio lapo“ parodoje pasirodžiau su šiais trimis kūriniais. <br /> Vėliau su „Žaliu lapu“ santykiai lyg ir nutrūko. Iš dalies dar ir todėl, kad pats „Žalias lapas“ reiškėsi gana sporadiškai, nes kiekvienas grupės narys ėmė reikštis individualiai. Dar kiek vėliau, kai kažkam kilo poreikis dalytis grupės nuopelnus, kilo neaiškumų, nes kiekvienas grupės narys norėjo tų nuopelnų prisiskirti kuo daugiau. <br /> <br /> K. Š.: Trumpam norėčiau grįžti į 1988–1991 m., į festivalių „AN“ laikotarpį, tačiau ne į pačius festivalius, o į Vilnių. Minėjote, kad lengviau buvo eksperimentuoti toliau nuo centro, tačiau ar Vilniuje buvo kokia nors kompozitorių avangardinė terpė?<br /> <br /> G. S.: Vilniuje kompozitoriai savo eksperimentams sėkmingai išnaudojo netgi oficialią sovietinę platformą. Vykdavo festivaliai „Muzikos ruduo“, kuriuose mes, jaunieji kompozitoriai, išsiderėdavome pozicijas nekonvenciniam menui. Šia prasme labai aktyvus buvo kompozitorius Vidmantas Bartulis. Jis visada scenoje pateikdavo kokią nors staigmeną, pavyzdžiui, pagal muzikos garsus gamindavo maistą. Gerai žinoma jo kūrinių serija, kuri vadinasi „I like...“: „I like J. S. Bach“, „I like F. Schubert“, „I like L. van Beethoven“... Ne kartą buvo atliktas mano kūrinys „Baza Gaza“. <br /> Atrodo, kad 1989 m. „Lėlės“ teatre buvo atliekama „Baza Gaza“. Kai pradėjo rūkti dūminė „šaškė“, paskleidžiau visus kvapus, paskambinau į gaisrinę ir pasakiau, kad dega „Lėlės“ teatras. Atlėkė trys gaisrinės, gaisrininkai įsiveržė į salę. Gerai, kad tuo metu dar nebuvo bausmių už melagingus iškvietimus.<br /> Tuo metu taip pat aktyviai veikė Šarūno Nako Naujosios muzikos ansamblis. Man irgi teko ilgokai šiame ansamblyje dalyvauti, keliauti po pasaulį ir atlikti lietuviškos muzikos programą ‒ Kutavičiaus „Magišką sanskrito ratą“, Algimanto Martinaičio „Sakmę apie šūdvabalį“, Osvaldo Balakausko, mūsų pačių kūrinius. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:an05.jpg]]<br /> <br /> AN88-89 Gintaras Sodeika<br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:an06.jpg]]<br /> <br /> AN88-89 Akcija &quot;Išvyka į Anykščius&quot;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/anyksciu-hepeningu-fesivaliai/AN-88.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Akvil%C4%97_Anglickait%C4%97&diff=1896 2019-06-09T19:24:01Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Akvilė Anglickaitė (gim. 1982 m.) – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėja, režisierė, dirbanti su fototografijos, kino, garso medijomis, savo kūrinius pristanti įvairiose šiuolaikinio meno erdvėse. 2006 m. Baigė bakalauro studijas VDA fotografijos ir medijų meno katedroje. Vėliau mokslus tęsė Plymuto universitete Anglijoje, o 2017 m. įgijo meno daktarės laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su Irma Stanaityte režisavo 2014 metais pasirodžiusį pilnametražį dokumentinį filmą „Ežerų dugne“.<br /> <br /> == Kūriniai ==<br /> <br /> „Hyphen“ (liet. – brūkšnelis), 2016, 03:58 min<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/akvile-anglickaite/hyphen.mp4|960|540&lt;/video&gt;<br /> <br /> Centrinis, per visą filmą atsikartojantis kūrinio motyvas – dviejų plaštakų vaizdas stambiu planu, kuomet tarp pirštų į ornamentą pinamas (ir galiausiai išpinamas) baltas siūlas. Kol tarp pirštų ima aiškėti struktūruotas siūlo raštas, vienus, dažniausiai paprastos kasdienybės vaizdus, pripildytus subtilaus judėjimo (kadre veikiančio subjekto arba pačios kameros), keičia kiti tokie vaizdai.<br /> Filmo pavadinimas – Hyphen (brūkšnelis) – tarsi nurodo į metodą, kuriuo pats filmas ir yra sukonstruotas. Vieni nuo kitų labai skirtingi ir nutolę vaizdai jungiami vienas prie kito, lyg pavienės žodžio dalys, sudarančios žodį, lyg žodžių rinkinys, galiausiai tampantis suprantamu sakiniu. Tik galutiniame rezultate atskiros dalys jau nebėra atskiras, savarankiškas reikšmes turintys vaizdiniai, per brūkšnį sujungti jie tampa nauju teiginiu, kurio prasmė skaitome nebe atskiromis dalimis, o visumoje. <br /> Garso takelį sukūrė Vytautas V. Jurgutis. <br /> <br /> „Telospheres“, 06:43 min<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/akvile-anglickaite/telospheres.mp4|960|540&lt;/video&gt;<br /> <br /> Nejudančios kameros kadro kampe vaizduojamas styginių instrumentų kvartetas, prie blausių lempelių šviesos griežiantis tamsioje patalpoje. Šalia jų esančioje video projekcijo ima ryškėti ryškiai raudonų, melynų ir geltonų spalvų vaizdas. Lygiagrečiai kvarteto skleidžiamiems nemolingiems, aiškaus ritmo neturintiems, kartais ausį rėžiantiems garsas, video projekcijoje matome sunkiai nusakomą, neartikuliuotą formų judėjimą, lyg žvelgtume į bakterijas ar kažkokių organizmų ląsteles pro mikroskopą. Garsas ir vaizdas projekcijoje ima koreliuoti vienas su kitu, tarsi sudarydami organišką, vientisą darinį, iliustruojantį ne stabilią būseną, bet kitimą ir tapsmą. <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Aleksas_Andriu%C5%A1kevi%C4%8Dius&diff=1895 2019-06-09T19:22:10Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Kaune gyvenantis ir kuriantis menininkas Aleksas Andriuškevičius (g. 1959) ‒ XX a. 9 ir 10-ojo dešimtmečių vienas iškiliausių Lietuvos avangardistų. Andriuškevičius dar XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje debiutavo kaip savitos fotorealistinės tapybos atstovas, tačiau tolimesnei kūrybos genezei įtakos turėjo pažintis su Robertu Antiniu, Česlovu Lukensku ir Gintaru Zinkevičiumi, paskatinusi pasukti į kolektyvinį akcionizmą. Nuo 1990 m. Andriuškevičius grupės „Post Ars“ narys. Taip pat, galima sakyti, kad Andriuškevičiaus yra vienas videoperformansų, apskritai konceptualaus meno pradininkų Lietuvoje.<br /> Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo etc. struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius. Žinoma, Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, taip pat jame tarpstanti laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum. <br /> <br /> ==Meninė veikla==<br /> <br /> [[Vaizdas:partitura.jpg]]<br /> <br /> Aleksas Andriuškevičius. „Neįvardintos linijos“, 1991<br /> <br /> <br /> Ko gero, aktyviausias Andriuškevičiaus kūrybos laikotarpis ‒ XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaiga ir 10-ojo pradžia, kai buvo sukurta daugiausiai performatyvių, konceptualistinių kūrinių. To meto menininko kūrybą galima sąlygiškai dalinti į tris dalis ‒ objektinę kūrybą, videoperfomansus ir akcionistinę/instaliacinę veiklą grupės „Post Ars“ sudėtyje. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:zmogus-krumas.jpg]]<br /> <br /> „Post Ars“ akcija „Žmogus krūmas“ (kairėje - Aleksas Andriuškevičius, dešinėje - Robertas Antinis), 1992<br /> <br /> <br /> <br /> Svarbus Andriuškevičiaus kūrybos sandas − performatyvumas, sumišęs su minimalizmo ir meditacijos idėjomis. Tam tikslui menininkas taip pat naudojo spalvotus pieštukus ar kreideles, kitaip sakant, piešinį, kurio intencija ir funkcija yra paradoksalizuotos. Sakykime, Keturių minučių brūžinyje nieko nevaizduojama, o tai, kas lieka popieriaus lape, yra intencijos, situacijos ir proceso „dokumentas“. Šiuo atveju svarbu tai, kad menininkas tiesiog keturias minutes brūžino pieštuku popieriaus lape arba išbandė kiekvieną rinkinio pieštuką. Formaliai tai yra piešinys, tačiau jo prasmę sukuria situacijos potekstė, kontekstas (kuris žiūrovui gali būti ir nežinomas). <br /> <br /> Ypatingą jautrumą ir gebėjimą originaliai manipuliuoti skirtingomis medijomis, tarsi vienos medijos principus įskiepijant kitai, Andriuškevičius išnaudojo ir videoperformansuose, aktyviausiai kurtuose 1991-1997 m.<br /> <br /> XX a. 10 dešimtmečio pradžioje pradėjusios plisti videokameros (nors tais laikais ir labai brangios) ne vienam menininkui, ieškančiam alternatyvios meninės kalbos, tapo nauja savastimi. Šiuo požiūriu Andriuškevičius išskirtinis, nes vėl sugebėjo išnaudodamas visas būdingas videomeno savybes pačią mediją problemizuoti, netgi sudvasinti ir paradoksalizuoti, skiepydamas kitoms meno sritims, medijoms (piešiniui) būdingus principus.<br /> <br /> Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo etc. struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius. Žinoma, Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum. <br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> <br /> „Impression“<br /> <br /> Kelionės į Prancūziją metu menininkas filmuoja Paryžių, o nufilmuotus vaizdus krauna vieną ant kito, kol išgauna beveik abstraktų vaizdą.<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_01_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Bandymai įsiterpti“, 1994<br /> <br /> Menininkas atlieka beveik beprasmiškus veiksmus, bandydamas įsiterpti į aplinką, tarsi klausdamas kiek toks veiksmas tą aplinką gali įtakoti, keisti. Paradoksas tame, jog kasdienybėje tokie veiksmai yra beprasmiai, tačiau videomedijoje tapę performansu, akcija jie tampa prasmingais, ilgaamžiais ir iš esmės keičiančiais erdvėlaikio semantiką.<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_02_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> „Bandymai su poezija“<br /> <br /> Kalbos/rašto semantinę sistemą (jai atstovaujančią knygą) menininkas paverčia tiesiog objektu ir priverčia „žaisti“ pagal kitas ‒ akcionizmo ‒ semantines taisykles. Tokiu būdu menininkas kelia klausimą apie dviejų ar kelių „kalbų“ ‒ semantinių sistemų ‒ santykį. Kas atsitinka su viena „kalba“, kai ji pajungiama kitos „kalbos“ logikai?<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_03_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Peizažo užbraukimas“<br /> <br /> Panašiai kaip ir „Bandymuose su poezija“ ir kituose performansuose, šiame Andriuškevičius taip pat manipuliuoja dviejų plastinių kalbų ‒ piešinio ir videomedijos ‒ konvencijomis, jas paradoksalizuodamas. Piešinys šiuo atveju tampa realiu veiksmu, atliktu laike ir erdvėje, o videomedija tampa piešiniu, ypač turint omenyje sąlygiškai dvimetę ekrano plokštumą, artimą piešinio (paveikslo) plokštumai. Kartu menininkas tarsi užbraukia ar perskiria laiką ir erdvę. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_04_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Atsigulimas“<br /> <br /> Nejudanti menininko kūno horizontalė atkartoja gatvės horizontalę, tačiau tampa „nejudamu objektu“ kontrastuojančiu pro šalį važiuojančių mašinų priešakyje. Šiuo performansu menininkas tęsia semantinių/vizualių įsiterpimų į laiką ir erdvę ciklą. Pažymėtina, kad šie įsiterpimai tampa „perskaitomi“ būtent videoįraše, apribotame erdvė ir laiko rėmų. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_05_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Praleistas laikas“<br /> <br /> Šiame performanse Andriuškevičius naudoja visus jam būdingus semantinius leitmotyvus ‒ erdvę, laiką, veiksmą (kaip piešinį ar piešimą kaip veiksmą), žaisdamas žiūrovo juslėmis ir gebėjimu pačiam (su)kurti prasmę. Andriuškevičius yra prasitaręs, jog dvimatėje erdvėje (paveiksluose) mėgsta tuštumas, tuščius plotus. Galima sakyti, jog ir šiame performanse menininkas renkasi sąlygišką tuštumą (tuščią patalpą), kurią „užpildo“ menamu „piešimu“ lazda ant grindų, tariamai „piešiant“ linijas tokiu būdu, jog tolygiai judama per visą patalpą (tuštumą).<br /> <br /> Viena vertus, menininkas, brėždamas lazda per grindis, tarsi ir nič nieko nenuveikia, nepadaro, tačiau įrėmintas videoperformanso rėmuose, kartu užpildo šią „tuštumą“ prasme, virtualiu piešiniu (veiksmu), kurį žiūrėdamas vaizdo įrašą susikuria pats žiūrovas. Menininkas „piešia“ ne matomomis linijomis, o tarsi „raiko“, dalina erdvę ir laiką, piešia erdvėlaikiu (ir savo likimu). Beprasmiškas veiksmas tampa prasmingu ir priešingai. Žinoma, šiame, kaip ir visuose Andriuškevičiaus performansuose, svarbi „kasdienybės estetika“. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_06_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Kontaktai“<br /> <br /> Menininkas vėlgi skirtingas medijas, semantines sistemas paradoksalizuoja, į mediją įvesdamas netikėto „daiktiškumo“, kuris išryškina vienos ar kitos medijos sąlygiškumą. Videokameros objektyvą (žiūrovo žvilgsnį) sujungdamas su (krepšinį transliuojančio) televizoriaus ekranu, Andriuškevičius sujaukia įprastą žiūros ir reprezentacijos konvencionalumą, jį parodijuodamas. Tai, kas iš pradžių atrodė akivaizdu, tampa keliomis vaizdinėmis/erdvinėmis/laikinėmis/semantinėmis dimensijomis, susimaišiusiomis tarpusavyje. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_07_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Piešiniai“<br /> <br /> Vėlgi pardoksalizuojamas erdvėlaikis ‒ baltas lapas kaip erdvė, erdvė, kurioje yra lapas ir menininkas. Virtualiai piešiama pirštu („oru“) ant balto lapo ir šis „piešimas“ yra, viena vertus „netikras“, nes nieko nenupaišoma, kita vertus, pats veiksmas yra tikras, piešiantis erdve ir laiku, be to, žiūrovas, suvokiantis menininko intenciją ir simbolizmą, bet kokiu atveju veiksmą traktuoja kaip „piešinį“, nes menininko veiksmą atpažįsta, suvokia piešinio „struktūrą“. Ir nesvarbu, kad piešinio iš tikrųjų nėra, yra esminiai piešinio atributai ‒ lapas ir tam tikras veiksmas, reiškiantis piešimą. Šia prasme, menininkas, galima sakyti, netgi išryškina tuos „piešinio“ struktūros elementus, kuriuos paprastai suvokiame kaip „savaime suprantamus“ ‒ gestišką ir laikišką piešinio pobūdį, piešinį kaip veiksmą ‒ nes labiausiai domimės tuo, „kas nupaišoma“. O Andriuškevičius šiuo atveju piešinį apvalo nuo to, „kas vaizduojama“, palikdamas grynąjį piešinio santykį su erdve ir laiku.<br /> <br /> Be to, iš dalies tęsiant Fluxus tradicijas, menininkas kliaujasi atsitiktinumo galia ‒ karposi nagus, kurie krenta ant popieriaus. Nagai tampa atsitiktiniu (?) „žemėlapiu“ ‒ jie tampa taškais, nuo kurių brėžiamos linijos. Taip atsiranda „mistinis“ abstraktus piešinys ‒ grafinis kasdienybės (mistinės?) prasmės brėžinys. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_08_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Objektyvo šiluma“<br /> <br /> Naudodamas videokameros vizualumo konvencijas, Andriuškevičius iš nieko kuria semiotinius ženklus ‒ objektyvo aprėmintas dangaus lopinėlis tampa vaizdiniu ženklu (objektyvo „šildomu“ dangumi), objektyvo iškirptas žemės ar sienos lopinėlis tampa gražiniu ženklu, semantine zona (objektyvo „šildoma“ žeme, siena). Galų gale, ekrane matome tiesiog užrašą „žmogus šildomas objektyvo“. Tokiu būdu Andriuškevičius sufleruoja, kad semiotiniai ženklai ‒ susitarimo reikalas. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_09_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Mano kelionė“<br /> <br /> Vienas žinomiausių Alekso Andriuškevičiaus videoperformansų, kuriame menininkas vėlgi paradoksalizuoja laiką ir erdvę „filosofine“ prasme, tačiau taip pat ir sociokultūrinio erdvėlaikio konvencijas. Andriuškevičius įprastą kasdienę situaciją semantiškai sujaukia, „pakreipia“ kiek netikėtu rakursu ‒ atlieka tarsi rutininį veiksmą, tačiau neįprastu būdu ‒ „keliauja“ ne eidamas, o ridendamasis žeme. Menininko kūnas arba „socialinis kūnas“ tokiu būdu įprastoje, rutininėje situacijoje tampa „svetimu“, funkcionuojančiu pagal alternatyvius dėsnius. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_10_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Kamštis“<br /> <br /> Vienas tų Alekso Andriuškevičiaus performansų, kuriuose akcentuojamas „banalus“, „beprasmiškas“ veiksmas. Atsižvelgiant į laikmetį ‒ XX a. 10-jo dešimtmečio pradžią ‒ kasdienybės invazija į estetikos sritį, kad ir kokia ji banali atrodo iš šalies, buvo giliai prasminga, principinga ir žymėjo radikalų semiotinį posūkį.<br /> Menininkas, galima sakyti, nedaro nieko, „stumia laiką“, spardo butelio kamštelį. Tačiau videoperformano ribose šis veiksmas tampa ne tik „prasmingu“, tačiau ir „amžinu“. Iš dalies tokiu būdu keliamas menininko vaidmens, statuso visuomenėje klausimas, arba perfrazuojant garsiąją (vėliau sukurtą) ištarmę, Andriuškevičius tarsi sako, kad visi yra menininkais, tačiau tik menininkai tai žino. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_11_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Psichoelektroninis piknikas arba (ne)priklausomybė“<br /> <br /> Vienas nedaugelio Alekso Andriuškevičiaus videokūrinių, artimesnių videomeno žanrui. Šiame filmuke menininkas žaidžia skirtingais vaizdiniais efektais (sakykime, atspindžiais raibuliuojančiame vandenyje), turiniais ir prasminėmis sampynomis. