letmefix - User contributions [lt]

Arnas Anskaitis

2018-08-31T17:48:01Z

LTMKSLB: /* Biografija */

==Biografija==

Arnas Anskaitis gimė 1988 m. Kaune. Nuo 2007-ųjų metų studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, Fotografijos ir medijos meno katedroje. 2010 metais mokslus tęsia „Kuvataideakatemia“, Suomijoje. Šiuo metu studijuoja doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, joje taip pat ir dėsto. Menininkas gyvena ir kuria Vilniuje.

== Meninė Veikla ==

Arnas Anskaitis yra jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėjas. Menininko kūryba yra labai įvairi ir apima fotografiją, kiną, garso meną, filosofiją. Svarbus kūrybos lingvistinis dėmuo, žodis ir jo vizualumas, skambesys reikšmė. Autoriui būdingas analitiškumas, fenomenologinė mąstymo prieiga.

== Kūriniai ==

=== „Arti“ (2009) ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/arnas-anskaitis/arti.mp4</mediaplayer>

Šiame eksperimentiniame filme stambiu planu rodomi buities objektai – medžiagos klostės, maisto produktai, kompaktiniai diskai, knygos, žurnalai, televizorius, pieno stiklinė ir taip toliau. Vaizduojami ir su menininko darbu asocijuojami objektai, žmogiškosios kasdienybės fragmentai. Vaizdu atskleidžiama daiktų panorama iš arti, išryškinama jų faktūra, medžiagiškumas. Įrašą lydintis garso takelis kelia slinkties įspūdį. Šį kūrinį galima suprasti kaip žingsnį, leidžiantį per nesuinteresuotą žvilgsnį į objektus, persikelti į mąstymą per lingvistines formas – subjektui galvoje kylantys žodžiai, daiktų vardai, po truputį pildomi sukuria vis aiškesnį mozaikos paveikslą, vis pasipildantį konotacijomis ir kontekstu. Turinio prasme kūrinys gali būti suprantamas kaip atviras ir todėl kaip asociatyvus dirgiklis, kuriantis subjektyvų naratyvą jį stebinčiajam.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Eglė Rakauskaitė

2018-08-12T09:48:55Z

LTMKSLB:

== '''Biografija''' ==

Eglė Rakauskaitė gimė 1967 metais, Vilniuje. 1993 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po jų iš karto pradeda aktyviai dalyvauti Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Jos kūryba iškart išsiskiria konceptualumu. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.

== '''Meninė veikla''' ==

Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų, žinoma ir tarptautiniame kontekste. Emisijos kartos atstove, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, socialine kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.

== '''Kūriniai''' ==

=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) ===

Šiame videoperformanse, autorė panardina save į taukų skysti, kuriame plūduriuoja tol kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai ir siekiant atskleisti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį – „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autore panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Darbe „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant įvedama laikiškumo ir kismo dėmenys. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota pačiam videoperformansui svarbiame procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto joje pokytyje.

----
=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===

Videofilmas „Veidai“, ilgai trukęs projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais, kuriame „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, perkelti į apatinį ten jau būna užsimerkę ir galų gale juos pakeičia kiti. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės, su autore susijusios terpės dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.

<mediaplayer width='787' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/faces.mp4</mediaplayer>

----
=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir bei pigių prekių neskoningumo – vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina besibaigiančios darbo dienos metu išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.

<mediaplayer width='720' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/gariunai.mp4</mediaplayer>

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-10T14:36:47Z

LTMKSLB: /* Little Red Riding hood */

==Biografija==

Paulina Eglė Pukytė gimė 1966 metais, Vilniuje. 1985 metais įstoja į Vilniaus dailės akademiją. Baigusi studijas tampa kviestine lektore Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. 2003-2005 studijavo magistrantūrą Londono Karališkajame meno koledže. 2017 metais kuravo 11-tą Kauno meno bienalę. Menininkė šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje bei Londone.

== Meninė veikla ==

Menininkė kuria tarpdisciplininį meną, judančius vaizdus, fotografiją, kūryboje naudoja ready-made objektus, tekstus. Kūrybai būdingas miniatiūriškumas, prasminiai apvertimai, poetiškumas, ironija. Dažnai humorą lydi ir kritinė pozicija nusistovėjusių dogmų ir tiesų atžvilgiu. Darbuose apstu ir socialinių ir kultūrinių kontekstų, suvokimo ir atminties temų. Dažnai įžvelgiamas betarpiškumas, tačiau kartais kūrybinės strategijos yra paslepiamos. Paulina Eglė Pukytė taip pat yra ir rašytoja, išleidusi dvi grožinės literatūros knygas, publikuojama periodiniuose leidiniuose. Rašo ir kaip kultūros kritikė, o už tai 2007 metais yra gavusi Lietuvos Kultūros ministerijos premiją už „Aktualiausią publicistiką kultūros temomis“.

== Kūriniai ==

=== „A Girl with Pears“ (2004) ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/a-girl-with-pears.mp4</mediaplayer>

(2004, 5,30 min, iš serijos „Trumpos istorijos“)
Videofilme slypintis pasakojimas kuriamas kiek neįprastai. Subjektas, pagrindiniai veikėjai, veiksmas tarsi lieka už kadro (tekste ar pasislėpę už kameros akies). Taip provokuojamas „kitoks“, jautresnis, intymesnis žvilgsnis į vietą ir su ja susijusius atsiminimus.

=== Dialog 2 ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/dialog-2.mp4</mediaplayer>

Šiame video darbe rodomas dvigubas vaizdas – pirmajame vaizduojamas gestikuliuojantis ir lyg kažką aiškinantis žmogus. Antrame, lyg rotoskopiškai vaizduojama antroji, pieštinė figūra. Filme atsiskleidžia šių dviejų vaizdo sluoksnių ir jų veikėjų santykis, vienam kalbant, kitas reaguoja. Šį video darbą galima suprasti kaip stereotipinių bendravimo ženklų atskleidimą. Trumpo ir besikartojančio gesto išryškinimas atskleidžia ir kritinę poziciją vaidmenų pasiskirstymo atžvilgiu. Žvelgiant iš feministinės perspektyvos galima interpretuoti filmo siužetiškumą, kaip atskleidžiantį neigiamą požiūrį į socialinius vaidmenis - aiškinantis vyras ir pieštinė, kvailai išsižiojanti, tačiau klusni moteris.

=== Flower is for failure (2001) ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/flower-is-for-failure.mp4</mediaplayer>

Šis video darbas yra iškarpos iš sovietinio filmo apie šnipus, kurio veiksmas vyksta Šveicarijoje. Kūrinyje panaudota filmo scena, kurioje vienas šnipas kitam duoda nurodymus surasti Gėlių gatvės 9 namo, pirmojo aukšto butą – tačiau į jį neužeiti tuo atveju, jei ant lango jis išvysiąs gėles – „nesėkmės ženklą“. Iškarpa ištraukta iš konteksto įgauna autonomišką ir daugialypišką prasmę. Autorė teigė, jog besisvečiuodama Šveicarijoje bandė surasti šiame filme buvusias vietas ir patikrinti fikcijos ryšį su tikrove. Ištraukos atsietumas nuo pirminės reikšmės leidžia svarstyti rekontekstualizavimo strategiją, o filme panaudotą simbolį – gėles, paversti simboliu, kuris yra ko ne priešingas tradicinei jo sampratai.

=== Little Red Riding hood ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/little-red-riding-hood.mp4</mediaplayer>

Šiame filme dominuoja tekstas. Juo prasidedantis filmas pasakoja istoriją apie Katariną iš agrokultūros mokyklos Latvijoje, kuri atvyko į Šveicariją pasisemti darbo patirties. Naujasis jos darbdavys paprašo jos išravėti gėlių lauką, tačiau Katarina nesupranto Vokiečių kalbos ir išrovė pačias gėles, tačiau paliko visas piktžoles. Vėliau paaiškėja, jog ji vis tik šneka vokiškai, tačiau nenorėjusi kalbėti dėl savo dantų trūkumo burnoje. Tekstą pakeičia moters einančios laukais vaizdas.

=== Metamorfozė ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/metamorfoze.mp4</mediaplayer>

Metamorfozė tai animacinis filmas, kuriame vaizduojami judėjimo būdai ir jį lydinys garsai. Filmas prasideda kvėpavimo garsu, vėliau virstančiu į slinkimo ir taip toliau. Judanti figūra – juoda, baltame fone. Filmo pabaigoje figūra nustoja judėti – vaizduojama gulinti ant nugaros, negalinti pajudėti it vabaliukas. Šalimais pro statišką figūra prabėga mažas gyvis. Filmą galima suprasti, kaip primityvią aliuziją į Franz Kafkos „Metamorfozę“.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-10T14:32:30Z

LTMKSLB: /* Metamorfozė */

==Biografija==

Paulina Eglė Pukytė gimė 1966 metais, Vilniuje. 1985 metais įstoja į Vilniaus dailės akademiją. Baigusi studijas tampa kviestine lektore Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. 2003-2005 studijavo magistrantūrą Londono Karališkajame meno koledže. 2017 metais kuravo 11-tą Kauno meno bienalę. Menininkė šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje bei Londone.