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_12_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Menasnemenas“<br /> <br /> Dar vienas „kasdienybės estetikos“ performatyvus pavyzdys. Andriuškevičius šmaikštauja, atrodytų, fundamentaliais klausimais, Diušano, Malevičiaus ir daugybės kitų avangardistų keliamais nuo Vakarų modernizmo aušros ‒ kas yra ar nėra menas. O Andriuškevičius šį radikalų avangardo keltą klausimą kiek parodijuoja (tačiau tai nereiškia, kad Andriuškevičiui šis klausimas nėra (nebuvo tuo metu) skaudžiai aktualus) šį egzistencinį radikalumą ir dramatiškumą, „burdamas“ iš vazoninės gėlės lapų ‒ „menas“... „ne menas“... ir t .t. Šiuo atveju vėlgi netiesiogiai keliami menininko vaidmens ir statuso (to meto naujoje?) visuomenėje klausimai. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_13_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Emociniai peizažai“<br /> <br /> Šiuo atveju Andriuškevičius, kaip „Peizažo užbraukime“ ar eksperimentų su neegzistuojančiais piešiniais, atveju žaidžia vizualumo, vizualios prasmės konstravimo konvencijomis. Kartu paradoksalizuoja tai, ką suvokiame kaip „gamtą“ ir „jos atvaizdą“. Menininkas, filmuodamas tą patį peizažą, prieš objektyvą laiko įvairius popieriaus trafaretus. Šie trafaretai, įsiterpiantys tarp peizažo ir videokameros „akies“, kiekvieną kartą keičia tiek emocinį krūvį, tiek ir paties peizažo (to, ką ir kaip matome) prasmę. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_14_1.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Aleksas_Andriu%C5%A1kevi%C4%8Dius&diff=1894 2019-06-09T19:21:38Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Kaune gyvenantis ir kuriantis menininkas Aleksas Andriuškevičius (g. 1959) ‒ XX a. 9 ir 10-ojo dešimtmečių vienas iškiliausių Lietuvos avangardistų. Andriuškevičius dar XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje debiutavo kaip savitos fotorealistinės tapybos atstovas, tačiau tolimesnei kūrybos genezei įtakos turėjo pažintis su Robertu Antiniu, Česlovu Lukensku ir Gintaru Zinkevičiumi, paskatinusi pasukti į kolektyvinį akcionizmą. Nuo 1990 m. Andriuškevičius grupės „Post Ars“ narys. Taip pat, galima sakyti, kad Andriuškevičiaus yra vienas videoperformansų, apskritai konceptualaus meno pradininkų Lietuvoje.<br /> Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo etc. struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius. Žinoma, Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, taip pat jame tarpstanti laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum. <br /> <br /> ==Meninė veikla==<br /> <br /> [[Vaizdas:partitura.jpg]]<br /> <br /> Aleksas Andriuškevičius. „Neįvardintos linijos“, 1991<br /> <br /> <br /> Ko gero, aktyviausias Andriuškevičiaus kūrybos laikotarpis ‒ XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaiga ir 10-ojo pradžia, kai buvo sukurta daugiausiai performatyvių, konceptualistinių kūrinių. To meto menininko kūrybą galima sąlygiškai dalinti į tris dalis ‒ objektinę kūrybą, videoperfomansus ir akcionistinę/instaliacinę veiklą grupės „Post Ars“ sudėtyje. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:zmogus-krumas.jpg]]<br /> <br /> „Post Ars“ akcija „Žmogus krūmas“ (kairėje - Aleksas Andriuškevičius, dešinėje - Robertas Antinis), 1992<br /> <br /> <br /> <br /> Svarbus Andriuškevičiaus kūrybos sandas − performatyvumas, sumišęs su minimalizmo ir meditacijos idėjomis. Tam tikslui menininkas taip pat naudojo spalvotus pieštukus ar kreideles, kitaip sakant, piešinį, kurio intencija ir funkcija yra paradoksalizuotos. Sakykime, Keturių minučių brūžinyje nieko nevaizduojama, o tai, kas lieka popieriaus lape, yra intencijos, situacijos ir proceso „dokumentas“. Šiuo atveju svarbu tai, kad menininkas tiesiog keturias minutes brūžino pieštuku popieriaus lape arba išbandė kiekvieną rinkinio pieštuką. Formaliai tai yra piešinys, tačiau jo prasmę sukuria situacijos potekstė, kontekstas (kuris žiūrovui gali būti ir nežinomas). <br /> <br /> Ypatingą jautrumą ir gebėjimą originaliai manipuliuoti skirtingomis medijomis, tarsi vienos medijos principus įskiepijant kitai, Andriuškevičius išnaudojo ir videoperformansuose, aktyviausiai kurtuose 1991-1997 m.<br /> <br /> XX a. 10 dešimtmečio pradžioje pradėjusios plisti videokameros (nors tais laikais ir labai brangios) ne vienam menininkui, ieškančiam alternatyvios meninės kalbos, tapo nauja savastimi. Šiuo požiūriu Andriuškevičius išskirtinis, nes vėl sugebėjo išnaudodamas visas būdingas videomeno savybes pačią mediją problemizuoti, netgi sudvasinti ir paradoksalizuoti, skiepydamas kitoms meno sritims, medijoms (piešiniui) būdingus principus.<br /> <br /> Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo etc. struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius. Žinoma, Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum. <br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> <br /> „Impression“<br /> <br /> Kelionės į Prancūziją metu menininkas filmuoja Paryžių, o nufilmuotus vaizdus krauna vieną ant kito, kol išgauna beveik abstraktų vaizdą.<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_01_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Bandymai įsiterpti“, 1994<br /> <br /> Menininkas atlieka beveik beprasmiškus veiksmus, bandydamas įsiterpti į aplinką, tarsi klausdamas kiek toks veiksmas tą aplinką gali įtakoti, keisti. Paradoksas tame, jog kasdienybėje tokie veiksmai yra beprasmiai, tačiau videomedijoje tapę performansu, akcija jie tampa prasmingais, ilgaamžiais ir iš esmės keičiančiais erdvėlaikio semantiką.<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_02_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> „Bandymai su poezija“<br /> <br /> Kalbos/rašto semantinę sistemą (jai atstovaujančią knygą) menininkas paverčia tiesiog objektu ir priverčia „žaisti“ pagal kitas ‒ akcionizmo ‒ semantines taisykles. Tokiu būdu menininkas kelia klausimą apie dviejų ar kelių „kalbų“ ‒ semantinių sistemų ‒ santykį. Kas atsitinka su viena „kalba“, kai ji pajungiama kitos „kalbos“ logikai?<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_03_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Peizažo užbraukimas“<br /> <br /> Panašiai kaip ir „Bandymuose su poezija“ ir kituose performansuose, šiame Andriuškevičius taip pat manipuliuoja dviejų plastinių kalbų ‒ piešinio ir videomedijos ‒ konvencijomis, jas paradoksalizuodamas. Piešinys šiuo atveju tampa realiu veiksmu, atliktu laike ir erdvėje, o videomedija tampa piešiniu, ypač turint omenyje sąlygiškai dvimetę ekrano plokštumą, artimą piešinio (paveikslo) plokštumai. Kartu menininkas tarsi užbraukia ar perskiria laiką ir erdvę. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_04_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Atsigulimas“<br /> <br /> Nejudanti menininko kūno horizontalė atkartoja gatvės horizontalę, tačiau tampa „nejudamu objektu“ kontrastuojančiu pro šalį važiuojančių mašinų priešakyje. Šiuo performansu menininkas tęsia semantinių/vizualių įsiterpimų į laiką ir erdvę ciklą. Pažymėtina, kad šie įsiterpimai tampa „perskaitomi“ būtent videoįraše, apribotame erdvė ir laiko rėmų. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_05_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Praleistas laikas“<br /> <br /> Šiame performanse Andriuškevičius naudoja visus jam būdingus semantinius leitmotyvus ‒ erdvę, laiką, veiksmą (kaip piešinį ar piešimą kaip veiksmą), žaisdamas žiūrovo juslėmis ir gebėjimu pačiam (su)kurti prasmę. Andriuškevičius yra prasitaręs, jog dvimatėje erdvėje (paveiksluose) mėgsta tuštumas, tuščius plotus. Galima sakyti, jog ir šiame performanse menininkas renkasi sąlygišką tuštumą (tuščią patalpą), kurią „užpildo“ menamu „piešimu“ lazda ant grindų, tariamai „piešiant“ linijas tokiu būdu, jog tolygiai judama per visą patalpą (tuštumą).<br /> <br /> Viena vertus, menininkas, brėždamas lazda per grindis, tarsi ir nič nieko nenuveikia, nepadaro, tačiau įrėmintas videoperformanso rėmuose, kartu užpildo šią „tuštumą“ prasme, virtualiu piešiniu (veiksmu), kurį žiūrėdamas vaizdo įrašą susikuria pats žiūrovas. Menininkas „piešia“ ne matomomis linijomis, o tarsi „raiko“, dalina erdvę ir laiką, piešia erdvėlaikiu (ir savo likimu). Beprasmiškas veiksmas tampa prasmingu ir priešingai. Žinoma, šiame, kaip ir visuose Andriuškevičiaus performansuose, svarbi „kasdienybės estetika“. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_06_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Kontaktai“<br /> <br /> Menininkas vėlgi skirtingas medijas, semantines sistemas paradoksalizuoja, į mediją įvesdamas netikėto „daiktiškumo“, kuris išryškina vienos ar kitos medijos sąlygiškumą. Videokameros objektyvą (žiūrovo žvilgsnį) sujungdamas su (krepšinį transliuojančio) televizoriaus ekranu, Andriuškevičius sujaukia įprastą žiūros ir reprezentacijos konvencionalumą, jį parodijuodamas. Tai, kas iš pradžių atrodė akivaizdu, tampa keliomis vaizdinėmis/erdvinėmis/laikinėmis/semantinėmis dimensijomis, susimaišiusiomis tarpusavyje. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_07_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Piešiniai“<br /> <br /> Vėlgi pardoksalizuojamas erdvėlaikis ‒ baltas lapas kaip erdvė, erdvė, kurioje yra lapas ir menininkas. Virtualiai piešiama pirštu („oru“) ant balto lapo ir šis „piešimas“ yra, viena vertus „netikras“, nes nieko nenupaišoma, kita vertus, pats veiksmas yra tikras, piešiantis erdve ir laiku, be to, žiūrovas, suvokiantis menininko intenciją ir simbolizmą, bet kokiu atveju veiksmą traktuoja kaip „piešinį“, nes menininko veiksmą atpažįsta, suvokia piešinio „struktūrą“. Ir nesvarbu, kad piešinio iš tikrųjų nėra, yra esminiai piešinio atributai ‒ lapas ir tam tikras veiksmas, reiškiantis piešimą. Šia prasme, menininkas, galima sakyti, netgi išryškina tuos „piešinio“ struktūros elementus, kuriuos paprastai suvokiame kaip „savaime suprantamus“ ‒ gestišką ir laikišką piešinio pobūdį, piešinį kaip veiksmą ‒ nes labiausiai domimės tuo, „kas nupaišoma“. O Andriuškevičius šiuo atveju piešinį apvalo nuo to, „kas vaizduojama“, palikdamas grynąjį piešinio santykį su erdve ir laiku.<br /> <br /> Be to, iš dalies tęsiant Fluxus tradicijas, menininkas kliaujasi atsitiktinumo galia ‒ karposi nagus, kurie krenta ant popieriaus. Nagai tampa atsitiktiniu (?) „žemėlapiu“ ‒ jie tampa taškais, nuo kurių brėžiamos linijos. Taip atsiranda „mistinis“ abstraktus piešinys ‒ grafinis kasdienybės (mistinės?) prasmės brėžinys. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_08_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Objektyvo šiluma“<br /> <br /> Naudodamas videokameros vizualumo konvencijas, Andriuškevičius iš nieko kuria semiotinius ženklus ‒ objektyvo aprėmintas dangaus lopinėlis tampa vaizdiniu ženklu (objektyvo „šildomu“ dangumi), objektyvo iškirptas žemės ar sienos lopinėlis tampa gražiniu ženklu, semantine zona (objektyvo „šildoma“ žeme, siena). Galų gale, ekrane matome tiesiog užrašą „žmogus šildomas objektyvo“. Tokiu būdu Andriuškevičius sufleruoja, kad semiotiniai ženklai ‒ susitarimo reikalas. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_09_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Mano kelionė“<br /> <br /> Vienas žinomiausių Alekso Andriuškevičiaus videoperformansų, kuriame menininkas vėlgi paradoksalizuoja laiką ir erdvę „filosofine“ prasme, tačiau taip pat ir sociokultūrinio erdvėlaikio konvencijas. Andriuškevičius įprastą kasdienę situaciją semantiškai sujaukia, „pakreipia“ kiek netikėtu rakursu ‒ atlieka tarsi rutininį veiksmą, tačiau neįprastu būdu ‒ „keliauja“ ne eidamas, o ridendamasis žeme. Menininko kūnas arba „socialinis kūnas“ tokiu būdu įprastoje, rutininėje situacijoje tampa „svetimu“, funkcionuojančiu pagal alternatyvius dėsnius. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_10_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Kamštis“<br /> <br /> Vienas tų Alekso Andriuškevičiaus performansų, kuriuose akcentuojamas „banalus“, „beprasmiškas“ veiksmas. Atsižvelgiant į laikmetį ‒ XX a. 10-jo dešimtmečio pradžią ‒ kasdienybės invazija į estetikos sritį, kad ir kokia ji banali atrodo iš šalies, buvo giliai prasminga, principinga ir žymėjo radikalų semiotinį posūkį.<br /> Menininkas, galima sakyti, nedaro nieko, „stumia laiką“, spardo butelio kamštelį. Tačiau videoperformano ribose šis veiksmas tampa ne tik „prasmingu“, tačiau ir „amžinu“. Iš dalies tokiu būdu keliamas menininko vaidmens, statuso visuomenėje klausimas, arba perfrazuojant garsiąją (vėliau sukurtą) ištarmę, Andriuškevičius tarsi sako, kad visi yra menininkais, tačiau tik menininkai tai žino. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_11_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Psichoelektroninis piknikas arba (ne)priklausomybė“<br /> <br /> Vienas nedaugelio Alekso Andriuškevičiaus videokūrinių, artimesnių videomeno žanrui. Šiame filmuke menininkas žaidžia skirtingais vaizdiniais efektais (sakykime, atspindžiais raibuliuojančiame vandenyje), turiniais ir prasminėmis sampynomis. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_12_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Menasnemenas“<br /> <br /> Dar vienas „kasdienybės estetikos“ performatyvus pavyzdys. Andriuškevičius šmaikštauja, atrodytų, fundamentaliais klausimais, Diušano, Malevičiaus ir daugybės kitų avangardistų keliamais nuo Vakarų modernizmo aušros ‒ kas yra ar nėra menas. O Andriuškevičius šį radikalų avangardo keltą klausimą kiek parodijuoja (tačiau tai nereiškia, kad Andriuškevičiui šis klausimas nėra (nebuvo tuo metu) skaudžiai aktualus) šį egzistencinį radikalumą ir dramatiškumą, „burdamas“ iš vazoninės gėlės lapų ‒ „menas“... „ne menas“... ir t .t. Šiuo atveju vėlgi netiesiogiai keliami menininko vaidmens ir statuso (to meto naujoje?) visuomenėje klausimai. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_13_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> „Emociniai peizažai“<br /> <br /> Šiuo atveju Andriuškevičius, kaip „Peizažo užbraukime“ ar eksperimentų su neegzistuojančiais piešiniais, atveju žaidžia vizualumo, vizualios prasmės konstravimo konvencijomis. Kartu paradoksalizuoja tai, ką suvokiame kaip „gamtą“ ir „jos atvaizdą“. Menininkas, filmuodamas tą patį peizažą, prieš objektyvą laiko įvairius popieriaus trafaretus. Šie trafaretai, įsiterpiantys tarp peizažo ir videokameros „akies“, kiekvieną kartą keičia tiek emocinį krūvį, tiek ir paties peizažo (to, ką ir kaip matome) prasmę. <br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/aleksas-andriuskevicius/VTS_14_1.mp4|768|576video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Alytus_Art_Strike_festivalis&diff=1893 2019-06-09T19:19:31Z