== Meninė veikla ==

Menininkė kuria tarpdisciplininį meną, judančius vaizdus, fotografiją, kūryboje naudoja ready-made objektus, tekstus. Kūrybai būdingas miniatiūriškumas, prasminiai apvertimai, poetiškumas, ironija. Dažnai humorą lydi ir kritinė pozicija nusistovėjusių dogmų ir tiesų atžvilgiu. Darbuose apstu ir socialinių ir kultūrinių kontekstų, suvokimo ir atminties temų. Dažnai įžvelgiamas betarpiškumas, tačiau kartais kūrybinės strategijos yra paslepiamos. Paulina Eglė Pukytė taip pat yra ir rašytoja, išleidusi dvi grožinės literatūros knygas, publikuojama periodiniuose leidiniuose. Rašo ir kaip kultūros kritikė, o už tai 2007 metais yra gavusi Lietuvos Kultūros ministerijos premiją už „Aktualiausią publicistiką kultūros temomis“.

== Kūriniai ==

=== „A Girl with Pears“ (2004) ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/a-girl-with-pears.mp4</mediaplayer>

(2004, 5,30 min, iš serijos „Trumpos istorijos“)
Videofilme slypintis pasakojimas kuriamas kiek neįprastai. Subjektas, pagrindiniai veikėjai, veiksmas tarsi lieka už kadro (tekste ar pasislėpę už kameros akies). Taip provokuojamas „kitoks“, jautresnis, intymesnis žvilgsnis į vietą ir su ja susijusius atsiminimus.

=== Dialog 2 ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/dialog-2.mp4</mediaplayer>

Šiame video darbe rodomas dvigubas vaizdas – pirmajame vaizduojamas gestikuliuojantis ir lyg kažką aiškinantis žmogus. Antrame, lyg rotoskopiškai vaizduojama antroji, pieštinė figūra. Filme atsiskleidžia šių dviejų vaizdo sluoksnių ir jų veikėjų santykis, vienam kalbant, kitas reaguoja. Šį video darbą galima suprasti kaip stereotipinių bendravimo ženklų atskleidimą. Trumpo ir besikartojančio gesto išryškinimas atskleidžia ir kritinę poziciją vaidmenų pasiskirstymo atžvilgiu. Žvelgiant iš feministinės perspektyvos galima interpretuoti filmo siužetiškumą, kaip atskleidžiantį neigiamą požiūrį į socialinius vaidmenis - aiškinantis vyras ir pieštinė, kvailai išsižiojanti, tačiau klusni moteris.

=== Flower is for failure (2001) ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/flower-is-for-failure.mp4</mediaplayer>

Šis video darbas yra iškarpos iš sovietinio filmo apie šnipus, kurio veiksmas vyksta Šveicarijoje. Kūrinyje panaudota filmo scena, kurioje vienas šnipas kitam duoda nurodymus surasti Gėlių gatvės 9 namo, pirmojo aukšto butą – tačiau į jį neužeiti tuo atveju, jei ant lango jis išvysiąs gėles – „nesėkmės ženklą“. Iškarpa ištraukta iš konteksto įgauna autonomišką ir daugialypišką prasmę. Autorė teigė, jog besisvečiuodama Šveicarijoje bandė surasti šiame filme buvusias vietas ir patikrinti fikcijos ryšį su tikrove. Ištraukos atsietumas nuo pirminės reikšmės leidžia svarstyti rekontekstualizavimo strategiją, o filme panaudotą simbolį – gėles, paversti simboliu, kuris yra ko ne priešingas tradicinei jo sampratai.

=== Little Red Riding hood ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/little-red-riding-hood.mp4</mediaplayer>

=== Metamorfozė ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/metamorfoze.mp4</mediaplayer>

Metamorfozė tai animacinis filmas, kuriame vaizduojami judėjimo būdai ir jį lydinys garsai. Filmas prasideda kvėpavimo garsu, vėliau virstančiu į slinkimo ir taip toliau. Judanti figūra – juoda, baltame fone. Filmo pabaigoje figūra nustoja judėti – vaizduojama gulinti ant nugaros, negalinti pajudėti it vabaliukas. Šalimais pro statišką figūra prabėga mažas gyvis. Filmą galima suprasti, kaip primityvią aliuziją į Franz Kafkos „Metamorfozę“.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-10T14:21:15Z

LTMKSLB: /* Flower is for failure */

==Biografija==

Paulina Eglė Pukytė gimė 1966 metais, Vilniuje. 1985 metais įstoja į Vilniaus dailės akademiją. Baigusi studijas tampa kviestine lektore Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. 2003-2005 studijavo magistrantūrą Londono Karališkajame meno koledže. 2017 metais kuravo 11-tą Kauno meno bienalę. Menininkė šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje bei Londone.

== Meninė veikla ==

Menininkė kuria tarpdisciplininį meną, judančius vaizdus, fotografiją, kūryboje naudoja ready-made objektus, tekstus. Kūrybai būdingas miniatiūriškumas, prasminiai apvertimai, poetiškumas, ironija. Dažnai humorą lydi ir kritinė pozicija nusistovėjusių dogmų ir tiesų atžvilgiu. Darbuose apstu ir socialinių ir kultūrinių kontekstų, suvokimo ir atminties temų. Dažnai įžvelgiamas betarpiškumas, tačiau kartais kūrybinės strategijos yra paslepiamos. Paulina Eglė Pukytė taip pat yra ir rašytoja, išleidusi dvi grožinės literatūros knygas, publikuojama periodiniuose leidiniuose. Rašo ir kaip kultūros kritikė, o už tai 2007 metais yra gavusi Lietuvos Kultūros ministerijos premiją už „Aktualiausią publicistiką kultūros temomis“.

== Kūriniai ==

=== „A Girl with Pears“ (2004) ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/a-girl-with-pears.mp4</mediaplayer>

(2004, 5,30 min, iš serijos „Trumpos istorijos“)
Videofilme slypintis pasakojimas kuriamas kiek neįprastai. Subjektas, pagrindiniai veikėjai, veiksmas tarsi lieka už kadro (tekste ar pasislėpę už kameros akies). Taip provokuojamas „kitoks“, jautresnis, intymesnis žvilgsnis į vietą ir su ja susijusius atsiminimus.

=== Dialog 2 ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/dialog-2.mp4</mediaplayer>

Šiame video darbe rodomas dvigubas vaizdas – pirmajame vaizduojamas gestikuliuojantis ir lyg kažką aiškinantis žmogus. Antrame, lyg rotoskopiškai vaizduojama antroji, pieštinė figūra. Filme atsiskleidžia šių dviejų vaizdo sluoksnių ir jų veikėjų santykis, vienam kalbant, kitas reaguoja. Šį video darbą galima suprasti kaip stereotipinių bendravimo ženklų atskleidimą. Trumpo ir besikartojančio gesto išryškinimas atskleidžia ir kritinę poziciją vaidmenų pasiskirstymo atžvilgiu. Žvelgiant iš feministinės perspektyvos galima interpretuoti filmo siužetiškumą, kaip atskleidžiantį neigiamą požiūrį į socialinius vaidmenis - aiškinantis vyras ir pieštinė, kvailai išsižiojanti, tačiau klusni moteris.

=== Flower is for failure (2001) ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/flower-is-for-failure.mp4</mediaplayer>

Šis video darbas yra iškarpos iš sovietinio filmo apie šnipus, kurio veiksmas vyksta Šveicarijoje. Kūrinyje panaudota filmo scena, kurioje vienas šnipas kitam duoda nurodymus surasti Gėlių gatvės 9 namo, pirmojo aukšto butą – tačiau į jį neužeiti tuo atveju, jei ant lango jis išvysiąs gėles – „nesėkmės ženklą“. Iškarpa ištraukta iš konteksto įgauna autonomišką ir daugialypišką prasmę. Autorė teigė, jog besisvečiuodama Šveicarijoje bandė surasti šiame filme buvusias vietas ir patikrinti fikcijos ryšį su tikrove. Ištraukos atsietumas nuo pirminės reikšmės leidžia svarstyti rekontekstualizavimo strategiją, o filme panaudotą simbolį – gėles, paversti simboliu, kuris yra ko ne priešingas tradicinei jo sampratai.

=== Little Red Riding hood ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/little-red-riding-hood.mp4</mediaplayer>

=== Metamorfozė ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/paulina-egle-pukyte/metamorfoze.mp4</mediaplayer>

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-10T14:10:17Z

LTMKSLB: /* Dialog 2 */

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-10T14:07:45Z

LTMKSLB: /* Dialog 2 */

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-10T13:58:24Z

LTMKSLB: /* „A Girl with Pears“ */

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-10T13:58:09Z

LTMKSLB: /* A Girl with Pears */

Arnas Anskaitis

2018-08-10T13:50:37Z

LTMKSLB: /* „Arti“ (????) */

==Biografija==

Arnas Anskaitis gimė 1988 metais, Kaune. Nuo 2007 metų studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, Fotografijos ir medijos meno katedroje. 2010 metais mokslus tęsia „Kuvataideakatemia“, Suomijoje. Nuo 2011 metų studijuoja magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, kurioje šiuo metu dėsto. Menininkas gyvena ir kuria Vilniuje.

== Meninė Veikla ==

Arnas Anskaitis yra jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėjas. Menininko kūryba yra labai įvairi ir apima fotografiją, kiną, garso meną, filosofiją. Svarbus kūrybos lingvistinis dėmuo, žodis ir jo vizualumas, skambesys reikšmė. Autoriui būdingas analitiškumas, fenomenologinė mąstymo prieiga.

== Kūriniai ==

=== „Arti“ (2009) ===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/arnas-anskaitis/arti.mp4</mediaplayer>

Šiame eksperimentiniame filme stambiu planu rodomi buities objektai – medžiagos klostės, maisto produktai, kompaktiniai diskai, knygos, žurnalai, televizorius, pieno stiklinė ir taip toliau. Vaizduojami ir su menininko darbu asocijuojami objektai, žmogiškosios kasdienybės fragmentai. Vaizdu atskleidžiama daiktų panorama iš arti, išryškinama jų faktūra, medžiagiškumas. Įrašą lydintis garso takelis kelia slinkties įspūdį. Šį kūrinį galima suprasti kaip žingsnį, leidžiantį per nesuinteresuotą žvilgsnį į objektus, persikelti į mąstymą per lingvistines formas – subjektui galvoje kylantys žodžiai, daiktų vardai, po truputį pildomi sukuria vis aiškesnį mozaikos paveikslą, vis pasipildantį konotacijomis ir kontekstu. Turinio prasme kūrinys gali būti suprantamas kaip atviras ir todėl kaip asociatyvus dirgiklis, kuriantis subjektyvų naratyvą jį stebinčiajam.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Arnas Anskaitis

2018-08-08T18:58:36Z

LTMKSLB:

Artūras Raila

2018-08-08T18:41:31Z

LTMKSLB: /* Meninė veikla */

== Biografija ==

Artūras Raila gimė 1962 metais, Rainaičiuose, Panevežio rajone. 1983 metais įstoja į Vilniaus dailės akademija ir studijuoja skulptūros specialybę. Nuo 1988 metų dalyvauja parodose. 1989 metais, baigęs studijas pradeda dirbti M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kurioje dėsto akademinį piešimą ir skulptūrą. Po nepriklausomybės atgavimo pradėjo dalyvauti ir užsienio parodose. 2008 metais tampa Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros profesoriumi ir čia dėsto iki šiol.

== Meninė veikla ==

Artūras Raila asocijuojamas su Emisijos karta, kuriai ypač būdingas eksperimentavimas su naujomis meninės raiškos galimybėmis. Autorius yra vienas iš meninių praktikų inovatorių Lietuvoje. Ankstyvuoju laikotarpiu domėjosi archetipiniu mąstymu, identitetais, tradicijomis, apsiribojo medžio skulptūra. Vėliau perėjo prie akcionizmo, pradėjo kurti tarpdisciplininį meną, video darbus, instaliacijas, performatyvųjį meną. Kūrybai būdinga kolaboracinė strategija, socialinės skulptūros taktika. Menininkas bendradarbiauja su įvairiomis socialinėmis grupėmis. Kurdamas, Artūras Raila palieka daug erdvės atsitiktinumui, taip pat siekia naikinti meno ir gyvenimo dichtomiją, jam būdingos socialinės akcijos, įvykių ir reiškinių dokumentacija bei jų konceptualizavimas, socialinis bei meninis tyrimas. Darbuose kuopščiai pasirenkami dalyviai, naudojama suprobleminta socialinė medžiaga, provokuojami nepatogūs klausimai, pasitelkiamos kontraversiškos grupės (pavyzdžiui Mindaugas Murza ir jo aplinka), subkultūros (pavyzdžiui neopagonių bendruomenė, „reiveriai“, ). Autoriaus kūrybą neretai lydi poliariška visuomenės ir meno pasaulio reakcija.

== Kūriniai ==

=== „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“ (1993) ===

Šis darbas žymi lūžį ankstyvojoje menininko kūryboje, kuris atspindi skulptūros perkėlimą į kitą mediją – skaidrių seriją. Instaliacija buvo eksponuojama Vilniaus menininkų rūmų (dabar LR Prezidentūra) parodų salėje. Iš kelių dalių – medinės, akmenų ir grandinių sudarytą instaliaciją lydėjo skaidrių projekcija, kurioje vaizduojamas, sulėtintą filmą primenantis, jo paties kurtos medžio skulptūros sudeginimas, žymintis kelią tarpdisciplininių praktikų link.

=== „Tai yra sunkus ir didelis darbas menininkui įgarsinti motociklą, ______ motociklą“ (1998) ===

Šioje video instaliacijoje fiksuojamas performansas vykęs 1997 metasi, Šiuolaikinio meno centre. Jo metu baikeriu klubo „Crazy in the Dark. MC.“ nariai įvažiavo į pirmąjį aukštą, išvažiavo pro kiemą, vėliau vėl pasuko į meno centro patalpas, taip sudarydami nenutrūkstančią grandinę. Autorius perkeldamas gatvę ir su menu įprastai nesaistomus baikerius į meno erdvę, kuria prasminį reliacinės estetikos lauką, jungiantį skirtingas socialines grupes. Baikerių intervenciją galima suprasti ir kaip institucinės kritikos apraišką, erdvių „atvėrimą“, kūrinio ir žiūrovo dinamikos klausimo analizę. Video instaliaciją papildo televizorius, kuriame rodomas Šiuolaikinio meno centro direktoriaus komentaras.

== Nuorodos ==

[[Category:Videomenas]]

Artūras Raila

2018-08-08T18:34:21Z

LTMKSLB: /* Kūriniai */

== Biografija ==

Artūras Raila gimė 1962 metais, Rainaičiuose, Panevežio rajone. 1983 metais įstoja į Vilniaus dailės akademija ir studijuoja skulptūros specialybę. Nuo 1988 metų dalyvauja parodose. 1989 metais, baigęs studijas pradeda dirbti M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kurioje dėsto akademinį piešimą ir skulptūrą. Po nepriklausomybės atgavimo pradėjo dalyvauti ir užsienio parodose. 2008 metais tampa Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros profesoriumi ir čia dėsto iki šiol.

== Meninė veikla ==

Artūras Raila asocijuojamas su Emisijos karta, kuriai ypač būdingas eksperimentavimas su naujomis meninės raiškos galimybėmis. Autorius yra vienas iš meninių praktikų inovatorių Lietuvoje. Ankstyvuoju laikotarpiu domėjosi archetipiniu mąstymu, identitetais, tradicijomis, apsiribojo medžio skulptūra. Vėliau perėjo prie akcionizmo, pradėjo kurti tarpdisciplininį meną, video darbus, instaliacijas, performatyvųjį meną. Kūrybai būdinga kolaboracinė strategija, socialinės skulptūros taktika. Menininkas bendradarbiauja su įvairiomis socialinėmis grupėmis. Kurdamas, Artūras Raila palieka daug erdvės atsitiktinumui, taip pat siekia naikinti meno ir gyvenimo dichtomiją, jam būdingos socialinės akcijos, įvykių ir reiškinių dokumentacija bei jų konceptualizavimas, socialinis bei meninis tyrimas. Autoriaus kūrybą neretai lydi kontraversija ir poliariška visuomenės ir meno pasaulio reakcija.

== Kūriniai ==

=== „80 skaidrių karuseliniam projektoriui“ (1993) ===

Šis darbas žymi lūžį ankstyvojoje menininko kūryboje, kuris atspindi skulptūros perkėlimą į kitą mediją – skaidrių seriją. Instaliacija buvo eksponuojama Vilniaus menininkų rūmų (dabar LR Prezidentūra) parodų salėje. Iš kelių dalių – medinės, akmenų ir grandinių sudarytą instaliaciją lydėjo skaidrių projekcija, kurioje vaizduojamas, sulėtintą filmą primenantis, jo paties kurtos medžio skulptūros sudeginimas, žymintis kelią tarpdisciplininių praktikų link.

=== „Tai yra sunkus ir didelis darbas menininkui įgarsinti motociklą, ______ motociklą“ (1998) ===

Šioje video instaliacijoje fiksuojamas performansas vykęs 1997 metasi, Šiuolaikinio meno centre. Jo metu baikeriu klubo „Crazy in the Dark. MC.“ nariai įvažiavo į pirmąjį aukštą, išvažiavo pro kiemą, vėliau vėl pasuko į meno centro patalpas, taip sudarydami nenutrūkstančią grandinę. Autorius perkeldamas gatvę ir su menu įprastai nesaistomus baikerius į meno erdvę, kuria prasminį reliacinės estetikos lauką, jungiantį skirtingas socialines grupes. Baikerių intervenciją galima suprasti ir kaip institucinės kritikos apraišką, erdvių „atvėrimą“, kūrinio ir žiūrovo dinamikos klausimo analizę. Video instaliaciją papildo televizorius, kuriame rodomas Šiuolaikinio meno centro direktoriaus komentaras.