<p>Miga: /* Apie festivalį */</p> <hr /> <div>==Apie festivalį==<br /> Alytaus bienalė pirmą kartą surengta 2005 metais (organizatorius, kuratorius ir idėjinis lyderis ‒ Redas Diržys, teorinė dalis ‒ Jonas Valatkevičius, koordinatorė ‒ Loreta Liausaitė), kaip sarkastiškas atsakas į Vilniaus šiuolaikinio meno institucijų monopolį, stagnaciją ir rengiamas pretenzingas bienales. Ji vadinosi „Atsargiai! Politika!“. Dalyvavo 25 menininkai/teoretikai iš įvairių šalių. Nebuvo kviestas ir nedalyvavo nė vienas menininkas iš Vilniaus. Bienalė stengėsi ne tiek rengti individualius menininkų pasirodymus ir parodas, kiek diskutuoti apie Rytų Europos šiuolaikinį meną okupuotą ir surežisuotą Sorošo pinigų ir visur pristeigtų Sorošo centrų. <br /> Kur link naująjį meną nuvairavo Sorošo centrai? Taip Vilniuje atsirado Sorošo „anūkų&quot;, vėliau pavadintų „Emisijos&quot;, menininkų karta. <br /> <br /> Taip pat buvo keliami klausimai ar šiuolaikinį meną vis dar įmanoma tapatinti su kairuoliškais diskursais, paprastai tapatinamais su „avangardo“ mene sąvoka? <br /> Bienalei buvo pasitelkta viso miesto erdvė. <br /> <br /> <br /> '''Manifestas Nr. 5''' <br /> Politika (atnaujintas) <br /> 1. Paprastai žmonės nežino, ką iš tikrųjų reiškia politika.<br /> 2. Jie paprastai teturi teorinį suvokimą, kaip visuomenė turėtų funkcionuoti. Niekas nenori rodyti realios situacijos.<br /> 3. Žmonės yra kvailinami iškreiptu politikos įvaizdžiu žiniasklaidoje.<br /> 4. Žiniasklaida veikia petys į petį su politikais.<br /> 5. Žiniasklaida yra verslas, politika yra verslas, verslas yra verslas.<br /> 6. Verslas nesilaiko moralinių vertybių – arba pats žudai, arba tave sunaikina.<br /> 7. Politikoje nėra moralės, nes moralinės vertybės yra labai aiškios – tėra tik juoda ir balta. Moralė nepripažįsta jokių kompromisų – būna tik skirtingi nuodėmės lygmenys.<br /> 8. Politika remiasi kompromisu tarp skirtingų įtakos grupuočių.<br /> 9. Taigi, moralė ir politika neturi nieko bendra.<br /> 10. Tėra tik du keliai turėti reikalų su politika. Pirmas – tai pamiršti visa, ką apie tai žinojai ir būti laisvam. Antras – būti išrinktam ir mutuoti.<br /> AR TU TIKRAI NORI BŪTI POLITIKU?<br /> [Jonas Valatkevičius, 2004]<br /> <br /> '''Manifestas #6''' <br /> Politinis menas <br /> 1. Visi mes kažkada mylėjome anti-politinį meną. Meną, kuris kvestionavo status quo, kuriame mes visi gyvenome.<br /> 2. Mes manėme, kad socialiai angažuotas menas yra pats progresyviausias, kad tai yra mūsų socialinė misija.<br /> 3. Mes manėme, kad tokiu būdu atliekame pareigą visuomenei.<br /> 4. Kritikuoti visa, kas susiję su valdžia, verslu ir žiniasklaida.<br /> 5. Bet čia iškyla klausimas: kodėl valdžia, biznis ir žiniasklaida tokie paslaugūs kaskart suteikti pinigų šiai meno sričiai?<br /> 6. Kodėl jie duoda mums pinigus, kad būtų vėl sukurtas eilinis pasityčiojimas iš to, kas jiems brangiausia?<br /> 7. Kodėl jie vis dar myli tokį meną?<br /> 8. Galbūt jie taip pat turi tą pačią naivią idėją, kad tokiu būdu jie atlieka pareigą visuomenei?<br /> 9. Jokiu būdu. Naivūs esame tik mes. Mumis visuomet pasinaudoja valdžia, biznis ir žiniasklaida, kurie būtent mūsų meno pagalba legitimuoja savo egzistenciją: tik pažvelk – mes džiaugiamės, kad esame kritikuojami.<br /> 10. Valdžia, verslas ir žiniasklaida – ką jie iš tikrųjų galvoja šnekėdami mums? Leiskime žmonėms pamatyti jų tikrąjį veidą!<br /> JOKIO ANTI-POLITINIO MENO! JOKIOS PAGALBOS VALDŽIAI, VERSLUI IR ŽINIASKLAIDAI, KURIE TESIEKIA PRISIDENGTI MENU.<br /> <br /> [Jonas Valatkevičius, 2004]<br /> <br /> 2007 m. įvyko antroji Alytaus eksperimentinio meno bienalė. Kuratorius ‒ Mantas Kazakevičius, konsultantas ‒ Redas Diržys, koordinatorė ‒ Gita Strikytė. Dominavo individualūs meninink(i)ų projektai miesto erdvėse. Vis dėlto buvo išlaikyta ideologinė kryptis. Bienalė buvo atiduota kuruoti į vietinio jaunimo rankas, kartu nukreipta prieš startavusį projektą „Vilnius ‒ Europos kultūros sostinė 2009“. <br /> <br /> <br /> 2009 metais performatyvus bienalės formatas tapo dar radikalesniu ta prasme, kad visiškai atsisakyta „parodos“ formato ir jau atvirai išsakomos kultūrinio anarchizmo, rimtosios kultūros griovimo idėjos. Kviečiama visus solidarizuotis meno streikui (šią idėją iš dalies paskleidė ir, atvykęs į Alytų, parėmė asmeniškai britas Stewart Home - XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje organizavęs meno streikus). Bienalės dalyviai (bent jau bienalės metu) nekuria meno ir stengiasi, kiek tai įmanoma, išvengti „parodos“, apskritai, „spektaklio“ formato. Įsteigiamas „Alytaus psichodarbininkų ir duomenkasių kongresas“, kovojantis su rimtąja kultūra. Rimtoji kultūra yra bet kuri kultūros forma, kalbanti ir veikianti iš galios pozicijų. Pradedamas kultivuoti trišalis futbolas. <br /> <br /> Redas Diržys atsisako kurti meną, vadintis menininku. Nuo šiol jis save įvardija kaip „psichodarbininką“. <br /> <br /> Į bienalę atvykęs kadaise kontrkultūrininkas, tačiau tapęs tipišku sisteminiu akademiniu teoretiku Berrardi Bifo, patiria fiasko, nes nuolat skaito &quot;paskaitas&quot; ir Alytuje jaučiasi žvaigžde. Tačiau psichodarbininkų išjuokiamas. <br /> <br /> <br /> 2011, 2013, 2015 m. bienalės rengiamos kaip specifiniai „kongresai“, kuriuose (ne)menininkai/(ne)kuratoriai, (ne)teoretikai generuoja įvairias kolektyvines kūrybinės veiklos formas, diskusijas, polemikas, ginčus, rengia dienos ir naktines (de)monstracijas prieš rimtąją kultūrą ir pan. Tikslas ‒ nusikratyti represyviai primestų „menininko“, „teoretiko“, „žiūrovo“ vaidmenų ir bent trumpam rasti tokias bendrabūvio formas, kuriose nebūtų vaidybos, hierarchijos, „prestižo“, meno ir panašių buržuazinės kanalizacijos kuriamų reiškinių.<br /> <br /> 2011 ir 2013 metų Meno streiko bienalių formatas išlieka panašiai saviorganizacinis-performatyvus, tačiau kreipiamas ypatingas dėmesys Azijos ir Afrikos kontekstams. Bienalėse dalyvauja vietiniai ir kai kurie menininkai ir progresyvus jaunimas, kitų Lietuvos regionų atstovai, taip pat menininkai, teoretikai, aktyvistai ir sunkiau nusakomos veiklos atstovai iš viso pasaulio ‒ Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Kamerūno, Pakistano, Senegalo... <br /> <br /> 2015 m. Alytaus bienalė buvo skirta moliui (čia svarbus buvo šamanas Benas Šarka, daug metų geriantis molį ir su juo bendraujantis kaip su „dvasia“), santykiui su juo, bendravimui su juo ir jame. <br /> <br /> <br /> 2017 m. Alytaus meno streiko bienalė arba DAMTP kongresas persikėlė į Kaselį, kur bus organizuojamos diskusijos, žaidžiamas trišalis futbolas ir kitaip bandoma diskredituoti buržuazinį sisteminio šiuolaikinio meno megarenginį „Documentą“. <br /> <br /> <br /> 2019 m. rugpjūtį organizuojama Alytaus meno streiko bienalė (Alytus Psychic Strike Biennial 2019: Quantumlettrist Psychopillgrimage travel from Botoşani to Alinja) prie (palei) Juodosios jūros, su lydinčiais (ne)ritualiniais veiksmais. Tai piligrimų kelionė ankstyvųjų sufijų - pirmųjų letristų takais (Rumunija, Turkija, Gruzija, Bulgarija) <br /> <br /> <br /> <br /> Vienas iš kolektyvinės veiklos 2017 m. Kaselio Documentos fone manifestų:<br /> <br /> TERRORIST MANIFESTO OF ASEMIC WORKERS<br /> <br /> the spectacles of europe have been exorcized by communism. The proletariat, defeated by the european bourgeoisise in the 1st and 2nd world wars has finally secured victory in 2007 and succeeded in proletarianising all of the world. <br /> AND YET <br /> there is a spectacle of terror produced by europe. and all the bourgeois powers unite in an unholy alliance to produce it. where is the opposition that has not been branded terrorist and where the opposition that has not hurled back the branding reproach of spectacular terrorism?<br /> And as no one declares themselves terrorist it is up to us to make our aims known as terrorists in the face of the whole world. We are the proletarians of the psychic factories of data called the spectacle. And we overturn this spectacle.<br /> We invite all working or not working in Kassel and elsewhere, as artists or activists or any other service industry or other industry, to organise with us as psychic workers, reproductice workers, destructive workers, asemic workers.<br /> We do not reject “safe” life presented in Kassel and we have no intention of establishing the borders of the only possible LIFE. we welcome freedom. But the freedom of your ‘life’ has spread too far and has steamrolled over all other ways of production. Capitalism has perverted life, narrowed its potential down to consumption and hedonism, deprived it of the moment of creation as the part of development. We are new monkeys taking a stick not for the sake of food-capturing or fracturing the skull of a fellow-man for either a swag or a woman, but for the sake of becoming new humans. We do not concern ourselves anymore with the questions of gender, race or linguistic distinctions – these are no longer in question. We wonder: what should the life be like today? How can it unite us? What new practices are we able to invent? By liberating life from the chokehold of institution, by turning it into the means of fight, into the weapon in struggle against oppression.<br /> We terrorists, believe that life is fluid, permanently mutable, while every fixed form tends to turn into custom, tradition, and finally to a game as in case with three-sided football. From the practice of overriding the stigma, from the practice of breaking binary oppositions it turned into the ritual sanctified by community, similar to Friday-bear-drinking in a narrow circle of friends. No form can exist more than several years with no risk of stiffening. This is hard to avoid as the human mind has a constant striving for the invention of new rules, for living in accordance with norms and patterns, with idleness permanently rejecting renovation and development. life should not imitate political institutions that show themselves in decrees and orders, institutions that still employ the vicious structures of the Party. With life being anarchic in its core, we declare:<br /> ASEMIC: <br /> EVERY STABLE FORM – OFF! WE ARE FLUID, VARIABLE AS THE TIME ITSELF. EACH DAY BRINGS A NEW WAY OF PROTEST.<br /> PSYCHOGEOGRAPHIC: <br /> WE WILL OCCUPY VENUES DESIGNED FOR COMPETITIVE AND CURATORIAL CAPITALISM<br /> <br /> HYPERGRAPHIC: <br /> WE HAVE NO LEADERS, NO LANGUAGES THAT “EVERYBODE SHOULD KNOW”. WE WILL FIND AN AGREEMENT BY ALL MEANS, BECAUSE OUR FIGHT IS COMMON. “DO NOT LAUGH AT THE PERSON SPEAKING NO ENGLISH. THAT MEANS HE IS PROFICIENT IN ANOTHER ONE”.<br /> WE DO NOT EMPLOY OLD SYMBOLS, LETTERS, OUR BANNER IS ASEMIC. WITH NO DEFENITE COLOUR, FORM, SCENT. WE BURN OUR BANNERS AND CREATE NEW ONES DAILY FOLLOWING OUR UNSTABLE INSANITY.<br /> WE WILL ALSO DETOURNE, VANDALISE, BURN ANY OTHER SYMBOLS, LETTERS WE SEE INCLUDING FLAGS<br /> METAGRAPHIC: <br /> WE ARE GOING TO PASS OUT OUR LEAFLETS AND PRODUCTIONS EVERYWHERE. WE INVITE YOU TO COLABPRATE ON THESE WITH US. WE EXPECT DOCUMENTA VENUES TO PROVIDE ALL RESOURCES FOR PRODUCTION DISTRIBUTION CONSUMPTION AND DESTRUCTION OF THESE.<br /> SITUGRAPHIC: <br /> WE MAKE THE ACTIONS TOGETHER. THERE’S NO LIVING NAME. THE NAME CAN BE CAPITALISED, ANONIMITY CAN BE CAPITALISED. BUT LABOUR IS NOT CAPITAL<br /> WE WILL INVOLVE EVERYONE LIKE-MINDED IN OUR CARNIVAL, AS WE PROLIFERATE AS WILDLIFE TO SEE THE WHOLE MANKIND FREED ONE DAY.<br /> WE DO NOT WANT YOU AS SPECTATORS, - WE WANT YOU TO PARTICIPATE. WE WANT YOU TO REBEL AGAINST MUSEUM AOR STADIUM FENCE THAT KEEPS THE LIVING AWAY FROM NON-LIVING, THE FENCE YOU ARE USED TO. EVERYTHING IS LIVING.<br /> LIFE IS THE INSTRUMENT THAT LEADS TO LIBERATION. BUT THERE’S NO WAY FOR LIBERATION BY IMITATING THE LIVING OF THE PAST, PAINTING PICTURES, CREATING STONE AND LIVE SCULPTURES… - THAT’S WHY WE CALL YOU FOR THE ACTION THAT IS INIMITABLE, THAT COMMEASURES OUR REALITY.<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Iš dalies Alytaus meno streiko bienalė ‒ XX a. 10-me dešimtmetyje rengtų gatvės meno festivalių „Tiesė. Pjūvis“ idėjų tęsinys. Kita vertus, Alytaus bienalė startavo su aiškiau išreikšta kritine nuostata ir į kairįjį kultūrinį anarchizmą krypstančiomis idėjomis. Į bienalę nebuvo pakviestas nė vienas Vilniaus menininkas (pastaruosius Diržys vadina „Ž.I.V“ ‒ „žmogumi iš Vilniaus“). Bienalėje dalyvavo vietiniai ir užsienio menininkai, kurie, pasak Diržio, neatstovauja Europos institucinės-galerijos isteblišmento. Bienalė, kaip ir „Tiesės. Pjūviai“ koncentravosi ties performatyviu „gatvės akcionizmo“ formatu.<br /> <br /> Dominuoja „proletarinės saviorganizacijos“ formos, kurios, vienok, išsaugo stiprų performatyvumo, netgi akcionizmo užtaisą ‒ skaitomos paskaitos, organizuojami seminarai, saviorganizaciniai workšopai, diskusijos. Situacionizmo dvasioje „Kongreso“ nariai rengia monstracijas, žaidžia psichiką dekolonizuojančius žaidimus ‒ trišalį futbolą, Manto Kazakevičiaus sukonstruoto „orgono“ pagalba siurbia seksualinę energiją iš kosmoso, rengia D.I.Y (do it yourself) koncertus, psichogeografinius pasivaikščiojimus, intervencijas į buržuazines/rasistines bienales, internetines atakas prieš rimtosios kultūros institucijas ir t.t.<br /> <br /> <br /> ===Boating===<br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/alytaus-meno-streiko-bienalės/alytus-art-strike-boating.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===Reiu Tüür Tere Perestroika===<br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/alytaus-meno-streiko-bienalės/alytus-art-strike-reiu-tüür-tere-perestroika.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> ===Trišalis futbolas===<br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/alytaus-meno-streiko-bienalės/alytus-art-strike-trišalis-futbolas.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> Stewartas Home`as aiškina trišalio futbolo taisykles, giedamas internacionalas, žaidžiamas trišalis futbolas.<br /> <br /> ===DIY Total music jam===<br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/alytaus-meno-streiko-bienalės/damtp-congress-alytus-diy-total-music-jam.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Alytaus_gatv%C4%97s_meno_festivaliai&diff=1892 2019-06-09T19:17:56Z

<p>Miga: /* Apie festivalį */</p> <hr /> <div>==Apie festivalį==<br /> <br /> Alytaus vienos paros gatvės meno festivalius 1993 m. pradėjo organizuoti Redas Diržys ir Audrius Janušonis. <br /> Festivaliai vyko kasmet iki 1996 m. <br /> Gatvės meno festivaliuose ir kituose R. Diržio Alytuje organizuotuose projektuose dalyvaudavo daug tuo metu jaunų ir dar nežinomų ar mažiau žinomų menininkų iš Vilniaus (pirmuosius savo žingsnius žengė menininkai E. Jansas ir D. Liškevičius, taip pat dalyvavo D. jankauskas-Duonis, R. Nemeikšis, G. Lilienė, I. Martinaitytė, A. Pakalka ir kt.)<br /> <br /> D. Jankauskas-Duonis, įkvėptas R. Diržio iniciatyvų, 1997-2000 m. organizavo skulptūrinių objektų Telšių viešose erdvėse, festivalius.<br /> <br /> <br /> Iš trylikos 1993 m. ir dvidešimt devynių 1994 m. visų dalyvavusiųjų vietiniai (iš Alytaus ar Daugų) tebuvo devyni (Audrius Janušonis, Algis Judickas, Redas Diržys, Liudas Ramanauskas, Saulius Lampickas, Sigitas Krutulys, Raimondas Šimkevičius, Indrė Diržienė, Rolandas Barniškis), taip pat keli pavieniai menininkai (-ės) iš Kauno, Duobelės (Latvija), Rygos ir Talino. <br /> <br /> <br /> Šį renginį (arba bent jo katalogą) iš dalies rėmė nauja ir, kaip tada atrodė, nepriklausoma ir pažangi SŠMC institucija, taigi, Alytaus avangardizmas jau įsiliejo į naujos institucionalizacijos ir centralizacijos bangą, pasidėjusią 1992-1993 m. <br /> <br /> Beje, periferijoje tam tikra prasme buvo galima eksperimentuoti kur kas laisviau, nes sostinėje naujų, linkusių į naujojo meno hierarchizaciją ir stagnaciją, institucijų įtaka besiformuojančiam naujajam menui buvo kur kas didesnė. Naujos institucijos labai greitai įsivėlė į intrigas, galios žaidimus ir meninės emancipacijos procesus pradėjo kreipti naujojo oficiozo linkme, nepastebimai depolitizuojant, deideologizuojant esmines sąjūdinio avangardo, eksperimentavimo intencijas. <br /> <br /> Naujosios sostinės „šiuolaikinį meną“ propaguojančios institucijos spekuliavo „progreso“ ir „eksperimentavimo“ retorika, tačiau vis labiau gniaužė eksperimentavimo dvasią, (at)kurdami (neo)sovietinę sunkiasvorę konjunktūrinę sistemą, pamažu atsatydami sovietmečio institucijų ir nomenklatūrinių dinastijų status quo. Eksperimentavimas, savo nuomonės turėjimas, neplanuotos alternatyvos šioms dinastijoms buvo nepageidautinos, netgi žalingos. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:duonis-ir-faja1994.jpg]]<br /> <br /> D. Jankauskas-Duonis boksuojasi su S. Tamulevičiumi-Faja, 1994. Foto: Vytauto Stanionio<br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:simelis-kubilius-sprogimas1994.jpg]]<br /> <br /> Ignas Šimelis, Rytis Kubilius. „Sprogimas“, 1994. Foto: Vytauto Stanionio <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:indre dirziene-pusies spygliu-instaliacija1994.jpg]]<br /> <br /> Indrė Diržienė. „Pušies spyglių instaliacija“, 1994. Foto: Vytauto Stanionio<br /> <br /> <br /> <br /> Redas Diržys: „Deja, apie 1993–1996 metus, kuomet organizavau vienos paros meno įvykius Tiesė.Pjūvis, aš neturėjau nė menkiausio suvokimo apie kultūrinį kolonializmą ir išnaudotojišką meno prigimtį. Nesupratau ir to, kad kviesdamasis bičiulius (ir ne tik) iš Vilniaus – būtent jie sudarė kritinę daugumą dalyvavusiųjų – aš iš esmės užpildžiau sostinės išskirtinumo įtvirtinimo mitą, o ne vietinio integravimosi poreikį; aš kūriau spektaklį esantiems saugiu atstumu šiltose ir karjerai patogiose vietose, o tuo tarpu vietinių žmonių dauguma tuo baisėjosi ir netgi prisibijojo...“<br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:sigitas-krutulys-i-auksti1994.jpg]]<br /> <br /> Sigitas Krutulys. „Į aukštį“, 1994. Foto: Vytauto Stanionio<br /> <br /> <br /> Jau 1995 metų festivalis išsklaidė iliuzijas, susijusias su centro ir periferijos santykiais, neva centras ir periferija gali bendradarbiauti kaip lygus su lygiu. <br /> <br /> <br /> <br /> Redas Diržys: „tai bene stipriausiai pajutau 1995 m. per „Tiesę. Pjūvį“ Tų metų festivalio katalogo leidybą parėmė Soroso ŠMC. Šio centro vadovė atvyko pažiūrėti, ar „teisingai vykdomas“ jų renginys (tuomet aš dar naiviai tikėjau, jog renginys visgi mano, o jie – tik geranoriški rėmėjai). Tiesą sakant, kolegų menininkų (daugiausiai iš jų buvo vilniečių karjeros menininkų) negalėjau net atpažinti – beveik visi stengėsi įtikti tam vienam žmogui, jie net pakartojo performansą, kurį pirmą kartą pažiūrėti ponia patingėjo“.