== Nuorodos ==

[[Category:Videomenas]]

Artūras Raila

2018-08-08T18:12:08Z

LTMKSLB: /* Meninė veikla */

Artūras Raila

2018-08-08T18:07:23Z

LTMKSLB: /* Kūriniai */

Artūras Raila

2018-08-08T18:05:56Z

LTMKSLB: Naujas puslapis: == Biografija == Artūras Raila gimė 1962 metais, Rainaičiuose, Panevežio rajone. 1983 metais įstoja į Vilniaus dailės akademija ir studijuoja skulptūros specialybę. Nuo...

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-08T17:20:12Z

LTMKSLB:

Paulina Eglė Pukytė

2018-08-08T17:18:14Z

LTMKSLB: /* Biografija */

MediaWiki:Sidebar

2018-07-13T12:14:45Z

LTMKSLB:

Eglė Rakauskaitė

2018-07-13T12:13:03Z

LTMKSLB: /* Kūriniai */

== '''Biografija''' ==

Eglė Rakauskaitė gimė 1967 metais, Vilniuje. 1993 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po jų iš karto pradeda aktyviai dalyvauti Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Jos kūryba iškart išsiskiria konceptualumu. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.

== '''Meninė veikla''' ==

Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų, žinoma ir tarptautiniame kontekste. Emisijos kartos atstove, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, socialine kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.

== '''Kūriniai''' ==

=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) ===

Šiame videoperformanse, autorė panardina save į taukų skysti, kuriame plūduriuoja tol kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai ir siekiant atskleisti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį – „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autore panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Darbe „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant įvedama laikiškumo ir kismo dėmenys. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota pačiam videoperformansui svarbiame procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto joje pokytyje.

----
=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===

Videofilmas „Veidai“, ilgai trukęs projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais, kuriame „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, perkelti į apatinį ten jau būna užsimerkę ir galų gale juos pakeičia kiti. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės, su autore susijusios terpės dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.

----
=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir bei pigių prekių neskoningumo – vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina besibaigiančios darbo dienos metu išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Eglė Rakauskaitė

2018-07-13T12:12:50Z

LTMKSLB: /* Meninė veikla */

== '''Biografija''' ==

Eglė Rakauskaitė gimė 1967 metais, Vilniuje. 1993 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po jų iš karto pradeda aktyviai dalyvauti Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Jos kūryba iškart išsiskiria konceptualumu. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.

== '''Meninė veikla''' ==

Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų, žinoma ir tarptautiniame kontekste. Emisijos kartos atstove, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, socialine kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.

== Kūriniai ==

=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) ===

Šiame videoperformanse, autorė panardina save į taukų skysti, kuriame plūduriuoja tol kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai ir siekiant atskleisti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį – „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autore panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Darbe „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant įvedama laikiškumo ir kismo dėmenys. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota pačiam videoperformansui svarbiame procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto joje pokytyje.

----
=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===

Videofilmas „Veidai“, ilgai trukęs projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais, kuriame „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, perkelti į apatinį ten jau būna užsimerkę ir galų gale juos pakeičia kiti. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės, su autore susijusios terpės dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.

----
=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir bei pigių prekių neskoningumo – vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina besibaigiančios darbo dienos metu išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Eglė Rakauskaitė

2018-07-13T12:12:34Z

LTMKSLB: /* Biografija */

== '''Biografija''' ==

Eglė Rakauskaitė gimė 1967 metais, Vilniuje. 1993 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po jų iš karto pradeda aktyviai dalyvauti Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Jos kūryba iškart išsiskiria konceptualumu. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.

== Meninė veikla ==

Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų, žinoma ir tarptautiniame kontekste. Emisijos kartos atstove, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, socialine kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.

== Kūriniai ==

=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) ===

Šiame videoperformanse, autorė panardina save į taukų skysti, kuriame plūduriuoja tol kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai ir siekiant atskleisti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį – „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autore panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Darbe „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant įvedama laikiškumo ir kismo dėmenys. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota pačiam videoperformansui svarbiame procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto joje pokytyje.

----
=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===

Videofilmas „Veidai“, ilgai trukęs projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais, kuriame „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, perkelti į apatinį ten jau būna užsimerkę ir galų gale juos pakeičia kiti. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės, su autore susijusios terpės dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.

----
=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir bei pigių prekių neskoningumo – vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina besibaigiančios darbo dienos metu išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Eglė Rakauskaitė

2018-07-13T12:12:15Z

LTMKSLB: /* Meninė veikla */

== Biografija ==

Eglė Rakauskaitė gimė 1967 metais, Vilniuje. 1993 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po jų iš karto pradeda aktyviai dalyvauti Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Jos kūryba iškart išsiskiria konceptualumu. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.

== Meninė veikla ==

Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų, žinoma ir tarptautiniame kontekste. Emisijos kartos atstove, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, socialine kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.

== Kūriniai ==

=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) ===

Šiame videoperformanse, autorė panardina save į taukų skysti, kuriame plūduriuoja tol kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai ir siekiant atskleisti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį – „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autore panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Darbe „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant įvedama laikiškumo ir kismo dėmenys. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota pačiam videoperformansui svarbiame procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto joje pokytyje.

----
=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===

Videofilmas „Veidai“, ilgai trukęs projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais, kuriame „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, perkelti į apatinį ten jau būna užsimerkę ir galų gale juos pakeičia kiti. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės, su autore susijusios terpės dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.

----
=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir bei pigių prekių neskoningumo – vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina besibaigiančios darbo dienos metu išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Eglė Rakauskaitė

2018-07-13T12:11:48Z

LTMKSLB: /* Nuorodos */

Eglė Rakauskaitė

2018-07-13T12:11:29Z

LTMKSLB: Naujas puslapis: == Biografija == Eglė Rakauskaitė gimė 1967 metais, Vilniuje. 1993 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po jų iš karto pradeda aktyviai dalyvauti Li...

Gintaras Šeputis

2018-07-02T13:18:53Z

LTMKSLB: /* „Talisman of Karl V“ (1995) */

==Biografija==

Gintaras Šeputis 1985 metais įstoja į Vilniaus dailės akademiją, kur 1992 metais baigia tekstilės specialybę. Vėliau prisidėjo prie Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno katedros įkūrimo, kurioje ir dėstė. 1992 – 2013 dirbo reklamos ir komunikacijos srityje bei tapo vienos didžiausių nepriklausomų reklamos agentūros vadovu. Nuo 2014 metų pradėjo dėstyti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Gintaras Šeputis yra ir „Įvaizdinių tyrimų instituto“ steigėjas, taip pat kūrė laidą „Ženklai“, už kurią yra apdovanotas Kultūros ministerijos premija. Šiuo metu yra kultūrinio televizijos projekto „Kultmisijos“ bendraautorius ir režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas, komunikacijos ekspertas, asociacijos KOMAA direktorius.

==Kūryba==

Gintaras Šeputis nuo studijų pradžios domėjosi video menu. Savo diplominiam tekstilės specialybės darbui sukūręs video instaliaciją, pasireiškė kaip vienas pirmųjų video menininkų Lietuvoje. Jo kūryboje susipina laiko ir jo fiksavimo, belaikiškumo, atminties temos, vaizdo poetizavimas, garso ir vaizdo santykio analizė, muzikos svarba, savireflektyvumas (kai vaizdas kalba apie vaizdą). Videofilmamas būdingas atpažįstamų vietų, veikiančių kaip filmo turinio priežąstis, panaudojimas. Svarbi įvietinta reikšmė, sociokultūrinė atmintis.

----
===„Talisman of Karl V“ (1995)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintaras-seputis/Karlo-V-talismanas.m4v</mediaplayer>

Video filmą „Talisman of Karl V“, Gintaras Šeputis pradeda užrašu „Alfred 23 Harth“ – vokiečių multimedijų menininko, multinstrumentalisto ir kompozitoriaus pseudonimu. Meninės dokumentikos forma fiksuojama ekskursija po rūmus, kurią veda pagrindinio filmo veikėjas - „Alfred 23 Harth“, pasakodamas improvizuotas istorijas – komentarus, įžvalgas ir pastebėjimus apie architektūrą, rūmų ekspoziciją ir aplinką bei prasmines įžvalgas. Atskleidžiamos įvairios sąsajos su istorija, numerologiją, kultūra ir dabartimi. Pagrindiniu filmo objektu tapę rūmai tampa svarbiu kūrybiniu dėmeniu, kuriam būdingas istorijos, erdvės ir laiko klausimus nagrinėjančių temų svartymas, laiku keliaujanti prasmė, jos įkvėpimas į objektus, kuriais ji simboliškai perduodama į dabartį.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintaras Šeputis

2018-07-02T13:14:59Z

LTMKSLB: /* Biografija */

==Biografija==

Gintaras Šeputis 1985 metais įstoja į Vilniaus dailės akademiją, kur 1992 metais baigia tekstilės specialybę. Vėliau prisidėjo prie Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno katedros įkūrimo, kurioje ir dėstė. 1992 – 2013 dirbo reklamos ir komunikacijos srityje bei tapo vienos didžiausių nepriklausomų reklamos agentūros vadovu. Nuo 2014 metų pradėjo dėstyti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Gintaras Šeputis yra ir „Įvaizdinių tyrimų instituto“ steigėjas, taip pat kūrė laidą „Ženklai“, už kurią yra apdovanotas Kultūros ministerijos premija. Šiuo metu yra kultūrinio televizijos projekto „Kultmisijos“ bendraautorius ir režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas, komunikacijos ekspertas, asociacijos KOMAA direktorius.

==Kūryba==

Gintaras Šeputis nuo studijų pradžios domėjosi video menu. Savo diplominiam tekstilės specialybės darbui sukūręs video instaliaciją, pasireiškė kaip vienas pirmųjų video menininkų Lietuvoje. Jo kūryboje susipina laiko ir jo fiksavimo, belaikiškumo, atminties temos, vaizdo poetizavimas, garso ir vaizdo santykio analizė, muzikos svarba, savireflektyvumas (kai vaizdas kalba apie vaizdą). Videofilmamas būdingas atpažįstamų vietų, veikiančių kaip filmo turinio priežąstis, panaudojimas. Svarbi įvietinta reikšmė, sociokultūrinė atmintis.

----
===„Talisman of Karl V“ (1995)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintaras-seputis/Karlo-V-talismanas.m4v</mediaplayer>

Video filmą „Talisman of Karl V“, Gintaras Šeputis pradeda užrašu „Alfred 23 Harth“ – vokiečių multimedijų menininko, multinstrumentalisto ir kompozitoriaus pseudonimu. Meninės dokumentikos forma fiksuojama ekskursija po rūmus, kurią papildo pagrindinio veikėjo - „Alfred 23 Harth“ improvizuotas pasakojimas – komentarai, įžvalgos ir pastebėjimai apie architektūrą, rūmų ekspoziciją ir aplinką bei prasmę, kurią veikėjas atskleidžia per įvairias sąsajas su istorija, numerologiją, kultūra ir dabartimi. Pagrindiniu filmo objektu tapę rūmai, atkleidžia ir kūrybai būdinga istorijos, erdvės ir laiko klausimus nagrinėjančią temą, svartoma laiku keliaujanti prasmė, jos įkvėpimas į objektus, kuriais ji simboliškai perduodama į dabartį.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintarė Rakickaitė

2018-07-02T13:12:33Z

LTMKSLB: /* „Trys Ketvirtinės“ (2010) */

==Biografija==

Gintarė Rakickaitė gimė 1986 metais Kaune. 2006-2010 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgavo fotografijos ir medijos meno bakalauro laipsnį, vėliaus studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, montažo režisūrą. Menininkė nuo 2003 metų bendradarbiauja su įvairiais projektais ir parodomis, susijusiomis su filmais, taip pat dalyvauja šiuolaikinio meno festivaliuose.

==Kūryba==

Dar besimokant Vilniaus dailės akademijoje, menininkė pradėjo kurti trumpametražius filmus. Autorės kūrybai būdingas dokumentalumas, atsiskleidęs pirmajame dokumentiniame filme „Parkas“ (2009). Autorė stebi kasdienybės vaizdinius, fiksuoja ją įkvepiančias istorijas. Menininkė siekia smulkiomis detalėmis atskleisti siužetą, taip dokumentiškai formai suteikiant naraciją, tačiau kai kur išlaikydama neįsiterpiančio į siužetą fiksuotojo įspūdį, žiūrovą nukelia į pasyvaus stebėtojo poziciją. Fiksuojant įvairius vizualius pasakojimus, Gintarei Rakickaitei svarbus vietos žavesys, kuris ir tampa pagrindiniu filmų objektu. Susiedama jas su laiku ir istorija, autorė įveda konteksto reikšmę, kuri atsiskleidžia per nostalgijos momentą. Kūryboje svarbi laiko kategorija, vietos ir su ja sąveikaujančių žmonių kismas ar priešingai – sustingimas. Autorei svarbi asmeninė patirtis, jausmas tampa svarbesniu už analizę. Autorės kūryba keliauja po įvairius festivalius Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitur. Gintarė Rakickaitė nuo pat pirmo kurso bendradarbiauja ir su kitų sričių menininkais.

----
=== „Presas“ (2008)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/presas.m4v</mediaplayer>

Video darbe „Presas“, sukurtame dar studijų pradžioje, vaizduojamos savartyno šiukšlės pateiktos išilgintame ekrane. Vaizdą iš viršaus ir apčios spaudžiantys juodi plotai, sukelia klaustrofobiškumo įspūdį. Filmą lydinti čaiži muzika, vėliau protarpiais ryškumą prarandantis vaizdas aktyviai simuliuoja pojūčius. Filmo eigoje vis varijuojantis vaizdo susipaudimas atskleidžia tai, jog šiuo darbu manipuliuojama žiūrovo būsenomis ir jutimais. Kūrinys gerai iliustruoja vizualiųjų ir garso medijų sintezės paveikumą. Kuriama purvo estetika - vaizde fiksuojamos industrinės šiukšlės rūdys - gali sukelti ne tik taktilinius, bet ir skonio pojūčius. Visą darbą papildantis garsas, šio darbo neleidžia suvokti vien per vizualią prizmę, bet lygiavertiškai svarbiu paverčia ir kitas jusles.

----

=== „Trys Ketvirtinės“ (2010)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/trys-ketvirtines.m4v</mediaplayer>

Filmo „Trys ketvirtinės“ siužetas vaizduoja pagyvenusių žmonių šokius. Fiksuojami po truputį besirenkantys žmonės, stebintys laiką ir laukiantys bendraminčių. Penktą valandą vakaro, prasideda šokiai valso ritmu. Šiame filme autorė siekia pavaizduoti šį fenomeną, kaip atitolinantį nuo senatvės, sentimentaliai prikeliantį jaunystės prisiminimus. Svarbus tampa socialinis dėmuo, susirinkusių žmonių tarpe besiformuojanti bendruomenė, kurioje kai kam pavyksta ne tik susirasti naujų pažinčių, bet ir dar kartą įsimylėti. Lyg sustingusiame laike vykstantis veiksmas leidžia į šį kūrinį žvelgti ir kiek ironiškai, tačiau kasdienybės dokumentika atsiskleidžia ir kaip nuoširdus bandymas įprasminti nostalgiškos akimirkos paprastumo grožį.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintarė Rakickaitė

2018-07-02T13:08:47Z

LTMKSLB: /* „Presas“ (2008) */

Gintarė Rakickaitė

2018-07-02T13:07:34Z

LTMKSLB: /* Kūryba */

==Biografija==

Gintarė Rakickaitė gimė 1986 metais Kaune. 2006-2010 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgavo fotografijos ir medijos meno bakalauro laipsnį, vėliaus studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, montažo režisūrą. Menininkė nuo 2003 metų bendradarbiauja su įvairiais projektais ir parodomis, susijusiomis su filmais, taip pat dalyvauja šiuolaikinio meno festivaliuose.

==Kūryba==

Dar besimokant Vilniaus dailės akademijoje, menininkė pradėjo kurti trumpametražius filmus. Autorės kūrybai būdingas dokumentalumas, atsiskleidęs pirmajame dokumentiniame filme „Parkas“ (2009). Autorė stebi kasdienybės vaizdinius, fiksuoja ją įkvepiančias istorijas. Menininkė siekia smulkiomis detalėmis atskleisti siužetą, taip dokumentiškai formai suteikiant naraciją, tačiau kai kur išlaikydama neįsiterpiančio į siužetą fiksuotojo įspūdį, žiūrovą nukelia į pasyvaus stebėtojo poziciją. Fiksuojant įvairius vizualius pasakojimus, Gintarei Rakickaitei svarbus vietos žavesys, kuris ir tampa pagrindiniu filmų objektu. Susiedama jas su laiku ir istorija, autorė įveda konteksto reikšmę, kuri atsiskleidžia per nostalgijos momentą. Kūryboje svarbi laiko kategorija, vietos ir su ja sąveikaujančių žmonių kismas ar priešingai – sustingimas. Autorei svarbi asmeninė patirtis, jausmas tampa svarbesniu už analizę. Autorės kūryba keliauja po įvairius festivalius Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitur. Gintarė Rakickaitė nuo pat pirmo kurso bendradarbiauja ir su kitų sričių menininkais.