<br /> <br /> <br /> Pirmieji du „Tiesės. Pjūvio“ įvykiai priminė akibrokštus, o trečiajame, nepaisant kataloge deklaruojamo stichiškumo, ko gero, potencialiai ėmė bręsti vidiniai prieštaravimai tarp festivalyje deklaruojamų kolektyvinio bendrabūvio nuostatų ir daugelio dalyvių individualių lūkesčių dalyvauti „solidžiame meno festivalyje“ (paversti tokiu „Tiesę.Pjūvį“), turinčiame svorį pildant CV. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:mickus1995.jpg]]<br /> <br /> Virginijus Mickus. „Dainos“, 1995. Foto: Vytauto Stanionio<br /> <br /> <br /> Akivaizdu, jog daugelis menininkų iš Vilniaus nusivylė, jog „Tiesės.Pjūvio“ festivalis nevirsta „karjeros festivaliu“, o ir toliau lieka, jų manymu, „neaiškiu (regioninės) kultūros reiškiniu“.<br /> <br /> Šiuo požiūriu, ko gero, svarbiausias, kertinis, yra paskutinis – 1996 m. – „Tiesės. Pjūvio“ renginys, kuriame minėti prieštaravimai atsiskleidžia jau aiškiai. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:janusonis-ir-ten-ir-cia1996.jpg]]<br /> <br /> Audrius Janušonis. „Ir ten ir čia“, 1996. Foto: Vytauto Stanionio<br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:martinas-jankus-skenduoliai1996.jpg]]<br /> <br /> Martinas jankus. „Skenduoliai“, 1996. Foto: Vytauto Stanionio<br /> <br /> <br /> Ko gero, iš dalies tai susiję su vis augančia sostinės naujų institucijų galia (kartu ryškėjantis reakcionieriškumas „avangardinių“, alternatyvių nuostatų atžvilgiu), iš dalies – su didėjančiais vidiniais nesutarimais „Tiesės. Pjūvio“ festivalio viduje, t. y. didėjančia praraja tarp rengėjų ir daugelio dalyvių (ypač iš sostinės) požiūrio ir nuostatų (žr. Emisijos menininkų manifestą).<br /> <br /> Redas Diržys: „Visų bendrą dalyvavimą pakeitė santykis „menininkas – žiūrovas“, kiekvienas dalyvis vis labiau ėmė orientuotis į personalinį projektą (iš dalies tai skatino ir projekto kvietimo anketa, kurioje reikėjo nurodyti, ką kiekvienas norės daryti ir ko jam reikės). Visi norėjome dėmesio, vis daugiau dalyvių pradėjo reikšti nuomones vieni kitų atžvilgiu, augo kažkokia konkurencija ir daugėjo norinčiųjų padėti „atrinkti tik gerus projektus“.<br /> <br /> <br /> 1996 m. Alytaus gatvės meno renginiuose dalyvaujantys dailininkai, menininkai pradėjo reikalauti išskirtinių teisių, dažnai savo kūrinius suvokdami kaip personalinius projektus, mažai kuo susijusius su renginio visuma ir idėja. Eksperimentinė, „chuliganiška“, bendruomeninė gatvės meno dvasia blėso. Paskutinį „Tiesės. Pjūvio“ renginį iš dalies finansiškai rėmė jau ir Alytaus miesto valdžia, o tai reiškė jei ne šiokį tokį vietinį pripažinimą, tai bent formalų skaitymąsi. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:dirzys-dokumentas-pasas1996.jpg]]<br /> <br /> Redas Diržys. „Dokumentas pasas“, 1996. Foto: Vytauto Stanionio<br /> <br /> <br /> Pažymėtina tai, kad maždaug nuo 1996 metų su R. Diržiu, organizuojant „Tiesė. Pjūvio“, vėliau kitus projektus, aktyviai bendradarbiavo dailės kritikas, tuometinis Vilniaus ŠMC kuratorius Jonas Valatkevičius.<br /> <br /> 1997 m. R. Diržys su J. Valatkevičiumi pateikė paraišką kasmetiniam SŠMC remiamų projektų konkursui įgyvendinti projektą „Upė ir komunikacija Nemune“, jo prieigose ir ant upę kertančių tiltų. Projekte turėjo dalyvauti dalis „Tiesės. Pjūvio“ menininkų, tačiau šį kartą projektas filantropinio finansavimo nebegavo (laimėjo paroda „Sutemos“, įgyvendinta 1998 m. ŠMC), užtat 1998 m. jį dosniai finansavo vietinė valdžia. <br /> <br /> Tiesa, atliekant vieno projekto montavimo darbus, vienas iš pagalbininkų įkrito į upę (per stebuklą liko gyvas) ir vietinė, taip pat respublikinė spauda, šį įvykį kriminalizavo, kartu buvo atimtos projektui skirtos lėšos, ir organizatoriai palikti su skolomis. Taigi, buvo nutraukti ryšiai su SŠMC ir (kuriam laikui) su miesto valdžia – po šio įvykio (R. Diržiui) nebebuvo įmanoma gauti leidimų organizuoti renginių viešosiose erdvėse.<br /> <br /> <br /> Alytaus gatvės meno festivalius iš dalies galima laikyti ir nuo 2005 m. startavusios Alytaus bienlės, o nuo 2009 m. Alytaus meno streiko bienalės, priešistore.<br /> <br /> <br /> Videoįraše užfiksuotas 1995 arba 1996 m. „Tiesės. Pjūvio“ festivalis.<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/alytaus-gatves-meno-festivaliai/tiese-pjuvis.mp4|640|480&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Danas_Aleksa&diff=1891 2019-06-09T19:16:32Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Danas Aleksa (g. 1971) buvo žinomas kaip skulptūrų ir skulptūrinių objektų autorius, tačiau maždaug nuo 2012 metų, „nebetilpdamas“ tvarioje medžiagoje (sakykime, skulptorius Darius Bastys, anot jo, nuo jį ribojančios skulptūros, perėjo į tapybą), pradėjo kurti procesualius ir performatyvius menus, save, aplinką ir santykius su ja traktuodamas kaip socialiai aktyvią erdvinę ir laikinę virtualią „skulptūrą“. Taip atsirado serija video performansų ir įvietintų miniakcijų serija.<br /> <br /> ==Meninė veikla==<br /> <br /> (Kęstučio Šapokos tekstas, rašytas Dano Aleksos parodos proga - nepublikuotas)<br /> <br /> PUSIAUSVYRA<br /> <br /> Dano Aleksos projektas „43H“ Jono Meko vizualiųjų menų centre<br /> <br /> Dano Aleksos mini retrospektyvos leitmotyvas, anot paties menininko, yra erdvės ir (Dano Aleksos) kūno santykiai erdvėje. Turimos omenyje fizinė, technologinė, socialinė ir psichologinė ‒ galima ją vadinti ir „dvasine“ ‒ dimensijos. Kūnas visada yra erdvėje, mūsų epochoje jis neišvengiamai yra įvairiai „įrašytas“ į įvairias technologijas ‒ jos pratęsia kūną arba kūnas jas, taip pat kūnas, šiuo atveju, turima omenyje ir asmenybė, yra socialinės erdvės dalyvis ir, žinoma, asmenybės kaip visumos idėja, pavidalas specifiškai pratęsiamas, nutęsiamas iki begalybės svajonėse, sapnuose, atmintyje. <br /> <br /> <br /> Parodos centrine ašimi tampa išdidintas lėktuvo bilietas skrydžiui į Kiniją, kuriame Danui Aleksai lėktuve buvo nurodyta H vieta 43 eilėje, taigi, tam tikros koordinatės apibrėžtoje erdvėje. Lėktuvui pakilus į aukščiausią skrydžio tašką, anot Aleksos, simboliškai prarandamos visos iki tol galiojusios kūno, regos „koordinates“. Tai yra tas taškas, kai koordinates galima „rinktis“ iš naujo. Todėl šis „aukščiausias skrydžio taškas“ sukuria semantinę parodos struktūrą. Kiti kūriniai iš tiesų kalba apie kūno padėtis fizinėje, socialinėje ir įsivaizduojamoje erdvėse, kurios kartais sutampa, o kartais ‒ ne. <br /> <br /> <br /> Apie kūno svorį ir fizinę ir socialinę pusiausvyrą kalbama dviejuose tęstiniuose performansuose (juos matome video dokumentacijose), kuriuose Danas Aleksa atlieka tam tiktus veiksmus. Pirmoje akcijoje menininkas įbrenda į Nerį apytikriai ties Puslaidininkių fizikos institutu Goštauto gatvėje Vilniuje, perplaukia upę, išlipa į krantą ir nueina link Nacionalinės dailės galerijos. Tai jo video performansas „Iracionalus veiksmas“ (turint omenyje, kad į kitą krantą galima pereiti šalia esančiu „Pedagoginio“ tiltu. Jono Meko Vizualiųjų menų centre šalia šios vienkartinės simbolinės akcijos video dokumentacijos eksponuojamas akvariumas, sklidinas Neries vandens.<br /> <br /> <br /> Kitas Dano Aleksos simbolinis veiksmas ‒ bandymas eiti tiese, sudėliota iš kelių ilgokų buomų ir išlaikyti pusiausvyrą. Plaukimo atveju Aleksa domisi Archimedo dėsniu ir jėga, kuri išstumia lygiai tiek vandens, kiek sveria į jį panardintas kūnas. O tam, kad kūnas išlaikytų pusiausvyrą, kad ir buomo atveju, visą kūną veikiančių jėgų suma turi būti lygi nuliui. Tačiau šie formalūs aspektai būtų savitiksliai, jeigu ne socialinės ir kultūrinės užuominos. Juk Aleksa atlieka šiuos veiksmus ne kokioje nors izoliuotoje „eksperimentinėje“ erdvėje, o būtent socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Plaukimo atveju simboliškai svarbi yra nuoroda į Nacionalinę galeriją, o ėjimas iš buomų sudėliota tiese buvo kartojamas įvairiose situacijose ir erdvėse ‒ Vokiečių gatvėje, „Vartų“ galerijoje ir „Ozo“ prekybos centre (galerijoje matome šių akcijų video dokumentacijas).<br /> <br /> <br /> Taigi, šiuo atveju Aleksai rūpi ne tiek formalūs kūno svorio ar pusiausvyros aspektai, tačiau sociokultūrinės šių sąvokų potekstės. Svarbu, ne tik tai, kad veiksmai atliekami socialinėse situacijose, bet ir tai, kad juos atlieka menininkas. Taip pat, svarbu tai, kad tai ne abstraktus menininkas, o būtent Danas Aleksa, taigi, svarbus autobiografinis motyvas. <br /> <br /> Galima sakyti, kad iš tiesų keliami šiuolaikinio menininko, meno apskritai funkcijų, statuso, misijos ar jos nebuvimo socialinėje erdvėje klausimai. Tiesė, virtusi beveik kreive, išdėliota iš Jono Meko vizualių menų centre ‒ visi norintys gali išbandyti savo ekvilibristikos gebėjimus.<br /> <br /> <br /> Į šią parodos kūrinių kompaniją būtų tikę dar pora performatyvių kūrinių (dokumentacijų). Prieš kelis metus Danas Aleksa savo parodos atidaryme projektų erdvėje „Malonioji 6“ gulėjo galerijos prieangyje, apklotas raudonu kilimu, o žiūrovai turėjo žargstyti tą kilimo kauburį, nežinodami (galbūt įtardami), kad po juo guli menininkas. Kito projekto, kuris vadinosi „LT 100“ metu Aleksa savaitę gyveno galerijoje „Sodų 4“, kurdamas paminklų projektus Vilniaus viešosioms erdvėms. Šiuo atveju taip pat buvo svarbus menininko (kūno) judėjimo, manevravimo fizinis ir/ar socialinis sąlygiškas suvaržymas. <br /> <br /> <br /> Kitu du kūriniai, eksponuojami Jono Meko vizualiųjų menų centre kalba būtent apie kūną utopijos arba svajonės erdvėje. Tai vadinamojo „Norvegiško ciklo“ kūriniai. Anot Aleksos, jis ne kartą yra svajojęs pabėgti nuo visų rūpesčių, rutinos ir įsikurti, sakykime, kur nors Norvegijoje ramioje gražioje vietoje kalno papėdėje. Tačiau galop suprato, kad anksčiau ar vėliau rutina pasivytų ir tenai. Utopija ‒ turistų variklis ‒ tikėjimas, kad kažkur kitur galima atrasti kažką, ko nėra čia. „Kitur“ visada tobula utopinė erdvė.<br /> <br /> <br /> Taigi, pabėgimas nuo rutinos yra ne tiek fizinis ar socialinis, o virtualus veiksmas, (ne)atliekamas mintyse. Tam, kad šią utopiją, jos įspūdį išsaugotų, Aleksa sukūrė paradoksalią „mantrą“ ‒ skaitė video kamerai tekstą apie savo kūrybą norvegų kalba, kurios pats nesuprato. O kitą šio „Norvegiško ciklo“ dalį sudaro dvi kelionės po Norvegiją fotografijos ‒ vaizdai, atsispindintys vandenyje, tik apversti ir tapę „tikrais-netikrais“, arba svajų peizažais. Kitaip sakant, „Norvegija“ šiuo atveju yra tik pavadinimas tobulam, tikrovėje neegzistuojančiam erdvėlaikiui, kuriame nebegalioja įprastos fizinio ir socialinio „kūno“ koordinatės. <br /> <br /> <br /> Norvegiška utopinė parodos dalis sustiprina dar ir kelionės leitmotyvą, kuris vėlgi suriša visus parodos kūrinius į viena, kadangi visuose juose kalbama apie vienokį ar kitokį kūno/asmens/minties judėjimą fizinėje, socialinėje ir virtualioje arba dvasinėje erdvėje. Parodos kūriniai ir simbolizuoja judėjimą iš vienos dimensijos, padėties, koordinačių sistemos į kitą, o gal netgi pastangą atrasti tokią būseną, padėtį, kurioje visos dimensijos susilietų. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:aleksa.jpg]] [[Vaizdas:aleksa01.jpg]]<br /> <br /> Danas Aleksa parodos „43H“ Jono Meko vizualiųjų menų centre atidaryme, aiškina kūrinio „Iracionalus veiksmas“ (akvariumas ir video įrašas) (i)racionalias potekstes, 2017<br /> <br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> „Norvegiška utopija“, 2014<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/norvegiskai.mp4|768|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> „Iracionalus veiksmas“, 2013<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/plaukimas.mp4|1024|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> „Pusiausvyra“, 2012<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/pusiausvyra.mp4|1024|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Danas_Aleksa&diff=1890 2019-06-09T19:16:14Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>==Biografija==<br /> <br /> Danas Aleksa (g. 1971) buvo žinomas kaip skulptūrų ir skulptūrinių objektų autorius, tačiau maždaug nuo 2012 metų, „nebetilpdamas“ tvarioje medžiagoje (sakykime, skulptorius Darius Bastys, anot jo, nuo jį ribojančios skulptūros, perėjo į tapybą), pradėjo kurti procesualius ir performatyvius menus, save, aplinką ir santykius su ja traktuodamas kaip socialiai aktyvią erdvinę ir laikinę virtualią „skulptūrą“. Taip atsirado serija video performansų ir įvietintų miniakcijų serija.<br /> <br /> ==Meninė veikla==<br /> <br /> (Kęstučio Šapokos tekstas, rašytas Dano Aleksos parodos proga - nepublikuotas)<br /> <br /> PUSIAUSVYRA<br /> <br /> Dano Aleksos projektas „43H“ Jono Meko vizualiųjų menų centre<br /> <br /> Dano Aleksos mini retrospektyvos leitmotyvas, anot paties menininko, yra erdvės ir (Dano Aleksos) kūno santykiai erdvėje. Turimos omenyje fizinė, technologinė, socialinė ir psichologinė ‒ galima ją vadinti ir „dvasine“ ‒ dimensijos. Kūnas visada yra erdvėje, mūsų epochoje jis neišvengiamai yra įvairiai „įrašytas“ į įvairias technologijas ‒ jos pratęsia kūną arba kūnas jas, taip pat kūnas, šiuo atveju, turima omenyje ir asmenybė, yra socialinės erdvės dalyvis ir, žinoma, asmenybės kaip visumos idėja, pavidalas specifiškai pratęsiamas, nutęsiamas iki begalybės svajonėse, sapnuose, atmintyje. <br /> <br /> <br /> Parodos centrine ašimi tampa išdidintas lėktuvo bilietas skrydžiui į Kiniją, kuriame Danui Aleksai lėktuve buvo nurodyta H vieta 43 eilėje, taigi, tam tikros koordinatės apibrėžtoje erdvėje. Lėktuvui pakilus į aukščiausią skrydžio tašką, anot Aleksos, simboliškai prarandamos visos iki tol galiojusios kūno, regos „koordinates“. Tai yra tas taškas, kai koordinates galima „rinktis“ iš naujo. Todėl šis „aukščiausias skrydžio taškas“ sukuria semantinę parodos struktūrą. Kiti kūriniai iš tiesų kalba apie kūno padėtis fizinėje, socialinėje ir įsivaizduojamoje erdvėse, kurios kartais sutampa, o kartais ‒ ne. <br /> <br /> <br /> Apie kūno svorį ir fizinę ir socialinę pusiausvyrą kalbama dviejuose tęstiniuose performansuose (juos matome video dokumentacijose), kuriuose Danas Aleksa atlieka tam tiktus veiksmus. Pirmoje akcijoje menininkas įbrenda į Nerį apytikriai ties Puslaidininkių fizikos institutu Goštauto gatvėje Vilniuje, perplaukia upę, išlipa į krantą ir nueina link Nacionalinės dailės galerijos. Tai jo video performansas „Iracionalus veiksmas“ (turint omenyje, kad į kitą krantą galima pereiti šalia esančiu „Pedagoginio“ tiltu. Jono Meko Vizualiųjų menų centre šalia šios vienkartinės simbolinės akcijos video dokumentacijos eksponuojamas akvariumas, sklidinas Neries vandens.<br /> <br /> <br /> Kitas Dano Aleksos simbolinis veiksmas ‒ bandymas eiti tiese, sudėliota iš kelių ilgokų buomų ir išlaikyti pusiausvyrą. Plaukimo atveju Aleksa domisi Archimedo dėsniu ir jėga, kuri išstumia lygiai tiek vandens, kiek sveria į jį panardintas kūnas. O tam, kad kūnas išlaikytų pusiausvyrą, kad ir buomo atveju, visą kūną veikiančių jėgų suma turi būti lygi nuliui. Tačiau šie formalūs aspektai būtų savitiksliai, jeigu ne socialinės ir kultūrinės užuominos. Juk Aleksa atlieka šiuos veiksmus ne kokioje nors izoliuotoje „eksperimentinėje“ erdvėje, o būtent socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Plaukimo atveju simboliškai svarbi yra nuoroda į Nacionalinę galeriją, o ėjimas iš buomų sudėliota tiese buvo kartojamas įvairiose situacijose ir erdvėse ‒ Vokiečių gatvėje, „Vartų“ galerijoje ir „Ozo“ prekybos centre (galerijoje matome šių akcijų video dokumentacijas).<br /> <br /> <br /> Taigi, šiuo atveju Aleksai rūpi ne tiek formalūs kūno svorio ar pusiausvyros aspektai, tačiau sociokultūrinės šių sąvokų potekstės. Svarbu, ne tik tai, kad veiksmai atliekami socialinėse situacijose, bet ir tai, kad juos atlieka menininkas. Taip pat, svarbu tai, kad tai ne abstraktus menininkas, o būtent Danas Aleksa, taigi, svarbus autobiografinis motyvas. <br /> <br /> Galima sakyti, kad iš tiesų keliami šiuolaikinio menininko, meno apskritai funkcijų, statuso, misijos ar jos nebuvimo socialinėje erdvėje klausimai. Tiesė, virtusi beveik kreive, išdėliota iš Jono Meko vizualių menų centre ‒ visi norintys gali išbandyti savo ekvilibristikos gebėjimus.