----
=== „Presas“ (2008)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/presas.m4v</mediaplayer>

Video darbe „Presas“, sukurtame dar studijų pradžioje, vaizduojamos savartyno šiukšlės pateiktos išilgintame ekrane. Vaizdą iš viršaus ir apčios spaudžiantys juodi plotai, sukelia spaudimo įspūdį. Filmą lydinti čaiži muzika, vėliau protarpiais ryškumą prarandantis vaizdas aktyviai simuliuoja pojūčius. Filmo eigoje vis varijuojantis vaizdo susipaudimas atskleidžia tai, jog šiuo darbu manipuliuojama žiūrovo būsenomis ir jutimais. Kūrinys gerai iliustruoja vizualiųjų ir garso medijų sintezės paveikumą. Kuriama purvo estetika - vaizde fiksuojamos industrinės šiukšlės rūdys - gali sukelti ne tik taktilinius, bet ir skonio pojūčius. Visą darbą papildantis garsas, šio darbo neleidžia suvokti vien per vizualią prizmę, bet lygiavertiškai svarbiu paverčia ir garsą.

----

=== „Trys Ketvirtinės“ (2010)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/trys-ketvirtines.m4v</mediaplayer>

Filmo „Trys ketvirtinės“ siužetas vaizduoja pagyvenusių žmonių šokius. Fiksuojami po truputį besirenkantys žmonės, stebintys laiką ir laukiantys bendraminčių. Penktą valandą vakaro, prasideda šokiai valso ritmu. Šiame filme autorė siekia pavaizduoti šį fenomeną, kaip atitolinantį nuo senatvės, sentimentaliai prikeliantį jaunystės prisiminimus. Svarbus tampa socialinis dėmuo, susirinkusių žmonių tarpe besiformuojanti bendruomenė, kurioje kai kam pavyksta ne tik susirasti naujų pažinčių, bet ir dar kartą įsimylėti.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintaras Šeputis

2018-07-01T10:36:58Z

LTMKSLB: /* „Talisman of Karl V“ (1995) */

==Biografija==

Gintaras Šeputis 1985 metais įstoja į Vilniaus dailės akademiją, kur 1992 metais baigia tekstilės specialybę. Prisidėjo prie Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno katedros įkūrimo, kurioje vėliau ir dėstė. 1992 – 2013 dirbo reklamos ir komunikacijos srityje ir tapo vienos didžiausių nepriklausomų reklamos agentūros vadovu. Nuo 2014 metų pradėjo dėstyti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Gintaras šeputis yra ir „Įvaizdinių tyrimų instituto“ steigėjas, taip pat kūrė laidą „Ženklai“, už kurią yra apdovanotas Kultūros ministerijos premija. Šiuo metu yra kultūrinio televizijos projekto „Kultmisijos“ bendraautorius ir režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas, komunikacijos ekspertas, asociacijos KOMAA direktorius.

==Kūryba==

Gintaras Šeputis nuo studijų pradžios domėjosi video menu. Savo diplominiam tekstilės specialybės darbui sukūręs video instaliaciją, pasireiškė kaip vienas pirmųjų video menininkų Lietuvoje. Jo kūryboje susipina laiko ir jo fiksavimo, belaikiškumo, atminties temos, vaizdo poetizavimas, garso ir vaizdo santykio analizė, muzikos svarba, savireflektyvumas (kai vaizdas kalba apie vaizdą). Videofilmamas būdingas atpažįstamų vietų, veikiančių kaip filmo turinio priežąstis, panaudojimas. Svarbi įvietinta reikšmė, sociokultūrinė atmintis.

----
===„Talisman of Karl V“ (1995)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintaras-seputis/Karlo-V-talismanas.m4v</mediaplayer>

Video filmą „Talisman of Karl V“, Gintaras Šeputis pradeda užrašu „Alfred 23 Harth“ – vokiečių multimedijų menininko, multinstrumentalisto ir kompozitoriaus pseudonimu. Meninės dokumentikos forma fiksuojama ekskursija po rūmus, kurią papildo pagrindinio veikėjo - „Alfred 23 Harth“ improvizuotas pasakojimas – komentarai, įžvalgos ir pastebėjimai apie architektūrą, rūmų ekspoziciją ir aplinką bei prasmę, kurią veikėjas atskleidžia per įvairias sąsajas su istorija, numerologiją, kultūra ir dabartimi. Pagrindiniu filmo objektu tapę rūmai, atkleidžia ir kūrybai būdinga istorijos, erdvės ir laiko klausimus nagrinėjančią temą, svartoma laiku keliaujanti prasmė, jos įkvėpimas į objektus, kuriais ji simboliškai perduodama į dabartį.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintaras Šeputis

2018-07-01T10:35:08Z

LTMKSLB: /* Kūryba */

Gintaras Šeputis

2018-07-01T10:34:46Z

LTMKSLB: /* Kūryba */

==Biografija==

Gintaras Šeputis 1985 metais įstoja į Vilniaus dailės akademiją, kur 1992 metais baigia tekstilės specialybę. Prisidėjo prie Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno katedros įkūrimo, kurioje vėliau ir dėstė. 1992 – 2013 dirbo reklamos ir komunikacijos srityje ir tapo vienos didžiausių nepriklausomų reklamos agentūros vadovu. Nuo 2014 metų pradėjo dėstyti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Gintaras šeputis yra ir „Įvaizdinių tyrimų instituto“ steigėjas, taip pat kūrė laidą „Ženklai“, už kurią yra apdovanotas Kultūros ministerijos premija. Šiuo metu yra kultūrinio televizijos projekto „Kultmisijos“ bendraautorius ir režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas, komunikacijos ekspertas, asociacijos KOMAA direktorius.

==Kūryba==

Gintaras Šeputis nuo studijų pradžios domėjosi video menu. Savo diplominiam tekstilės specialybės darbui sukūręs video instaliaciją, pasireiškė kaip vienas pirmųjų video menininkų Lietuvoje. Jo kūryboje susipina laiko ir jo fiksavimo, belaikiškumo, atminties temos, vaizdo poetizavimas, garso ir vaizdo santykio analizė, muzikos svarba, savireflektyvumas (kai vaizdas kalba apie vaizdą).Videofilmamas būdingas atpažįstamų vietų, veikiančių kaip filmo turinio priežąstis, panaudojimas. Svarbi įvietinta reikšmė, sociokultūrinė atmintis.

----
===„Talisman of Karl V“ (1995)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintaras-seputis/Karlo-V-talismanas.m4v</mediaplayer>

Video filmą „Talisman of Karl V“, Gintaras Šeputis pradeda užrašu „Alfred 23 Harth“ – vokiečių multimedijų menininko, multinstrumentalisto ir kompozitoriaus pseudonimu. Meninės dokumentikos forma fiksuojama ekskursija po rūmus, kurią papildo pagrindinio veikėjo - „Alfred 23 Harth“ improvizuotas pasakojimas – komentarai, įžvalgos ir pastebėjimai apie architektūrą, rūmų ekspoziciją ir aplinką bei prasmę, kurią veikėjas atskleidžia per įvairias sąsajas su istorija, numerologiją, kultūra ir dabartimi. Pagrindiniu filmo objektu tapę rūmai, atkleidžia ir kūrybai būdinga istorijos, erdvės ir laiko klausimus nagrinėjančią temą.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintaras Šeputis

2018-07-01T10:27:32Z

LTMKSLB: /* „Talisman of Karl V“ (1995) */

==Biografija==

Gintaras Šeputis 1985 metais įstoja į Vilniaus dailės akademiją, kur 1992 metais baigia tekstilės specialybę. Prisidėjo prie Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno katedros įkūrimo, kurioje vėliau ir dėstė. 1992 – 2013 dirbo reklamos ir komunikacijos srityje ir tapo vienos didžiausių nepriklausomų reklamos agentūros vadovu. Nuo 2014 metų pradėjo dėstyti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Gintaras šeputis yra ir „Įvaizdinių tyrimų instituto“ steigėjas, taip pat kūrė laidą „Ženklai“, už kurią yra apdovanotas Kultūros ministerijos premija. Šiuo metu yra kultūrinio televizijos projekto „Kultmisijos“ bendraautorius ir režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas, komunikacijos ekspertas, asociacijos KOMAA direktorius.

==Kūryba==

Gintaras Šeputis nuo studijų pradžios domėjosi video menu. Savo diplominiam tekstilės specialybės darbui sukūręs video instaliaciją, pasireiškė kaip vienas pirmųjų video menininkų Lietuvoje. Jo kūryboje susipina laiko ir jo fiksavimo, belaikiškumo, atminties temos, vaizdo poetizavimas, garso ir vaizdo santykio analizė, muzikos svarba, savireflektyvumas (kai vaizdas kalba apie vaizdą).

----
===„Talisman of Karl V“ (1995)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintaras-seputis/Karlo-V-talismanas.m4v</mediaplayer>

Video filmą „Talisman of Karl V“, Gintaras Šeputis pradeda užrašu „Alfred 23 Harth“ – vokiečių multimedijų menininko, multinstrumentalisto ir kompozitoriaus pseudonimu. Meninės dokumentikos forma fiksuojama ekskursija po rūmus, kurią papildo pagrindinio veikėjo - „Alfred 23 Harth“ improvizuotas pasakojimas – komentarai, įžvalgos ir pastebėjimai apie architektūrą, rūmų ekspoziciją ir aplinką bei prasmę, kurią veikėjas atskleidžia per įvairias sąsajas su istorija, numerologiją, kultūra ir dabartimi.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintaras Šeputis

2018-07-01T10:18:56Z

LTMKSLB: /* „Talisman of Karl V“ (1994) */

Kristina Inčiūraitė

2018-06-29T12:08:35Z

LTMKSLB:

==Biografija==

Krsitina Inčiūraitė 1974 metais gimė Šiauliuose, 1999 m. baigė Šiaulių Universiteto Dailės fakultetą. Baigusi studijas pradėjo dirbti kuratore Šiuolaikinio meno centre. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje, Justino Vienožinskio meno mokyklos mokytoja. Meninininkė yra sudalyvavusi daugelyje tarptautinių parodų. Jos filmai buvo pristatyti įvairiuose tarptautiniuose kino filmų ir video festivaliuose. Kristina Inčiūraitė yra dirbusi meninėse rezidencijose Austrijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Rumunijoje, Suomijoje bei Švedijoje. Menininkė vadovauja savo įstaigai „Krisina Inčiūraitė Studio“, kurioje kuria ir pristato šiuolaikinio meno projektus vietinei ir tarptautinei meno scenai.

==Kūryba==

Menininkė daugiausiai kuria videofilmus, videoinstaliacijas bei eksperimentinio ir dokumentinio pobūdžio filmus, taip pat piešinius, fotografijas, objektus, garso projektus. Kristina Inčiūraitė savo kūryboje fiksuoja laiko slinktį bei identiteto transformacijas, pasireiškiančias konkrečiame sociopolitiniame kontekste. Jos kūryboje svarbus socialiniės lyties dėmuo, akcentuojama mentalinių vaizdinių tema. Taip pat jos kūryboje svarbūs moters įvaizdžiai, fikcijos ir tirovės ryšio klausimai, įsivaizduojamybė. Kūryboje galima pamatyti ir įvietintų reikšmių ekspoziciją, kuria pasitelkiant, keliamas jų ryšio su žmogaus istorija ir pasirinkimais bei politinių naratyvų klausimas.

----
===Žlugimas===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/kristina-inciuraite/zlugimas-inciuraite.mp4</mediaplayer>

Videofilmas prasideda trumpu pasakojimu apie „Ozo“ videoteką. Jos darbuotoja pasakoja apie seniausią videoteką Lietuvoje, minėdama blogėjančią vaizdajuosčių kokybę. Archyvas naujomis vaizdajuostėmis nepasipildo, tad jam pranašaujama tokia pat liūdna ateitis kaip ir „Ozo“ kino salei, kuri seniau garsėjo savo populiarumu.

Videotekos darbuotojai pasakojant parodytą archyvo fragmentą keičia tuščias „Ozo“ kino salės vaizdas. Kino salė ir videoteka susijusios, kadangi kino salės programoje naudojama videotekos archyvinė medžiaga. „Ozo“ kino salė vis dar funkcionuoja, tačiau Vilniuje pastatyti nauji kino centrai užgožia šią nedidelę kino salę. Į videofilmą įterpti iš videotekos išsinuomoto nekokybiško, rusiškai įgarsinto filmo „Romos imperijos žlugimas“ pagrindinės herojės (Sophia Loren) monologo fragmentai.

----
===Senmergės===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/kristina-inciuraite/senmerges-inciuraite.mp4</mediaplayer>

''2003, videofilmas, 4 min. iš videofilmų ciklo Scenos (filmo ištrauka)''

Veiksmas vyksta Vilniaus specialiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose. Mūrinė globos namų teritorijos tvora, už kurios matosi apleista cerkvė, slepia vidinį kolonijos gyvenimo ritmą — merginų kasdieninį džiaugsmą ir liūdesį. Mokslo metų pabaigos proga merginos atliko vaidinimą, kurio linksmiausia dalis buvo skirta „senmergių“ pasirodymui. Paties pasirodymo filme nematyti — jis pateiktas pasitelkus tik keletą detalių: nekokybišką lietuviškos estradinės dainos apie meilę įrašą, „senmergių“ vaidinimo ketureilį, slaviškai apsirengusios, į bobutę panašios jaunos „senmergės“ nugarą.

----
===Laisvalaikis===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://letmefix.lt/media/kristina-inciuraite/laisvalaikis-inciuraite.mp4</mediaplayer>

''2003, videofilmas, 5 min., iš videofilmų ciklo Scenos (filmo ištrauka)''

Nusikeliama į Visaginą, jauniausią Lietuvos miestą, kuris pradėtas statyti 1975 metais Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams. Repetuojančio jaunimo choro dainų skambesys pasklinda po tuščią Visagino kultūros namų sceną. Dainos žodžiai primena iš sovietmečio likusį desperatišką, tvirtą tikėjimą ateitimi: „Mes linkim laimės jums, laimės šiam pasauly dideliam“. Šiandien Visagine daina nebeskamba taip pozityviai, kadangi atominė elektrinė jau uždaryta. Greta šio pagrindinio akcento videofilme girdimi mieste gyvenančių rusių balsai, įsiterpiantys į jaunų choristų atliekamą dainą. Jos liūdnai kalba apie ribotas savo laisvalaikio galimybes, tačiau Visagino gyventojos daro viską, kad gerai atrodytų.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintaras Šeputis

2018-06-29T11:47:42Z

LTMKSLB: /* „Alfred 23 Harth“ (1994) */

Gintaras Šeputis

2018-06-29T11:41:30Z

LTMKSLB: /* „Karlo V talismanas“ (1995) */

Gintaras Šeputis

2018-06-29T11:39:03Z

LTMKSLB:

Gintaras Šeputis

2018-06-29T11:38:39Z

LTMKSLB:

Gintarė Rakickaitė

2018-06-27T15:45:55Z

LTMKSLB: /* „Presas“ (2008) */

==Biografija==

Gintarė Rakickaitė gimė 1986 metais Kaune. 2006-2010 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgavo fotografijos ir medijos meno bakalauro laipsnį, vėliaus studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, montažo režisūrą. Menininkė nuo 2003 metų bendradarbiauja su įvairiais projektais ir parodomis, susijusiomis su filmais, taip pat dalyvauja šiuolaikinio meno festivaliuose.

==Kūryba==

Dar besimokant Vilniaus dailės akademijoje, menininkė pradėjo kurti trumpametražius filmus. Autorės kūrybai būdingas dokumentalumas, atsiskleidęs pirmajame dokumentiniame filme „Parkas“ (2009). Autorė stebi kasdienybės vaizdinius, fiksuoja ją įkvepiančias istorijas. Menininkė siekia smulkiomis detalėmis atskleisti siužetą, taip dokumentiškai formai suteikiant naraciją, tačiau kai kur išlaikydama neįsiterpiančio į siužetą fiksuotojo įspūdį, kelia ir vojeristinę nuotaiką. Fiksuojant įvairius vizualius pasakojimus, Gintarei Rakickaitei svarbus susižavėjimas vieta, kuri ir tampa pagrindiniu filmų objektu. Susiedama jas su istorija, autorė įveda konteksto reikšmę, kuri atsiskleidžia per nostalgijos momentą, erdvės žavesį. Kūryboje svarbi ir laiko kategorija, vietos ir su ja sąveikaujančių žmonių kismas ar priešingai – sustingimas. Autorei svarbi asmeninė patirtis, o jausmas tampa svarbesnis už analizę. Autorės kūryba keliauja po įvairius festivalius Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitur. Gintarė Rakickaitė nuo pat pirmo kurso bendradarbiauja ir su kitų sričių menininkais.

----
=== „Presas“ (2008)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/presas.m4v</mediaplayer>

Video darbe „Presas“, sukurtame dar studijų pradžioje, vaizduojamos savartyno šiukšlės pateiktos išilgintame ekrane. Vaizdą iš viršaus ir apčios spaudžiantys juodi plotai, sukelia spaudimo įspūdį. Filmą lydinti čaiži muzika, vėliau protarpiais ryškumą prarandantis vaizdas aktyviai simuliuoja pojūčius. Filmo eigoje vis varijuojantis vaizdo susipaudimas atskleidžia tai, jog šiuo darbu manipuliuojama žiūrovo būsenomis ir jutimais. Kūrinys gerai iliustruoja vizualiųjų ir garso medijų sintezės paveikumą. Kuriama purvo estetika - vaizde fiksuojamos industrinės šiukšlės rūdys - gali sukelti ne tik taktilinius, bet ir skonio pojūčius. Visą darbą papildantis garsas, šio darbo neleidžia suvokti vien per vizualią prizmę, bet lygiavertiškai svarbiu paverčia ir garsą.