<br /> <br /> <br /> Į šią parodos kūrinių kompaniją būtų tikę dar pora performatyvių kūrinių (dokumentacijų). Prieš kelis metus Danas Aleksa savo parodos atidaryme projektų erdvėje „Malonioji 6“ gulėjo galerijos prieangyje, apklotas raudonu kilimu, o žiūrovai turėjo žargstyti tą kilimo kauburį, nežinodami (galbūt įtardami), kad po juo guli menininkas. Kito projekto, kuris vadinosi „LT 100“ metu Aleksa savaitę gyveno galerijoje „Sodų 4“, kurdamas paminklų projektus Vilniaus viešosioms erdvėms. Šiuo atveju taip pat buvo svarbus menininko (kūno) judėjimo, manevravimo fizinis ir/ar socialinis sąlygiškas suvaržymas. <br /> <br /> <br /> Kitu du kūriniai, eksponuojami Jono Meko vizualiųjų menų centre kalba būtent apie kūną utopijos arba svajonės erdvėje. Tai vadinamojo „Norvegiško ciklo“ kūriniai. Anot Aleksos, jis ne kartą yra svajojęs pabėgti nuo visų rūpesčių, rutinos ir įsikurti, sakykime, kur nors Norvegijoje ramioje gražioje vietoje kalno papėdėje. Tačiau galop suprato, kad anksčiau ar vėliau rutina pasivytų ir tenai. Utopija ‒ turistų variklis ‒ tikėjimas, kad kažkur kitur galima atrasti kažką, ko nėra čia. „Kitur“ visada tobula utopinė erdvė.<br /> <br /> <br /> Taigi, pabėgimas nuo rutinos yra ne tiek fizinis ar socialinis, o virtualus veiksmas, (ne)atliekamas mintyse. Tam, kad šią utopiją, jos įspūdį išsaugotų, Aleksa sukūrė paradoksalią „mantrą“ ‒ skaitė video kamerai tekstą apie savo kūrybą norvegų kalba, kurios pats nesuprato. O kitą šio „Norvegiško ciklo“ dalį sudaro dvi kelionės po Norvegiją fotografijos ‒ vaizdai, atsispindintys vandenyje, tik apversti ir tapę „tikrais-netikrais“, arba svajų peizažais. Kitaip sakant, „Norvegija“ šiuo atveju yra tik pavadinimas tobulam, tikrovėje neegzistuojančiam erdvėlaikiui, kuriame nebegalioja įprastos fizinio ir socialinio „kūno“ koordinatės. <br /> <br /> <br /> Norvegiška utopinė parodos dalis sustiprina dar ir kelionės leitmotyvą, kuris vėlgi suriša visus parodos kūrinius į viena, kadangi visuose juose kalbama apie vienokį ar kitokį kūno/asmens/minties judėjimą fizinėje, socialinėje ir virtualioje arba dvasinėje erdvėje. Parodos kūriniai ir simbolizuoja judėjimą iš vienos dimensijos, padėties, koordinačių sistemos į kitą, o gal netgi pastangą atrasti tokią būseną, padėtį, kurioje visos dimensijos susilietų. <br /> <br /> <br /> [[Vaizdas:aleksa.jpg]] [[Vaizdas:aleksa01.jpg]]<br /> <br /> Danas Aleksa parodos „43H“ Jono Meko vizualiųjų menų centre atidaryme, aiškina kūrinio „Iracionalus veiksmas“ (akvariumas ir video įrašas) (i)racionalias potekstes, 2017<br /> <br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> <br /> „Norvegiška utopija“, 2014<br /> <br /> &lt;mediaplayer type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/norvegiskai.mp4|768|576&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> „Iracionalus veiksmas“, 2013<br /> <br /> &lt;mediaplayer type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/plaukimas.mp4|1024|576&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> „Pusiausvyra“, 2012<br /> <br /> &lt;mediaplayer type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/pusiausvyra.mp4|1024|576&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Akademinio_pasiruo%C5%A1imo_grup%C4%97&diff=1889 2019-06-09T19:14:31Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>== Meninė Veikla ==<br /> <br /> Grupė „Akademinio pasiruošimo grupė“ (APG) ‒ Giedrius Kumetaitis (g. 1969), Mindaugas Ratavičius (g. 1970), Simonas Tarvydas (g. 1969) ‒ gyvavo apytikriai 1992‒1998 m., nors aktyviausiu kūrybos periodu laikytini maždaug 1993-1994 metai. Tiesa, vėlyvajame kūrybos periode labiau reiškėsi Giedrius Kumetaitis ir Mindaugas Ratavičius. Iš pradžių grupė vadinosi „Funny Face-Club“, vėliau persivadino į Akademinio pasiruošimo grupę.<br /> <br /> Grupė kūrė objektus, instaliacijas, videofilmukus. Visiems grupės kūriniams būdingas sarkazmas ir kritinis požiūris į to meto aktualijas. Grupė laikoma ir viena iš Lietuvos videomeno pradininkių. Tiesa, pirmieji bandymai su VHS videomedija XX a. 9-jo dešimtmečio pabaigoje priskirtini Šiaulių ir Kauno kai kuriems menininkams.<br /> <br /> Vilniuje „videomenas“ pradėjo reikštis maždaug 1991-1992 metais, beje, nemaža dalimi Šiaulių ar Kauno jauniems menininkams baugus studijas ir apsigyvenus Vilniuje. Vis dėlto APG „vizitine kortele“ yra trumpi šmaikštūs videofilmukai, kuriuose, viena vertus ironiškai žvelgiama į vienas ar kitas visuomenės aktualijas, kita vertus, akcentuojamas, išryškinamas tuo metu aktualus senųjų, tradicinių, „statiškų“ (tapybos) meno rūšių ir naujųjų medijų, ypač video, „susidūrimas“, jų prasminių sistemų disonansas. Žinoma, tradicinių dailės rūšių nenaudai. <br /> <br /> Tai buvo aktuali tuo metu ‒ XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ‒ aktuali problematika, kadangi kaip tik vyko lūžis vaizduojamuosiuose menuose, taip pat ir Vilniaus dailės akademijoje, kurios tapybos katedroje studijavo visi trys grupės nariai. Tapybos katedra ir tapyba nuo sovietinių laikų buvo privilegijuota, o dešimtojo dešimtmečio pradžioje jauni menininkai, ieškantys alternatyvių išraiškos būdų, kaip tik ir stengėsi suprobleminti arba netgi paneigti šią „tradicinę“ dailės rūšį. Todėl „sena“ vs „nauja“ priešprieša tuometinio vaizduojamojo meno aplinkoje, ypač Vilniuje, buvo išgyvenama ir išreiškiama itin aštriai. <br /> <br /> Ano laikmečio prieskonis jaučiamas ir grupės pavadinime, parodijuojančiame sunkiasvorę sisteminę organizaciją. Tuo metu buvo populiarūs panašūs pavadinimai ‒ „Akademinio pasiruošimo grupė“, „Naujosios komunikacijos mokykla“ ‒ tarsi ironiškos nuorodos į ideologinių, estetinių, edukacijos sistemų, laikmečių ir kartų konfliktą. Juk, viena vertus, 1988 m. vyko garsioji reoliucija Vilniaus dailės institute, kai tariamai senosios sovietinės santvarkos atstovus dėstytojus su jų propaguojamu neva „akademizmu“ ir „natūralizmu“, pakeitė tariamai progresyvūs „tyliojo modernizmo“ atstovai. <br /> <br /> Tačiau netrukus, po devyniasdešimtųjų, atėjus jaunimo avangardo bangai, ir tariamai progresyvieji „tylieji modernistai“ prabilo apie „vertybių griūtį“ ir (dabar jau) „tautinės dailės mokyklos“ išsaugojimą. Taigi, jaunimo akimis, netikėtai patys atsidūrė „akademistų“ kailyje... Garsi „tyliojo modernizmo“ vieno iškiliausių atstovų Petro Repšio ištarmė (apytikriai cituojama): „Viską suprantu... konceptualumas.... kai prie sienos kalami kaliošai... Bet kam tada mokyklą laikyti?“ <br /> <br /> Grupės APG videofilmukuose ši problematika ar šis probleminis, aktualaus tuo metu besikeičiančių ir konfrontuojančių, nesusišnekančių tarpusavyje socioestetinių sistemų leitmotyvas taip pat buvo jaučiamas.<br /> <br /> == Kūriniai ==<br /> <br /> &quot;Once More&quot; (1992)<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/akademinio-pasiruosimo-grupe/once-more.mp4|480|360&lt;/video&gt;<br /> MO muziejaus nuosavybė<br /> <br /> <br /> „Aidi aidi“ (1994)<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://www.letmefix.lt/media/akademinio-pasiruosimo-grupe/aidi-aidi.mp4|480|360&lt;/video&gt;<br /> MO muziejaus nuosavybė<br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1888 2019-06-09T19:12:09Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4|720|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4|720|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4|720|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4|720|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1887 2019-06-09T19:07:13Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4|720|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1886 2019-06-09T19:06:41Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4|720|576&lt;/video&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1885 2019-06-09T19:03:08Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/video&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1884 2019-06-09T19:02:37Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot; width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/video&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1883 2019-06-09T19:02:08Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/video&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1882 2019-06-09T18:59:46Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video type=&quot;html5&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/video&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1881 2019-06-09T18:23:29Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;video&gt;&lt;source src=&quot;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&quot; type=&quot;video/mp4&quot;&gt;&lt;/video&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1880 2019-06-09T18:20:08Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> [[Media:http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4]]<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1879 2019-06-09T18:19:54Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> [[File:http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4]]<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1878 2019-06-09T18:16:55Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;embedvideo&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/embedvideo&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1877 2019-06-09T18:15:36Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;evlplayer&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/evlplayer&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1876 2019-06-09T18:15:02Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> &lt;evlplayer id=&quot;player id&quot; w=&quot;720&quot; h=&quot;576&quot; class=&quot;class&quot; style=&quot;style&quot;&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/evlplayer&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1875 2019-06-09T18:13:01Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> &lt;video&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/video&gt;<br /> <br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1874 2019-06-09T18:12:40Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> [[http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4]]<br /> <br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Tomas_Andrijauskas&diff=1873 2019-06-09T18:08:33Z

<p>Miga: /* Kūriniai */</p> <hr /> <div>[[Category:Videomenas]]<br /> ==Meninė Veikla==<br /> <br /> Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.<br /> <br /> 9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.<br /> <br /> Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju. <br /> <br /> Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. <br /> Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. <br /> Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama. <br /> <br /> Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.<br /> <br /> Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus. <br /> <br /> Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.<br /> <br /> Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. <br /> Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. <br /> Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.<br /> <br /> Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).<br /> <br /> Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.<br /> <br /> ==Kūriniai==<br /> <br /> Vizija, 1990<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> &lt;evlplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/vizija.mp4&lt;/evlplayer&gt;<br /> <br /> Gamyklos ir mes, 1992<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/gamyklos-ir-mes.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Langai ledeburitams, 1994-1996<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/langai-ledeburitams.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> Lyg Toms lyg ir ne Toms, 1993-1997<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://letmefix.lt/media/tomas-andrijauskas/lyg-toms-lyg-ir-ne-toms.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> [[Category:Videomenas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=K%C4%99stutis_%C5%A0apoka&diff=1871 2019-03-15T15:13:35Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>Kęstutis Šapoka (g. 1974) priklauso plejadai nežinomiausių ir neiškiliausių lietuvių menininkų, kaip R. Diržys, G. Znamierowski, D. Srogis, J. Zagorskas, B. Kasparavičiūtė, Ž. Dobilas, M. Kazakevičius etc. <br /> Šapoka baigė tapybos studijas VDA 2002 m. Tais pačiais metais įstojo į menotyros doktorantūrą, ir šis sąlyčio su teorine (kūrybos) plotme faktas, iš dalies įtakojo menininko performatyvią veiklą, tiek ir vėlesnę jos krizę. <br /> Tiesa, jau studijuojant tapybos specialybės magistrantūroje, diplominio darbo „Medinis“ kūrimas tapo performatyviu.<br /> <br /> Tačiau menininko aktyviausias performatyvios veiklos periodas, bendradarbiaujant su Benigna Kasparavičiūte, yra 2005‒2010 metai, iš kurių produktyviausi, ko gero, 2006-ieji. Beje, šiuo periodu Šapoka daugiau mažiau sėkmingai siekė karjeros vadinamojoje šiuolaikinio meno sistemoje. <br /> <br /> Tiesa, pažymėtina, kad gyvai „grynąjį performansą“ publikai Šapoka atliko vos tris kartus. ‒ 2006 m. performansų festivalyje „Dimensija 1“, vykusiame Vilniaus ŠMC, metu atliko veiksmą „Tadas Blinda“; 2009 m. projekto „NIIR“, vykusio JMVMC (Gynėjų g.), metu atliko ne itin vykusį veiksmą, kai skaitė kažkokį tekstą atbulai (to vakaro kulminacija tapo Jono Zagorsko performansas „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“). Trečią kartą ‒ 2016 m. festivalyje „Gaida“. <br /> <br /> Visi kiti performatyvūs veiksmai buvo atlikti videokamerai ‒ vadinamieji videoperformansai „Povas“, „Sapnas ir konvencija“, „Videošokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį“, „Videošokis pagal Lolitos Jablonskienės straipsnį“, „Pasaulio čempionų taurė“, arba atlikti su videokamera („Futbolo rungtynės I, II, III“), su fotoaparatu („Išvykos į Vilniaus mikrorajonus“). Kai kuriais atvejais performatyvumas tapo sudedamąja montuojamos dokumentikos dalimi („Kačiokai“ ir „Šeštas“) arba performatyvumas liko „už kadro“ („deleguojamojo performatvyvumo“ veiksme „Potvynis: baltas sombrero“, „Pasisavintas Alekso Andriuškevičiaus kūrinys“).<br /> <br /> Šapokos performatyviems kūriniams būdingas banalumas, antidramatizmas, anekdotiškumas, pastišas, parodija, bytavucha (бытавуха), antiintelektualizmas, miegamųjų rajonų mentalitetas ir (anti)estetika. <br /> <br /> <br /> <br /> &quot;Medinis&quot;, istorija kaip gimė Buratinas, Nida-Vilnius 2001-2003<br /> <br /> &lt;gallery&gt;<br /> Vaizdas:buratinas1.jpg<br /> Vaizdas:buratinas2.jpg<br /> Vaizdas:buratinas3.jpg<br /> Vaizdas:buratinas4.jpg<br /> Vaizdas:buratinas5.jpg<br /> Vaizdas:buratinas6.jpg<br /> Vaizdas:buratinas7.jpg<br /> Vaizdas:buratinas8.jpg<br /> &lt;/gallery&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Kačiokai, 2005<br /> Auginant raumenis treniruoklių salėje, veiksmas vyksta ciklais ‒ atliekami atitinkami pratimai su staklėmis, svarmenimis, štangomis, o tarpuose pratimų, kačiokai* vaikšto, atpalaiduodami raumenis. Šiame filmuke jėgos pratimai iškirpti ir paliktos tik „kačiokų“ pertraukos vaikštant ir „atpalaiduojant raumenis“. Tokiu būdu „pertrauka“ tampa nesibaigiančia kilpa. <br /> *Kačiokas ‒ žargonu reiškia prisiauginusį raumenų, o aukštaičių uteniškių tarme ‒ kūdikį arba paauglį katiną, kačiuką<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/1-kaciokai.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Povas, 2006<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/2-povas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> Šeštas*, 2006<br /> Vienoje institucijoje Šapoka daug metų dirbo parodų kabintoju ‒ „berniuku su kopėčiomis“. Institucijos parodų tinklelyje metų metais dominavo kičinės, konjunktūrinės, saviveiklinės-komercinės dailės parodos, o Šapokos darbas buvo visa tai eksponuoti, be teisės į savo nuomonę. Šią nuomonę išreikšti kartą jis sugalvojo „pasyvaus protesto akcija“ ‒ kažkokio komercinio-kičinio tapytojo parodą, kone jėga įsiūlytą Baltarusijos ambasados, kabinti, į darbą Šapoka atėjo apsirengęs VDA futbolo rinktinės (kurios sudėtyje porą metų žaisdavo) sportiniais marškinėliais, pažymėtais šeštu (6) numeriu.<br /> Benigna Kasparavičiūtė filmavo Šapokos darbo procesą. O vėliau, parodos pompastišką atidarymą su valdžios atstovų ir baltarusių menotyrininkės kalbomis, nusifilmavo jau pats Šapoka. Dvi tarpusavyje kontrastuojančios (?) dalys. <br /> *Šeštas, šestiorkė (шестерка) ‒ iš rusų sovietinių kalėjimų žargono atkeliavusi sąvoka, kuria apibūdinamas žemiausio rango, neturintis jokių teisių, visų niekinamas, išnaudojamas asmuo. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/3-sestas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Potvynis: Baltas sombrero, 2006<br /> „Deleguotas veiksmas“ ‒ sveikinimas ŠMC direktoriui Kęstučiui Kuizinui užsakytas BTV laidoje „TV sveikinimų koncertas“, projekto „Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene“ proga (atitiktinai). Kadangi neužteko pinigų kuriuos susimetė K. Šapoka ir B. Kasparavičiūtė, sveikinimų koncertui per LNK, nuspręsta rinktis pigesnį BTV variantą (apie 120 litų). Buvo parašyta sveikinimo kalba, Šapoka sukūrė eilėraštį, mediatekoje išrinkta grupės „Žentai“ daina „Baltas sombrero“. Sumokėti pinigai. Tiesa, laidos prodiuseriams buvo kilęs įtarimas, ar tai nėra pasityčiojimas (iš jų laidos)? Skambinta aiškintis. Tačiau garantavus, kad viskas yra rimta, užsakymas patvirtintas. Ir vieną sekmadienį šis sveikinimas buvo parodytas laidos metu. Diktorė perskaitė jai pateiktą tekstą, eilėraštį ir solenizantui buvo parodytas muzikinis klipas. <br /> Vėliau, buvo sumokėti papildomi 50 litų, už tai gauta VHS kasetė su šio sveikinimo videoįrašu.<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/4-baltas-sombrero.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Tadas Blinda, 2006<br /> Veiksmas kurtas performansų festivaliui „Dimensija 1“. Formaliai veiksmo fabula pasirinkta scenos, kai sovietiniame seriale Tadas Blinda yra nuplakamas Tadas Blinda, laisva interpretacija. Veiksmo rekvizitą sudarė stalas, uždengtas baltarusiška klijuote (vėliau ją panaudojo Benigna Kasparavičiūtė tapybos ciklui ant klijuočių), ant stalo sovietinė stalinė lempa. Šalia stalo ‒ molbertas su sovietmečio vieno žinomiausių oficiozinių tapytojų Jono Švažo tapybos darbu (originalu, pasiskolintu iš privačios kolekcijos).<br /> Šapoka nusirengė iki pusės, atsirėmė į stalą, o veiksmui pasikviestas „asistentas“ diržu nuplakė Šapoką-Blindą (jis gavo, berods, dešimt kirčių). Publikai pageidaujant ir Šapokai specialiai paprašius, asistentas kirto dar du papildomus kirčius. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='480' height='360' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/5-tadas-blinda.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Sapnas ir konvencija, 2008<br /> Šiame veiksmo eksperimente K. Šapoka bandė suderinti du sunkiai suderinamus ir paprastai atsiejamus ‒ fizinį ir intelektualinį ‒ veiksmus. Menininkas bandė šlapintis ir skaityti psichoanalizės filosofijos pranešimą vienu metu. Jam tai, galima sakyti, pavyko. <br /> Kita vertus, klasikiniam froidizmui būdingas pasąmonės veikimo mechanizmų konvencijas menininkas savo veiksmu tarsi išvertė iš vidaus į išorę. Tai, kas laikoma tikrove, pato sapnu, o sapnas tapo groteskiška tikrove. Sapnas tapo tikrovės parodija, o tikrovė ‒ sapno. Tikras pimpalas parodijavo psichoanalitinio filologizmo pretenzijas paaiškinti tikrovę, o psichoanalitinis filologizmas savo ruožtu pimpalą pavertė kalbine abstrakcija. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/6-sapnas-ir-konvencija-uztusuotas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Šokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį, 2009<br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:A Andriuskevicius.pdf| A. Andriuškevičiaus straipsnį]]<br /> <br /> Pirmoji inspiracija ‒ Gintaro Šepučio, berods, 1996 m. sukurtas videofilmas, kuriame bandomi kelti skirtingų meninių medijų „vertimo“ klausimai. Už kadro girdime dailės kritiką, eseistą, poetą A. Andriuškevičių, balsu skaitantį savo eilėraščius. Ekrano apačioje matome tekstinį eilių variantą, o be to, profesionali šokėja ekrane bando interpretuoti eilėraščius, „paversti“ judesio kalba. <br /> K. Šapokai kilo idėja pačiam „sušokti“ (pagal) kokį nors A. Andriuškevičiaus menotyrinį straipsnį. Kadangi 2009 m. Šapoka jau aktyviai reiškėsi kaip dailės kritikas, pasirinko Andriuškevičiaus straipsnį „Dailės kritika keičia funkcijas“. <br /> <br /> <br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:A Andriuskevicius.pdf| A. Andriuškevičiaus straipsnį]]. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/7-sokis-pagal-andriusi.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Videošokis pagal Lolitos Jablonskienės straipsnį, 2009<br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:J Jablonskiene.pdf|J. Jablonskienės straipsnį]].<br /> <br /> Pirmojo šokio tęsinys, tik pagal kitą straipsnį ir kitoje aplinkoje. <br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:J Jablonskiene.pdf|J. Jablonskienės straipsnį]].<br /> <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720 ' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/8-sokis-pagal-jablonskiene.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> „Išvykos po miegamuosius rajonus“ – B. Kasparavičiūtės ir K. Šapokos fotografijų serija, tęsiama nuo 2009 m. iki dabar. Viskas prasidėjo nuo to, kad pažįstami vis rodydavo nesibaigiančias kelionių nuotraukas, todėl autoriai nusprendė neatsilikti. Kadangi tuo metu neturėjo galimybių išvažiuoti „kažkur toliau“, pradėjo fotografuoti savo išvykas po gimtojo Vilniaus miegamuosius rajonus. Muiline jie yra įamžinę vienas kitą prie beveik visų „įsimintinų“ Šeškinės, Karoliniškių ar Justiniškių objektų.<br /> <br /> &lt;gallery&gt;<br /> Vaizdas:isv1.jpg<br /> Vaizdas:isv4.jpg<br /> Vaizdas:isv3.jpg<br /> Vaizdas:isv10.jpg<br /> Vaizdas:isv6.jpg<br /> Vaizdas:isv7.jpg<br /> Vaizdas:isv8.jpg<br /> &lt;/gallery&gt; <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Pasaulio čempionų taurė, 2009<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/9-world-champions-cup.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Pasisavintas Alekso Andriuškevičiaus kūrinys &quot;Mano kelionė&quot;, 1992/2006/2010<br /> <br /> 1992 m. Kauno avangardistas Aleksas Andriuškevičius sukūrė videoveiksmą „Mano kelionė“, kuriame menininkas gulėdamas ridenosi Kauno Rotušės aikšte. 2006 m. Andriuškevičius „pakartojo“ šį veiksmą vienam instituciniam projektui. Tačiau pakartojimas kiek skyrėsi nuo pirmosios versijos ‒ šį kartą, jau Vilniaus Katedros aikšte, ridenosi grupė jaunų žmonių, o pats Aleksas su ŠMC komanda stovėjo nuošalyje ir filmavo šį veiksmą. <br /> Taip atsitiko, kad pabūti statistu ‒ gulint ridentis Katedros aikšte ‒ šiame veiksme teko ir K. Šapokai. Paskambino tuometinė ŠMC kuratorė Renata Dubinskaitė ir pasiūlė užsidirbti 20 litų. Šapoka sutiko, traktuodamas šią chaltūrą kaip Alekso Andriuškevičiaus kūrinio/projekto parazitavimą.<br /> Vėliau, 2010 m. Šapoka trumpam pasisavino šį A. Andriuškevičiaus performansą ‒ nes jame fiziškai dalyvavo ir iš dalies irgi yra jo autorius ‒ ir, Andriuškevičiui leidus, demonstravo šio veiksmo videoįrašą kaip savo kūrinį savo parodoje. Nuo tada Šapoka šį Alekso Andriuškevičiaus kūrinį savavališkai laiko taip pat ir savu kūriniu. <br /> <br /> [[Vaizdas:Alex2.jpg]] Aleksas Andriuškevičius &quot;Mano kelionė&quot;, 1992 [[Vaizdas:Alex.jpg]]Aleksas Andriuškevičius &quot;Mano kelionė&quot;, 2006/Kęstutis Šapoka &quot;Mano kelionė&quot;, 2010<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Futbolo rungtynės II, 2010<br /> Futbolo rungtynės iš vidaus, prie sportinių marškinėlių apykaklės prisisegus miniatiūrinę videokamerą. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/10-football-match-2.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> Futbolo rungtynės III, 2010<br /> Futbolo rungtynės iš vidaus, prie sportinių marškinėlių apykaklės prisisegus miniatiūrinę videokamerą. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/11-football-match-3.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> AQUANSU grupė<br /> Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/12-dailes-kritikos-meta-metodologijos.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=K%C4%99stutis_%C5%A0apoka&diff=1870 2019-03-15T15:11:07Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>Kęstutis Šapoka (g. 1974) priklauso plejadai nežinomiausių ir neiškiliausių lietuvių menininkų, kaip R. Diržys, G. Znamierowski, D. Srogis, J. Zagorskas, B. Kasparavičiūtė, Ž. Dobilas, M. Kazakevičius etc. <br /> Šapoka baigė tapybos studijas VDA 2002 m. Tais pačiais metais įstojo į menotyros doktorantūrą, ir šis sąlyčio su teorine (kūrybos) plotme faktas, iš dalies įtakojo menininko performatyvią veiklą, tiek ir vėlesnę jos krizę. <br /> Tiesa, jau studijuojant tapybos specialybės magistrantūroje, diplominio darbo „Medinis“ kūrimas tapo performatyviu.<br /> <br /> Tačiau menininko aktyviausias performatyvios veiklos periodas, bendradarbiaujant su Benigna Kasparavičiūte, yra 2005‒2010 metai, iš kurių produktyviausi, ko gero, 2006-ieji. Beje, šiuo periodu Šapoka daugiau mažiau sėkmingai siekė karjeros vadinamojoje šiuolaikinio meno sistemoje. <br /> <br /> Tiesa, pažymėtina, kad gyvai „grynąjį performansą“ publikai Šapoka atliko vos tris kartus. ‒ 2006 m. performansų festivalyje „Dimensija 1“, vykusiame Vilniaus ŠMC, metu atliko veiksmą „Tadas Blinda“; 2009 m. projekto „NIIR“, vykusio JMVMC (Gynėjų g.), metu atliko ne itin vykusį veiksmą, kai skaitė kažkokį tekstą atbulai (to vakaro kulminacija tapo Jono Zagorsko performansas „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“). Trečią kartą ‒ 2016 m. festivalyje „Gaida“. <br /> <br /> Visi kiti performatyvūs veiksmai buvo atlikti videokamerai ‒ vadinamieji videoperformansai „Povas“, „Sapnas ir konvencija“, „Videošokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį“, „Videošokis pagal Lolitos Jablonskienės straipsnį“, „Pasaulio čempionų taurė“, arba atlikti su videokamera („Futbolo rungtynės I, II, III“), su fotoaparatu („Išvykos į Vilniaus mikrorajonus“). Kai kuriais atvejais performatyvumas tapo sudedamąja montuojamos dokumentikos dalimi („Kačiokai“ ir „Šeštas“) arba performatyvumas liko „už kadro“ („deleguojamojo performatvyvumo“ veiksme „Potvynis: baltas sombrero“, „Pasisavintas Alekso Andriuškevičiaus kūrinys“).<br /> <br /> Šapokos performatyviems kūriniams būdingas banalumas, antidramatizmas, anekdotiškumas, pastišas, parodija, bytavucha (бытавуха), antiintelektualizmas, miegamųjų rajonų mentalitetas ir (anti)estetika. <br /> <br /> <br /> <br /> &quot;Medinis&quot;, istorija kaip gimė Buratinas, Nida-Vilnius 2001-2003<br /> <br /> &lt;gallery&gt;<br /> Vaizdas:buratinas1.jpg<br /> Vaizdas:buratinas2.jpg<br /> Vaizdas:buratinas3.jpg<br /> Vaizdas:buratinas4.jpg<br /> Vaizdas:buratinas5.jpg<br /> Vaizdas:buratinas6.jpg<br /> Vaizdas:buratinas7.jpg<br /> Vaizdas:buratinas8.jpg<br /> &lt;/gallery&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Kačiokai, 2005<br /> Auginant raumenis treniruoklių salėje, veiksmas vyksta ciklais ‒ atliekami atitinkami pratimai su staklėmis, svarmenimis, štangomis, o tarpuose pratimų, kačiokai* vaikšto, atpalaiduodami raumenis. Šiame filmuke jėgos pratimai iškirpti ir paliktos tik „kačiokų“ pertraukos vaikštant ir „atpalaiduojant raumenis“. Tokiu būdu „pertrauka“ tampa nesibaigiančia kilpa. <br /> *Kačiokas ‒ žargonu reiškia prisiauginusį raumenų, o aukštaičių uteniškių tarme ‒ kūdikį arba paauglį katiną, kačiuką<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/1-kaciokai.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Povas, 2006<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/2-povas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> Šeštas*, 2006<br /> Vienoje institucijoje Šapoka daug metų dirbo parodų kabintoju ‒ „berniuku su kopėčiomis“. Institucijos parodų tinklelyje metų metais dominavo kičinės, konjunktūrinės, saviveiklinės-komercinės dailės parodos, o Šapokos darbas buvo visa tai eksponuoti, be teisės į savo nuomonę. Šią nuomonę išreikšti kartą jis sugalvojo „pasyvaus protesto akcija“ ‒ kažkokio komercinio-kičinio tapytojo parodą, kone jėga įsiūlytą Baltarusijos ambasados, kabinti, į darbą Šapoka atėjo apsirengęs VDA futbolo rinktinės (kurios sudėtyje porą metų žaisdavo) sportiniais marškinėliais, pažymėtais šeštu (6) numeriu.<br /> Benigna Kasparavičiūtė filmavo Šapokos darbo procesą. O vėliau, parodos pompastišką atidarymą su valdžios atstovų ir baltarusių menotyrininkės kalbomis, nusifilmavo jau pats Šapoka. Dvi tarpusavyje kontrastuojančios (?) dalys. <br /> *Šeštas, šestiorkė (шестерка) ‒ iš rusų sovietinių kalėjimų žargono atkeliavusi sąvoka, kuria apibūdinamas žemiausio rango, neturintis jokių teisių, visų niekinamas, išnaudojamas asmuo. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/3-sestas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Potvynis: Baltas sombrero, 2006<br /> „Deleguotas veiksmas“ ‒ sveikinimas ŠMC direktoriui Kęstučiui Kuizinui užsakytas BTV laidoje „TV sveikinimų koncertas“, projekto „Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene“ proga (atitiktinai). Kadangi neužteko pinigų kuriuos susimetė K. Šapoka ir B. Kasparavičiūtė, sveikinimų koncertui per LNK, nuspręsta rinktis pigesnį BTV variantą (apie 120 litų). Buvo parašyta sveikinimo kalba, Šapoka sukūrė eilėraštį, mediatekoje išrinkta grupės „Žentai“ daina „Baltas sombrero“. Sumokėti pinigai. Tiesa, laidos prodiuseriams buvo kilęs įtarimas, ar tai nėra pasityčiojimas (iš jų laidos)? Skambinta aiškintis. Tačiau garantavus, kad viskas yra rimta, užsakymas patvirtintas. Ir vieną sekmadienį šis sveikinimas buvo parodytas laidos metu. Diktorė perskaitė jai pateiktą tekstą, eilėraštį ir solenizantui buvo parodytas muzikinis klipas. <br /> Vėliau, buvo sumokėti papildomi 50 litų, už tai gauta VHS kasetė su šio sveikinimo videoįrašu.<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/4-baltas-sombrero.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Tadas Blinda, 2006<br /> Veiksmas kurtas performansų festivaliui „Dimensija 1“. Formaliai veiksmo fabula pasirinkta scenos, kai sovietiniame seriale Tadas Blinda yra nuplakamas Tadas Blinda, laisva interpretacija. Veiksmo rekvizitą sudarė stalas, uždengtas baltarusiška klijuote (vėliau ją panaudojo Benigna Kasparavičiūtė tapybos ciklui ant klijuočių), ant stalo sovietinė stalinė lempa. Šalia stalo ‒ molbertas su sovietmečio vieno žinomiausių oficiozinių tapytojų Jono Švažo tapybos darbu (originalu, pasiskolintu iš privačios kolekcijos).<br /> Šapoka nusirengė iki pusės, atsirėmė į stalą, o veiksmui pasikviestas „asistentas“ diržu nuplakė Šapoką-Blindą (jis gavo, berods, dešimt kirčių). Publikai pageidaujant ir Šapokai specialiai paprašius, asistentas kirto dar du papildomus kirčius. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='480' height='360' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/5-tadas-blinda.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Sapnas ir konvencija, 2008<br /> Šiame veiksmo eksperimente K. Šapoka bandė suderinti du sunkiai suderinamus ir paprastai atsiejamus ‒ fizinį ir intelektualinį ‒ veiksmus. Menininkas bandė šlapintis ir skaityti psichoanalizės filosofijos pranešimą vienu metu. Jam tai, galima sakyti, pavyko. <br /> Kita vertus, klasikiniam froidizmui būdingas pasąmonės veikimo mechanizmų konvencijas menininkas savo veiksmu tarsi išvertė iš vidaus į išorę. Tai, kas laikoma tikrove, pato sapnu, o sapnas tapo groteskiška tikrove. Sapnas tapo tikrovės parodija, o tikrovė ‒ sapno. Tikras pimpalas parodijavo psichoanalitinio filologizmo pretenzijas paaiškinti tikrovę, o psichoanalitinis filologizmas savo ruožtu pimpalą pavertė kalbine abstrakcija. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/6-sapnas-ir-konvencija-uztusuotas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Šokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį, 2009<br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:A Andriuskevicius.pdf| A. Andriuškevičiaus straipsnį]]<br /> <br /> Pirmoji inspiracija ‒ Gintaro Šepučio, berods, 1996 m. sukurtas videofilmas, kuriame bandomi kelti skirtingų meninių medijų „vertimo“ klausimai. Už kadro girdime dailės kritiką, eseistą, poetą A. Andriuškevičių, balsu skaitantį savo eilėraščius. Ekrano apačioje matome tekstinį eilių variantą, o be to, profesionali šokėja ekrane bando interpretuoti eilėraščius, „paversti“ judesio kalba. <br /> K. Šapokai kilo idėja pačiam „sušokti“ (pagal) kokį nors A. Andriuškevičiaus menotyrinį straipsnį. Kadangi 2009 m. Šapoka jau aktyviai reiškėsi kaip dailės kritikas, pasirinko Andriuškevičiaus straipsnį „Dailės kritika keičia funkcijas“. <br /> <br /> <br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:A Andriuskevicius.pdf| A. Andriuškevičiaus straipsnį]]. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/7-sokis-pagal-andriusi.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Videošokis pagal Lolitos Jablonskienės straipsnį, 2009<br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:J Jablonskiene.pdf|J. Jablonskienės straipsnį]].<br /> <br /> Pirmojo šokio tęsinys, tik pagal kitą straipsnį ir kitoje aplinkoje. <br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:J Jablonskiene.pdf|J. Jablonskienės straipsnį]].<br /> <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720 ' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/8-sokis-pagal-jablonskiene.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> „Išvykos po miegamuosius rajonus“ – B. Kasparavičiūtės ir K. Šapokos fotografijų serija, tęsiama nuo 2009 m. iki dabar. Viskas prasidėjo nuo to, kad pažįstami vis rodydavo nesibaigiančias kelionių nuotraukas, todėl autoriai nusprendė neatsilikti. Kadangi tuo metu neturėjo galimybių išvažiuoti „kažkur toliau“, pradėjo fotografuoti savo išvykas po gimtojo Vilniaus miegamuosius rajonus. Muiline jie yra įamžinę vienas kitą prie beveik visų „įsimintinų“ Šeškinės, Karoliniškių ar Justiniškių objektų.<br /> <br /> &lt;gallery&gt;<br /> Vaizdas:isv1.jpg<br /> Vaizdas:isv4.jpg<br /> Vaizdas:isv3.jpg<br /> Vaizdas:isv10.jpg<br /> Vaizdas:isv6.jpg<br /> Vaizdas:isv7.jpg<br /> Vaizdas:isv8.jpg<br /> &lt;/gallery&gt; <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Pasaulio čempionų taurė, 2009<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/9-world-champions-cup.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Pasisavintas Alekso Andriuškevičiaus kūrinys &quot;Mano kelionė&quot;, 1992/2006/2010<br /> <br /> 1992 m. Kauno avangardistas Aleksas Andriuškevičius sukūrė videoveiksmą „Mano kelionė“, kuriame menininkas gulėdamas ridenosi Kauno Rotušės aikšte. 2006 m. Andriuškevičius „pakartojo“ šį veiksmą vienam instituciniam projektui. Tačiau pakartojimas kiek skyrėsi nuo pirmosios versijos ‒ šį kartą, jau Vilniaus Katedros aikšte, ridenosi grupė jaunų žmonių, o pats Aleksas su ŠMC komanda stovėjo nuošalyje ir filmavo šį veiksmą. <br /> Taip atsitiko, kad pabūti statistu ‒ gulint ridentis Katedros aikšte ‒ šiame veiksme teko ir K. Šapokai. Paskambino tuometinė ŠMC kuratorė Renata Dubinskaitė ir pasiūlė užsidirbti 20 litų. Šapoka sutiko, traktuodamas šią chaltūrą kaip Alekso Andriuškevičiaus kūrinio/projekto parazitavimą.<br /> Vėliau, 2010 m. Šapoka trumpam pasisavino šį A. Andriuškevičiaus performansą ‒ nes jame fiziškai dalyvavo ir iš dalies irgi yra jo autorius ‒ ir, Andriuškevičiui leidus, demonstravo šio veiksmo videoįrašą kaip savo kūrinį savo parodoje. Nuo tada Šapoka šį Alekso Andriuškevičiaus kūrinį savavališkai laiko taip pat ir savu kūriniu. <br /> <br /> [[Vaizdas:Alex2.jpg]] Aleksas Andriuškevičius &quot;Mano kelionė&quot;, 1992 [[Vaizdas:Alex.jpg]]Aleksas Andriuškevičius &quot;Mano kelionė&quot;, 2006/Kęstutis Šapoka &quot;Mano kelionė&quot;, 2010<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Futbolo rungtynės II, 2010<br /> Futbolo rungtynės iš vidaus, prie sportinių marškinėlių apykaklės prisisegus miniatiūrinę videokamerą. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/10-football-match-2.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> Futbolo rungtynės III, 2010<br /> Futbolo rungtynės iš vidaus, prie sportinių marškinėlių apykaklės prisisegus miniatiūrinę videokamerą. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/11-football-match-3.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> AQUANSU grupė<br /> Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/12-dailes-kritikos-meta-metodologijos.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Paulius_Arlauskas_ir_Gediminas_Ber%C5%BEinis&diff=1854 2019-02-20T18:26:42Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>&lt;mediaplayer width='768' height='432' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/paulius-arlauskas-ir-gediminas-berzinis/teismas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Paulius_Arlauskas_ir_Gediminas_Ber%C5%BEinis&diff=1853 2019-02-20T18:23:53Z

<p>Miga: Naujas puslapis: &lt;mediaplayer width='1024' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/paulius-arlauskas-ir-gediminas-berzinis/teismas.mp4&lt;/mediaplayer&gt; Category:Performanso menas</p> <hr /> <div>&lt;mediaplayer width='1024' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/paulius-arlauskas-ir-gediminas-berzinis/teismas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=MediaWiki:Sidebar&diff=1852 2019-02-20T18:22:01Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>* Navigation<br /> ** pagrindinis puslapis|Pagrindinis<br /> ** Kategorija:Garso menas|Garso menas<br /> ** Kategorija:Videomenas|Videomenas<br /> ** Kategorija:Performanso menas|Performanso menas<br /> * Menininkai<br /> ** Akademinio pasiruošimo grupė|Akademinio pasiruošimo grupė<br /> ** Danas Aleksa|Danas Aleksa<br /> ** Alytaus gatvės meno festivaliai|Alytaus gatvės meno festivaliai<br /> ** Alytus Art Strike festivalis|Alytus Art Strike festivalis<br /> ** Tomas Andrijauskas|Tomas Andrijauskas<br /> ** Aleksas Andriuškevičius|Aleksas Andriuškevičius<br /> ** Akvilė Anglickaitė|Akvilė Anglickaitė<br /> ** Anykščių hepeningų festivaliai|Anykščių hepeningų festivaliai<br /> ** Archeologai (Arūnas ir Reda Uogintai)|Archeologai (Arūnas ir Reda Uogintai)<br /> ** Paulius Arlauskas ir Gediminas Beržinis|Paulius Arlauskas ir Gediminas Beržinis<br /> ** Arnas Anskaitis|Arnas Anskaitis<br /> ** Tautvydas Bajarkevičius|Tautvydas Bajarkevičius<br /> ** Jurga Barilaitė|Jurga Barilaitė<br /> ** Betoniniai triušiai|Betoniniai triušiai<br /> ** Arturas Bumšteinas|Arturas Bumšteinas<br /> ** Darius Čiuta|Darius Čiuta<br /> ** Dimensijos Festivalis|Dimensijos Festivalis<br /> ** Redas Diržys|Redas Diržys<br /> ** Antanas Dombrovskij|Antanas Dombrovskij<br /> ** Donis_(d_n_s)|Donis (d.n.s.)<br /> ** Laura Garbštienė|Laura Garbštienė<br /> ** Armantas Gečiauskas|Armantas Gečiauskas<br /> ** Tomas Gečiauskas|Tomas Gečiauskas<br /> ** Girnų giesmės|Girnų giesmės<br /> ** Robertas Gritėnas|Robertas Gritėnas<br /> ** Grupė &quot;Žalias_lapas&quot;|Grupė &quot;Žalias lapas&quot;<br /> ** Henrikas Gulbinas|Henrikas Gulbinas<br /> ** Kristina Inčiūraitė|Kristina Inčiūraitė<br /> ** Evaldas Jansas|Evaldas Jansas<br /> ** Antanas Jasenka|Antanas Jasenka<br /> ** Jurga Juodytė|Jurga Juodytė<br /> ** Jonas Jurkūnas|Jonas Jurkūnas<br /> ** Gintas K|Gintas K<br /> ** Benigna Kasparavičiūtė|Benigna Kasparavičiūtė<br /> ** Džiugas Katinas|Džiugas Katinas<br /> ** Džiugas Katinas ir Linas Liandzbergis|Džiugas Katinas ir Linas Liandzbergis<br /> ** Mantas Kazakevičius|Mantas Kazakevičius<br /> ** Geistė Marija Kinčinaitytė|Geistė Marija Kinčinaitytė<br /> ** Aistė Kisarauskaitė|Aistė Kisarauskaitė<br /> ** Robertas Kundrotas|Robertas Kundrotas<br /> ** Andrius Kviliūnas|Andrius Kviliūnas<br /> ** Lina Lapelytė|Lina Lapelytė<br /> ** Milda Laužikaitė|Milda Laužikaitė<br /> ** Saulius Leonavičius|Saulius Leonavičius<br /> ** Linas Liandzbergis|Linas Liandzbergis<br /> ** Dainius Liškevičius|Dainius Liškevičius<br /> ** Česlovas Lukenskas|Česlovas Lukenskas<br /> ** Gintaras Makarevičius|Gintaras Makarevičius<br /> ** Aurelija Maknytė|Aurelija Maknytė<br /> ** Justinas Mikulskis|Justinas Mikulskis<br /> ** Juozas Milašius|Juozas Milašius<br /> ** Eglė Naujokaitytė|Eglė Naujokaitytė<br /> ** Audrius Novickas|Audrius Novickas<br /> ** Rimantas Pleikys|Rimantas Pleikys<br /> ** Paulina Eglė Pukytė|Paulina Eglė Pukytė<br /> ** Artūras Raila|Artūras Raila<br /> ** Eglė Rakauskaitė|Eglė Rakauskaitė<br /> ** Gintarė Rakickaitė|Gintarė Rakickaitė<br /> ** Rolandas Rastauskas|Rolandas Rastauskas<br /> ** Rimas Sakalauskas|Rimas Sakalauskas<br /> ** S&amp;P Stanikai|S&amp;P Stanikai<br /> ** Laura Stasiulytė|Laura Stasiulytė<br /> ** ŠaliKApalikau (Ensemble SP)|ŠaliKApalikau (Ensemble SP)<br /> ** Kęstutis Šapoka|Kęstutis Šapoka<br /> ** Benas Šarka|Benas Šarka<br /> ** Gintaras Šeputis|Gintaras Šeputis<br /> ** Emilija Škarnulytė|Emilija Škarnulytė<br /> ** Vladimiras Tarasovas|Vladimiras Tarasovas<br /> ** Gediminas ir Nomeda Urbonai|Gediminas ir Nomeda Urbonai<br /> ** Jonas ir Justinas Vaitiekūnai|Jonas ir Justinas Vaitiekūnai<br /> ** Jonas Zagorskas|Jonas Zagorskas<br /> ** Gintaras Zinkevičius|Gintaras Zinkevičius<br /> ** Gintaras Znamierowski ir Donatas Srogis|Gintaras Znamierowski ir Donatas Srogis<br /> ** Darius Žiūra|Darius Žiūra<br /> ** Jurgita Žvinklytė|Jurgita Žvinklytė</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=K%C4%99stutis_%C5%A0apoka&diff=1851 2019-02-20T18:12:12Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>Kęstutis Šapoka (g. 1974) priklauso plejadai nežinomiausių ir neiškiliausių lietuvių menininkų, kaip kad R. Diržys, G. Znamierowski, D. Srogis, J. Zagorskas, B. Kasparavičiūtė, Ž. Dobilas, M. Kazakevičius etc. <br /> Šapoka baigė tapybos studijas VDA 2002 m. Tais pačiais metais įstojo į menotyros doktorantūrą, ir šis sąlyčio su teorine (kūrybos) plotme faktas, iš dalies įtakojo menininko performatyvią veiklą, tiek ir vėlesnę jos krizę. <br /> Tiesa, jau studijuojant tapybos specialybės magistrantūroje, diplominio darbo „Medinis“ kūrimas tapo performatyviu.<br /> <br /> Tačiau menininko aktyviausias performatyvios veiklos periodas, bendradarbiaujant su Benigna Kasparavičiūte, yra 2005‒2010 metai, iš kurių produktyviausi, ko gero, 2006-ieji. Beje, šiuo periodu Šapoka daugiau mažiau sėkmingai siekė karjeros vadinamojoje šiuolaikinio meno sistemoje. <br /> <br /> Tiesa, pažymėtina, kad gyvai „grynąjį performansą“ publikai Šapoka atliko vos tris kartus. ‒ 2006 m. performansų festivalyje „Dimensija 1“, vykusiame Vilniaus ŠMC, metu atliko veiksmą „Tadas Blinda“; 2009 m. projekto „NIIR“, vykusio JMVMC (Gynėjų g.), metu atliko ne itin vykusį veiksmą, kai skaitė kažkokį tekstą atbulai (to vakaro kulminacija tapo Jono Zagorsko performansas „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“). Trečią kartą ‒ 2016 m. festivalyje „Gaida“. <br /> <br /> Visi kiti performatyvūs veiksmai buvo atlikti videokamerai ‒ vadinamieji videoperformansai „Povas“, „Sapnas ir konvencija“, „Videošokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį“, „Videošokis pagal Lolitos Jablonskienės straipsnį“, „Pasaulio čempionų taurė“, arba atlikti su videokamera („Futbolo rungtynės I, II, III“), su fotoaparatu („Išvykos į Vilniaus mikrorajonus“). Kai kuriais atvejais performatyvumas tapo sudedamąja montuojamos dokumentikos dalimi („Kačiokai“ ir „Šeštas“) arba performatyvumas liko „už kadro“ („deleguojamojo performatvyvumo“ veiksme „Potvynis: baltas sombrero“, „Pasisavintas Alekso Andriuškevičiaus kūrinys“).<br /> <br /> Šapokos performatyviems kūriniams būdingas banalumas, antidramatizmas, anekdotiškumas, pastišas, parodija, bytavucha (бытавуха), antiintelektualizmas, miegamųjų rajonų mentalitetas ir (anti)estetika. <br /> <br /> <br /> <br /> &quot;Medinis&quot;, istorija kaip gimė Buratinas, Nida-Vilnius 2001-2003<br /> <br /> &lt;gallery&gt;<br /> Vaizdas:buratinas1.jpg<br /> Vaizdas:buratinas2.jpg<br /> Vaizdas:buratinas3.jpg<br /> Vaizdas:buratinas4.jpg<br /> Vaizdas:buratinas5.jpg<br /> Vaizdas:buratinas6.jpg<br /> Vaizdas:buratinas7.jpg<br /> Vaizdas:buratinas8.jpg<br /> &lt;/gallery&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Kačiokai, 2005<br /> Auginant raumenis treniruoklių salėje, veiksmas vyksta ciklais ‒ atliekami atitinkami pratimai su staklėmis, svarmenimis, štangomis, o tarpuose pratimų, kačiokai* vaikšto, atpalaiduodami raumenis. Šiame filmuke jėgos pratimai iškirpti ir paliktos tik „kačiokų“ pertraukos vaikštant ir „atpalaiduojant raumenis“. Tokiu būdu „pertrauka“ tampa nesibaigiančia kilpa. <br /> *Kačiokas ‒ žargonu reiškia prisiauginusį raumenų, o aukštaičių uteniškių tarme ‒ kūdikį arba paauglį katiną, kačiuką<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/1-kaciokai.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Povas, 2006<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/2-povas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> Šeštas*, 2006<br /> Vienoje institucijoje Šapoka daug metų dirbo parodų kabintoju ‒ „berniuku su kopėčiomis“. Institucijos parodų tinklelyje metų metais dominavo kičinės, konjunktūrinės, saviveiklinės-komercinės dailės parodos, o Šapokos darbas buvo visa tai eksponuoti, be teisės į savo nuomonę. Šią nuomonę išreikšti kartą jis sugalvojo „pasyvaus protesto akcija“ ‒ kažkokio komercinio-kičinio tapytojo parodą, kone jėga įsiūlytą Baltarusijos ambasados, kabinti, į darbą Šapoka atėjo apsirengęs VDA futbolo rinktinės (kurios sudėtyje porą metų žaisdavo) sportiniais marškinėliais, pažymėtais šeštu (6) numeriu.<br /> Benigna Kasparavičiūtė filmavo Šapokos darbo procesą. O vėliau, parodos pompastišką atidarymą su valdžios atstovų ir baltarusių menotyrininkės kalbomis, nusifilmavo jau pats Šapoka. Dvi tarpusavyje kontrastuojančios (?) dalys. <br /> *Šeštas, šestiorkė (шестерка) ‒ iš rusų sovietinių kalėjimų žargono atkeliavusi sąvoka, kuria apibūdinamas žemiausio rango, neturintis jokių teisių, visų niekinamas, išnaudojamas asmuo. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/3-sestas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Potvynis: Baltas sombrero, 2006<br /> „Deleguotas veiksmas“ ‒ sveikinimas ŠMC direktoriui Kęstučiui Kuizinui užsakytas BTV laidoje „TV sveikinimų koncertas“, projekto „Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene“ proga (atitiktinai). Kadangi neužteko pinigų kuriuos susimetė K. Šapoka ir B. Kasparavičiūtė, sveikinimų koncertui per LNK, nuspręsta rinktis pigesnį BTV variantą (apie 120 litų). Buvo parašyta sveikinimo kalba, Šapoka sukūrė eilėraštį, mediatekoje išrinkta grupės „Žentai“ daina „Baltas sombrero“. Sumokėti pinigai. Tiesa, laidos prodiuseriams buvo kilęs įtarimas, ar tai nėra pasityčiojimas (iš jų laidos)? Skambinta aiškintis. Tačiau garantavus, kad viskas yra rimta, užsakymas patvirtintas. Ir vieną sekmadienį šis sveikinimas buvo parodytas laidos metu. Diktorė perskaitė jai pateiktą tekstą, eilėraštį ir solenizantui buvo parodytas muzikinis klipas. <br /> Vėliau, buvo sumokėti papildomi 50 litų, už tai gauta VHS kasetė su šio sveikinimo videoįrašu.<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/4-baltas-sombrero.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Tadas Blinda, 2006<br /> Veiksmas kurtas performansų festivaliui „Dimensija 1“. Formaliai veiksmo fabula pasirinkta scenos, kai sovietiniame seriale Tadas Blinda yra nuplakamas Tadas Blinda, laisva interpretacija. Veiksmo rekvizitą sudarė stalas, uždengtas baltarusiška klijuote (vėliau ją panaudojo Benigna Kasparavičiūtė tapybos ciklui ant klijuočių), ant stalo sovietinė stalinė lempa. Šalia stalo ‒ molbertas su sovietmečio vieno žinomiausių oficiozinių tapytojų Jono Švažo tapybos darbu (originalu, pasiskolintu iš privačios kolekcijos).<br /> Šapoka nusirengė iki pusės, atsirėmė į stalą, o veiksmui pasikviestas „asistentas“ diržu nuplakė Šapoką-Blindą (jis gavo, berods, dešimt kirčių). Publikai pageidaujant ir Šapokai specialiai paprašius, asistentas kirto dar du papildomus kirčius. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='480' height='360' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/5-tadas-blinda.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Sapnas ir konvencija, 2008<br /> Šiame veiksmo eksperimente K. Šapoka bandė suderinti du sunkiai suderinamus ir paprastai atsiejamus ‒ fizinį ir intelektualinį ‒ veiksmus. Menininkas bandė šlapintis ir skaityti psichoanalizės filosofijos pranešimą vienu metu. Jam tai, galima sakyti, pavyko. <br /> Kita vertus, klasikiniam froidizmui būdingas pasąmonės veikimo mechanizmų konvencijas menininkas savo veiksmu tarsi išvertė iš vidaus į išorę. Tai, kas laikoma tikrove, pato sapnu, o sapnas tapo groteskiška tikrove. Sapnas tapo tikrovės parodija, o tikrovė ‒ sapno. Tikras pimpalas parodijavo psichoanalitinio filologizmo pretenzijas paaiškinti tikrovę, o psichoanalitinis filologizmas savo ruožtu pimpalą pavertė kalbine abstrakcija. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/6-sapnas-ir-konvencija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Šokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį, 2009<br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:A Andriuskevicius.pdf| A. Andriuškevičiaus straipsnį]]<br /> <br /> Pirmoji inspiracija ‒ Gintaro Šepučio, berods, 1996 m. sukurtas videofilmas, kuriame bandomi kelti skirtingų meninių medijų „vertimo“ klausimai. Už kadro girdime dailės kritiką, eseistą, poetą A. Andriuškevičių, balsu skaitantį savo eilėraščius. Ekrano apačioje matome tekstinį eilių variantą, o be to, profesionali šokėja ekrane bando interpretuoti eilėraščius, „paversti“ judesio kalba. <br /> K. Šapokai kilo idėja pačiam „sušokti“ (pagal) kokį nors A. Andriuškevičiaus menotyrinį straipsnį. Kadangi 2009 m. Šapoka jau aktyviai reiškėsi kaip dailės kritikas, pasirinko Andriuškevičiaus straipsnį „Dailės kritika keičia funkcijas“. Sušokta buvo Nidos „Agilos“ kultūros centro scenoje (be žiūrovų).<br /> <br /> <br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:A Andriuskevicius.pdf| A. Andriuškevičiaus straipsnį]]. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/7-sokis-pagal-andriusi.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Videošokis pagal Lolitos Jablonskienės straipsnį, 2009<br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:J Jablonskiene.pdf|J. Jablonskienės straipsnį]].<br /> <br /> Pirmojo šokio tęsinys, tik pagal kitą straipsnį ir kitoje aplinkoje. <br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:J Jablonskiene.pdf|J. Jablonskienės straipsnį]].<br /> <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720 ' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/8-sokis-pagal-jablonskiene.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> „Išvykos po miegamuosius rajonus“ – B. Kasparavičiūtės ir K. Šapokos fotografijų serija, tęsiama nuo 2009 m. iki dabar. Viskas prasidėjo nuo to, kad pažįstami vis rodydavo nesibaigiančias kelionių nuotraukas, todėl autoriai nusprendė neatsilikti. Kadangi tuo metu neturėjo galimybių išvažiuoti „kažkur toliau“, pradėjo fotografuoti savo išvykas po gimtojo Vilniaus miegamuosius rajonus. Muiline jie yra įamžinę vienas kitą prie beveik visų „įsimintinų“ Šeškinės, Karoliniškių ar Justiniškių objektų.<br /> <br /> &lt;gallery&gt;<br /> Vaizdas:isv1.jpg<br /> Vaizdas:isv4.jpg<br /> Vaizdas:isv3.jpg<br /> Vaizdas:isv10.jpg<br /> Vaizdas:isv6.jpg<br /> Vaizdas:isv7.jpg<br /> Vaizdas:isv8.jpg<br /> &lt;/gallery&gt; <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Pasaulio čempionų taurė, 2009<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/9-world-champions-cup.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Pasisavintas Alekso Andriuškevičiaus kūrinys &quot;Mano kelionė&quot;, 1992/2006/2010<br /> <br /> 1992 m. Kauno avangardistas menininkas Aleksas Andriuškevičius sukūrė videoveiksmą „Mano kelionė“, kuriame menininkas gulėdamas ridenosi Kauno Rotušės aikšte. 2006 m. Andriuškevičius „pakartojo“ šį veiksmą vienam instituciniam projektui. Tačiau pakartojimas kiek skyrėsi nuo pirmosios versijos ‒ šį kartą, jau Vilniaus Katedros aikšte, ridenosi grupė jaunų žmonių, o pats Aleksas su ŠMC komanda stovėjo nuošalyje ir filmavo šį veiksmą. <br /> Taip atsitiko, kad pabūti statistu ‒ gulint ridentis Katedros aikšte ‒ šiame veiksme teko ir K. Šapokai. Paskambino tuometinė ŠMC kuratorė Renata Dubinskaitė ir pasiūlė užsidirbti 20 litų. Šapoka sutiko, traktuodamas šią chaltūrą kaip Alekso Andriuškevičiaus kūrinio/projekto parazitavimą.<br /> Vėliau, 2010 m. Šapoka trumpam pasisavino šį A. Andriuškevičiaus performansą ‒ nes jame fiziškai dalyvavo ir iš dalies irgi yra jo autorius ‒ ir, Andriuškevičiui leidus, demonstravo šio veiksmo videoįrašą kaip savo kūrinį savo parodoje. Nuo tada Šapoka šį Alekso Andriuškevičiaus kūrinį savavališkai laiko taip pat ir savu kūriniu. <br /> <br /> [[Vaizdas:Alex.jpg]]<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Futbolo rungtynės II, 2010<br /> Futbolo rungtynės iš vidaus, prie sportinių marškinėlių apykaklės prisisegus miniatiūrinę videokamerą. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/10-football-match-2.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> Futbolo rungtynės III, 2010<br /> Futbolo rungtynės iš vidaus, prie sportinių marškinėlių apykaklės prisisegus miniatiūrinę videokamerą. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/11-football-match-3.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> AQUANSU grupė<br /> Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/12-dailes-kritikos-meta-metodologijos.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=Vaizdas:J_Jablonskiene.pdf&diff=1850 2019-02-20T18:11:34Z

<p>Miga: MsUpload</p> <hr /> <div>MsUpload</div>

Miga http://letmefix.lt/index.php?title=K%C4%99stutis_%C5%A0apoka&diff=1849 2019-02-20T18:10:43Z

<p>Miga: </p> <hr /> <div>Kęstutis Šapoka (g. 1974) priklauso plejadai nežinomiausių ir neiškiliausių lietuvių menininkų, kaip kad R. Diržys, G. Znamierowski, D. Srogis, J. Zagorskas, B. Kasparavičiūtė, Ž. Dobilas, M. Kazakevičius etc. <br /> Šapoka baigė tapybos studijas VDA 2002 m. Tais pačiais metais įstojo į menotyros doktorantūrą, ir šis sąlyčio su teorine (kūrybos) plotme faktas, iš dalies įtakojo menininko performatyvią veiklą, tiek ir vėlesnę jos krizę. <br /> Tiesa, jau studijuojant tapybos specialybės magistrantūroje, diplominio darbo „Medinis“ kūrimas tapo performatyviu.<br /> <br /> Tačiau menininko aktyviausias performatyvios veiklos periodas, bendradarbiaujant su Benigna Kasparavičiūte, yra 2005‒2010 metai, iš kurių produktyviausi, ko gero, 2006-ieji. Beje, šiuo periodu Šapoka daugiau mažiau sėkmingai siekė karjeros vadinamojoje šiuolaikinio meno sistemoje. <br /> <br /> Tiesa, pažymėtina, kad gyvai „grynąjį performansą“ publikai Šapoka atliko vos tris kartus. ‒ 2006 m. performansų festivalyje „Dimensija 1“, vykusiame Vilniaus ŠMC, metu atliko veiksmą „Tadas Blinda“; 2009 m. projekto „NIIR“, vykusio JMVMC (Gynėjų g.), metu atliko ne itin vykusį veiksmą, kai skaitė kažkokį tekstą atbulai (to vakaro kulminacija tapo Jono Zagorsko performansas „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“). Trečią kartą ‒ 2016 m. festivalyje „Gaida“. <br /> <br /> Visi kiti performatyvūs veiksmai buvo atlikti videokamerai ‒ vadinamieji videoperformansai „Povas“, „Sapnas ir konvencija“, „Videošokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį“, „Videošokis pagal Lolitos Jablonskienės straipsnį“, „Pasaulio čempionų taurė“, arba atlikti su videokamera („Futbolo rungtynės I, II, III“), su fotoaparatu („Išvykos į Vilniaus mikrorajonus“). Kai kuriais atvejais performatyvumas tapo sudedamąja montuojamos dokumentikos dalimi („Kačiokai“ ir „Šeštas“) arba performatyvumas liko „už kadro“ („deleguojamojo performatvyvumo“ veiksme „Potvynis: baltas sombrero“, „Pasisavintas Alekso Andriuškevičiaus kūrinys“).<br /> <br /> Šapokos performatyviems kūriniams būdingas banalumas, antidramatizmas, anekdotiškumas, pastišas, parodija, bytavucha (бытавуха), antiintelektualizmas, miegamųjų rajonų mentalitetas ir (anti)estetika. <br /> <br /> <br /> <br /> &quot;Medinis&quot;, istorija kaip gimė Buratinas, Nida-Vilnius 2001-2003<br /> <br /> &lt;gallery&gt;<br /> Vaizdas:buratinas1.jpg<br /> Vaizdas:buratinas2.jpg<br /> Vaizdas:buratinas3.jpg<br /> Vaizdas:buratinas4.jpg<br /> Vaizdas:buratinas5.jpg<br /> Vaizdas:buratinas6.jpg<br /> Vaizdas:buratinas7.jpg<br /> Vaizdas:buratinas8.jpg<br /> &lt;/gallery&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Kačiokai, 2005<br /> Auginant raumenis treniruoklių salėje, veiksmas vyksta ciklais ‒ atliekami atitinkami pratimai su staklėmis, svarmenimis, štangomis, o tarpuose pratimų, kačiokai* vaikšto, atpalaiduodami raumenis. Šiame filmuke jėgos pratimai iškirpti ir paliktos tik „kačiokų“ pertraukos vaikštant ir „atpalaiduojant raumenis“. Tokiu būdu „pertrauka“ tampa nesibaigiančia kilpa. <br /> *Kačiokas ‒ žargonu reiškia prisiauginusį raumenų, o aukštaičių uteniškių tarme ‒ kūdikį arba paauglį katiną, kačiuką<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/1-kaciokai.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Povas, 2006<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/2-povas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> Šeštas*, 2006<br /> Vienoje institucijoje Šapoka daug metų dirbo parodų kabintoju ‒ „berniuku su kopėčiomis“. Institucijos parodų tinklelyje metų metais dominavo kičinės, konjunktūrinės, saviveiklinės-komercinės dailės parodos, o Šapokos darbas buvo visa tai eksponuoti, be teisės į savo nuomonę. Šią nuomonę išreikšti kartą jis sugalvojo „pasyvaus protesto akcija“ ‒ kažkokio komercinio-kičinio tapytojo parodą, kone jėga įsiūlytą Baltarusijos ambasados, kabinti, į darbą Šapoka atėjo apsirengęs VDA futbolo rinktinės (kurios sudėtyje porą metų žaisdavo) sportiniais marškinėliais, pažymėtais šeštu (6) numeriu.<br /> Benigna Kasparavičiūtė filmavo Šapokos darbo procesą. O vėliau, parodos pompastišką atidarymą su valdžios atstovų ir baltarusių menotyrininkės kalbomis, nusifilmavo jau pats Šapoka. Dvi tarpusavyje kontrastuojančios (?) dalys. <br /> *Šeštas, šestiorkė (шестерка) ‒ iš rusų sovietinių kalėjimų žargono atkeliavusi sąvoka, kuria apibūdinamas žemiausio rango, neturintis jokių teisių, visų niekinamas, išnaudojamas asmuo. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/3-sestas.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Potvynis: Baltas sombrero, 2006<br /> „Deleguotas veiksmas“ ‒ sveikinimas ŠMC direktoriui Kęstučiui Kuizinui užsakytas BTV laidoje „TV sveikinimų koncertas“, projekto „Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene“ proga (atitiktinai). Kadangi neužteko pinigų kuriuos susimetė K. Šapoka ir B. Kasparavičiūtė, sveikinimų koncertui per LNK, nuspręsta rinktis pigesnį BTV variantą (apie 120 litų). Buvo parašyta sveikinimo kalba, Šapoka sukūrė eilėraštį, mediatekoje išrinkta grupės „Žentai“ daina „Baltas sombrero“. Sumokėti pinigai. Tiesa, laidos prodiuseriams buvo kilęs įtarimas, ar tai nėra pasityčiojimas (iš jų laidos)? Skambinta aiškintis. Tačiau garantavus, kad viskas yra rimta, užsakymas patvirtintas. Ir vieną sekmadienį šis sveikinimas buvo parodytas laidos metu. Diktorė perskaitė jai pateiktą tekstą, eilėraštį ir solenizantui buvo parodytas muzikinis klipas. <br /> Vėliau, buvo sumokėti papildomi 50 litų, už tai gauta VHS kasetė su šio sveikinimo videoįrašu.<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/4-baltas-sombrero.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Tadas Blinda, 2006<br /> Veiksmas kurtas performansų festivaliui „Dimensija 1“. Formaliai veiksmo fabula pasirinkta scenos, kai sovietiniame seriale Tadas Blinda yra nuplakamas Tadas Blinda, laisva interpretacija. Veiksmo rekvizitą sudarė stalas, uždengtas baltarusiška klijuote (vėliau ją panaudojo Benigna Kasparavičiūtė tapybos ciklui ant klijuočių), ant stalo sovietinė stalinė lempa. Šalia stalo ‒ molbertas su sovietmečio vieno žinomiausių oficiozinių tapytojų Jono Švažo tapybos darbu (originalu, pasiskolintu iš privačios kolekcijos).<br /> Šapoka nusirengė iki pusės, atsirėmė į stalą, o veiksmui pasikviestas „asistentas“ diržu nuplakė Šapoką-Blindą (jis gavo, berods, dešimt kirčių). Publikai pageidaujant ir Šapokai specialiai paprašius, asistentas kirto dar du papildomus kirčius. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='480' height='360' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/5-tadas-blinda.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Sapnas ir konvencija, 2008<br /> Šiame veiksmo eksperimente K. Šapoka bandė suderinti du sunkiai suderinamus ir paprastai atsiejamus ‒ fizinį ir intelektualinį ‒ veiksmus. Menininkas bandė šlapintis ir skaityti psichoanalizės filosofijos pranešimą vienu metu. Jam tai, galima sakyti, pavyko. <br /> Kita vertus, klasikiniam froidizmui būdingas pasąmonės veikimo mechanizmų konvencijas menininkas savo veiksmu tarsi išvertė iš vidaus į išorę. Tai, kas laikoma tikrove, pato sapnu, o sapnas tapo groteskiška tikrove. Sapnas tapo tikrovės parodija, o tikrovė ‒ sapno. Tikras pimpalas parodijavo psichoanalitinio filologizmo pretenzijas paaiškinti tikrovę, o psichoanalitinis filologizmas savo ruožtu pimpalą pavertė kalbine abstrakcija. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/6-sapnas-ir-konvencija.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Šokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį, 2009<br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:A Andriuskevicius.pdf| A. Andriuškevičiaus straipsnį]]<br /> <br /> Pirmoji inspiracija ‒ Gintaro Šepučio, berods, 1996 m. sukurtas videofilmas, kuriame bandomi kelti skirtingų meninių medijų „vertimo“ klausimai. Už kadro girdime dailės kritiką, eseistą, poetą A. Andriuškevičių, balsu skaitantį savo eilėraščius. Ekrano apačioje matome tekstinį eilių variantą, o be to, profesionali šokėja ekrane bando interpretuoti eilėraščius, „paversti“ judesio kalba. <br /> K. Šapokai kilo idėja pačiam „sušokti“ (pagal) kokį nors A. Andriuškevičiaus menotyrinį straipsnį. Kadangi 2009 m. Šapoka jau aktyviai reiškėsi kaip dailės kritikas, pasirinko Andriuškevičiaus straipsnį „Dailės kritika keičia funkcijas“. Sušokta buvo Nidos „Agilos“ kultūros centro scenoje (be žiūrovų).<br /> <br /> <br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius [[:File:A Andriuskevicius.pdf| A. Andriuškevičiaus straipsnį]]. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/7-sokis-pagal-andriusi.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Videošokis pagal Lolitos Jablonskienės straipsnį, 2009<br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius J. Jablonskienės straipsnį_<br /> <br /> Pirmojo šokio tęsinys, tik pagal kitą straipsnį ir kitoje aplinkoje. <br /> <br /> INSTRUKCIJA: žiūrėti šį videošokį patartina prieš tai perskaičius J. Jablonskienės straipsnį_<br /> <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720 ' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/8-sokis-pagal-jablonskiene.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> „Išvykos po miegamuosius rajonus“ – B. Kasparavičiūtės ir K. Šapokos fotografijų serija, tęsiama nuo 2009 m. iki dabar. Viskas prasidėjo nuo to, kad pažįstami vis rodydavo nesibaigiančias kelionių nuotraukas, todėl autoriai nusprendė neatsilikti. Kadangi tuo metu neturėjo galimybių išvažiuoti „kažkur toliau“, pradėjo fotografuoti savo išvykas po gimtojo Vilniaus miegamuosius rajonus. Muiline jie yra įamžinę vienas kitą prie beveik visų „įsimintinų“ Šeškinės, Karoliniškių ar Justiniškių objektų.<br /> <br /> &lt;gallery&gt;<br /> Vaizdas:isv1.jpg<br /> Vaizdas:isv4.jpg<br /> Vaizdas:isv3.jpg<br /> Vaizdas:isv10.jpg<br /> Vaizdas:isv6.jpg<br /> Vaizdas:isv7.jpg<br /> Vaizdas:isv8.jpg<br /> &lt;/gallery&gt; <br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Pasaulio čempionų taurė, 2009<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/9-world-champions-cup.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Pasisavintas Alekso Andriuškevičiaus kūrinys &quot;Mano kelionė&quot;, 1992/2006/2010<br /> <br /> 1992 m. Kauno avangardistas menininkas Aleksas Andriuškevičius sukūrė videoveiksmą „Mano kelionė“, kuriame menininkas gulėdamas ridenosi Kauno Rotušės aikšte. 2006 m. Andriuškevičius „pakartojo“ šį veiksmą vienam instituciniam projektui. Tačiau pakartojimas kiek skyrėsi nuo pirmosios versijos ‒ šį kartą, jau Vilniaus Katedros aikšte, ridenosi grupė jaunų žmonių, o pats Aleksas su ŠMC komanda stovėjo nuošalyje ir filmavo šį veiksmą. <br /> Taip atsitiko, kad pabūti statistu ‒ gulint ridentis Katedros aikšte ‒ šiame veiksme teko ir K. Šapokai. Paskambino tuometinė ŠMC kuratorė Renata Dubinskaitė ir pasiūlė užsidirbti 20 litų. Šapoka sutiko, traktuodamas šią chaltūrą kaip Alekso Andriuškevičiaus kūrinio/projekto parazitavimą.<br /> Vėliau, 2010 m. Šapoka trumpam pasisavino šį A. Andriuškevičiaus performansą ‒ nes jame fiziškai dalyvavo ir iš dalies irgi yra jo autorius ‒ ir, Andriuškevičiui leidus, demonstravo šio veiksmo videoįrašą kaip savo kūrinį savo parodoje. Nuo tada Šapoka šį Alekso Andriuškevičiaus kūrinį savavališkai laiko taip pat ir savu kūriniu. <br /> <br /> [[Vaizdas:Alex.jpg]]<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> Futbolo rungtynės II, 2010<br /> Futbolo rungtynės iš vidaus, prie sportinių marškinėlių apykaklės prisisegus miniatiūrinę videokamerą. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/10-football-match-2.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> Futbolo rungtynės III, 2010<br /> Futbolo rungtynės iš vidaus, prie sportinių marškinėlių apykaklės prisisegus miniatiūrinę videokamerą. <br /> <br /> &lt;mediaplayer width='768' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/11-football-match-3.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> <br /> <br /> AQUANSU grupė<br /> Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys<br /> <br /> &lt;mediaplayer width='720' height='576' image=''&gt;http://www.letmefix.lt/media/kestutis-sapoka/12-dailes-kritikos-meta-metodologijos.mp4&lt;/mediaplayer&gt;<br /> <br /> <br /> [[Category:Performanso menas]]</div>

Miga