----

=== „Trys Ketvirtinės“ (2010)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/trys-ketvirtines.m4v</mediaplayer>

Filmo „Trys ketvirtinės“ siužetas vaizduoja pagyvenusių žmonių šokius. Fiksuojami po truputį besirenkantys žmonės, stebintys laiką ir laukiantys bendraminčių. Penktą valandą vakaro, prasideda šokiai valso ritmu. Šiame filme autorė siekia pavaizduoti šį fenomeną, kaip atitolinantį nuo senatvės, sentimentaliai prikeliantį jaunystės prisiminimus. Svarbus tampa socialinis dėmuo, susirinkusių žmonių tarpe besiformuojanti bendruomenė, kurioje kai kam pavyksta ne tik susirasti naujų pažinčių, bet ir dar kartą įsimylėti.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintarė Rakickaitė

2018-06-27T15:42:59Z

LTMKSLB: /* Kūryba */

==Biografija==

Gintarė Rakickaitė gimė 1986 metais Kaune. 2006-2010 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgavo fotografijos ir medijos meno bakalauro laipsnį, vėliaus studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, montažo režisūrą. Menininkė nuo 2003 metų bendradarbiauja su įvairiais projektais ir parodomis, susijusiomis su filmais, taip pat dalyvauja šiuolaikinio meno festivaliuose.

==Kūryba==

Dar besimokant Vilniaus dailės akademijoje, menininkė pradėjo kurti trumpametražius filmus. Autorės kūrybai būdingas dokumentalumas, atsiskleidęs pirmajame dokumentiniame filme „Parkas“ (2009). Autorė stebi kasdienybės vaizdinius, fiksuoja ją įkvepiančias istorijas. Menininkė siekia smulkiomis detalėmis atskleisti siužetą, taip dokumentiškai formai suteikiant naraciją, tačiau kai kur išlaikydama neįsiterpiančio į siužetą fiksuotojo įspūdį, kelia ir vojeristinę nuotaiką. Fiksuojant įvairius vizualius pasakojimus, Gintarei Rakickaitei svarbus susižavėjimas vieta, kuri ir tampa pagrindiniu filmų objektu. Susiedama jas su istorija, autorė įveda konteksto reikšmę, kuri atsiskleidžia per nostalgijos momentą, erdvės žavesį. Kūryboje svarbi ir laiko kategorija, vietos ir su ja sąveikaujančių žmonių kismas ar priešingai – sustingimas. Autorei svarbi asmeninė patirtis, o jausmas tampa svarbesnis už analizę. Autorės kūryba keliauja po įvairius festivalius Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitur. Gintarė Rakickaitė nuo pat pirmo kurso bendradarbiauja ir su kitų sričių menininkais.

----
=== „Presas“ (2008)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/presas.m4v</mediaplayer>

Video darbe „Presas“, sukurtame dar studijų pradžioje, vaizduojamos savartyno šiukšlės pateiktos išilgintame ekrane. Vaizdą iš viršaus ir apčios spaudžiantys juodi plotai, sukelia spaudimo įspūdį. Filmą lydinti čaiži muzika, vėliau protarpiais ryškumą prarandantis vaizdas aktyviai simuliuoja pojūčius. Filmo pabaigoje iki galo susispaudžiantis vaizdas atskleidžia tai, jog kuriama „purvo estetika“. Kūrinys gerai iliustruoja vizualiųjų ir garso medijų sintezės paveikumą, atskleidžia tai, jog vaizde fiksuojamos industrinės šiukšlės rūdys gali sukelti ne tik taktilinius, bet ir skonio pojūčius. Šiuo darbu manipuliuojama žiūrovo būsenomis ir jutimais.

----
=== „Trys Ketvirtinės“ (2010)===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/trys-ketvirtines.m4v</mediaplayer>

Filmo „Trys ketvirtinės“ siužetas vaizduoja pagyvenusių žmonių šokius. Fiksuojami po truputį besirenkantys žmonės, stebintys laiką ir laukiantys bendraminčių. Penktą valandą vakaro, prasideda šokiai valso ritmu. Šiame filme autorė siekia pavaizduoti šį fenomeną, kaip atitolinantį nuo senatvės, sentimentaliai prikeliantį jaunystės prisiminimus. Svarbus tampa socialinis dėmuo, susirinkusių žmonių tarpe besiformuojanti bendruomenė, kurioje kai kam pavyksta ne tik susirasti naujų pažinčių, bet ir dar kartą įsimylėti.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Gintarė Rakickaitė

2018-06-27T15:29:46Z

LTMKSLB:

Gintarė Rakickaitė

2018-06-27T15:28:26Z

LTMKSLB:

Gintarė Rakickaitė

2018-06-27T14:50:51Z

LTMKSLB:

Gintarė Rakickaitė

2018-06-27T14:49:41Z

LTMKSLB:

Audrius Novickas

2018-06-20T17:03:28Z

LTMKSLB: /* Meninė veikla */

== Biografija ==

Audrius Novickas gimė 1968 metais, Vilniuje. 1986 metais pradėjo tapybos studijas Lietuvos valstybiniam dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, Čekijoje, ten įgavo tarpdisciplininio meno magistranto laipsnį. 1998 metais studijavo doktorantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, kuriame šiuo metu dėsto. Nuo 1998 metų priklauso Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai. Nuo 1990 metų dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose,taip pat užsiima kuratoryste bei moksline veikla.

Audrius Novickas siejamas su emisijos karta reprezentuojančia pirmąjį posovietinės Lietuvos šiuolaikinio meno kūrybinį etapą. Savo kūrybinį kelią A. Novickas pradėjo XX a. 10 dešimtmetyje ir tapo vienu iš tų menininkų, kurie lėmė Lietuvos dailės pokyčius nepriklausomybės pradžioje. Ypatingai menininkas pasižymėjo instaliacijomis, taip pat video filmais, performatyviuoju menu. Kūrybai būdingas galios santykių ir jų balanso demitologizavimas, kasdienybės daiktai, romantinių įsivaizdavimų dekonstravimo praktikos, žvilgsnis iš šalies.

== Meninė veikla ==

Pagal „meninę kilmę“, Audrius Novickas save priskiria tapytojų giminei, tačiau kūrybą vėliau išplečia ir į tarpdiscipliniškumo, instaliacijos, meninio tyrimo sąvokas. Tapybos studijas pradėjo Vilniaus Dailės akademijoje, vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, kurioje susiformavo kaip objektinio meno, instaliacijų kūrėjas. Kūryboje, menininkui svarbūs socialinės aplinkos, kasdienybės atributai, kultūriniai kontekstai, leidę autoriui kritiškai pažvelgti į vyraujančius diskursus, tapatumo problematiką.

Akademinėje veikloje jį taip domina miesto viešosios erdvės, jų ženklinimas ir semantika, o tai atsispindi ne tik moksliniuose straipsniuose, bet ir pačioje kūryboje. Daugelyje kūrinių tiriami santykiai su miesto erdve, mažąja architektūra, būdingas urbanistinių fragmentų estetizavimas, architektūros ideologinis tyrimas. Architektūra ir urbanistika yra itin svarbi Audriaus Novicko video meno dalis. Video kūriniuose fiksuojamas miestas ir architektūrinis peizažas, iškeliama urbanistinės struktūros svarba, rodomi ikoniniai pastatai ar aikštės, taip pat įsiterpiama ir į pastatų vidų. Svarstomas su architektūra susijusių reikšmių funkcionavimas kultūroje ir galios sluoksniuose, taip pat tiriamas ir žmogaus santykis su erdve, jos istorija ir kontekstai.

== Kūriniai ==

=== „V.I.P. Ekskursija po Vilnių“ (2002) VHS/DVD – 15:40 min ===

Šiame darbe autorius panaudoja medžiagos iš LR Prezidentinės spaudos tarnybos archyvo fragmentus. Įraše matomi Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį su Vokietijos kancleriu G. Schröderiu, Norvegijos karaliumi Haraldu ir jo žmona Sonja, NATO generaliniu sekretoriumi G. Robertsonu, Prancūzijos prezidentu J. Chiracu. Video darbe aiškiai matoma galios struktūras reprezentuojančių asmenų disproporcija, kurios neįmanoma stebėti be ironijos. Svarbių žmonių pasivaikščiojimai su savo svitomis, apsauga, fotografais ir operatoriais Vilniaus senamiesčio gatvėmis, užėjimai į kavines, rankų paspaudimai, pasitempusi Vilniaus universiteto bendruomenė „žiguliukų“ apsuptyje, leidžia prisiminti senas karališkąsias vizitacijas lydėjusius teatralizuotus valdų aprodymo ritualus. Balansą suteikia kasdienis miesto gyvenimas ir vakarietiški politikai, nebijantys prieiti ir prie nekaltų Pilies gatvės vaikų, ar politikų taip mėgstamų „paprastų žmonių“. Audriaus Novicko žvilgsnis čia atsiskleidžia per dokumentalistinę prizmę, kuriai būdinga specifinė atmosfera, kapotas montavimas suteikia siurrealistišką turinį. Ištęsto televizijos reportažo stilius suteikia objektyvios pozicijos iš šalies diskursą, o įveltas į meninį kontekstą tampa kone ekraninė realybės teatro apraiška.

=== „ID“ (2004) DVD, 8.30 min ===

Video darbe „ID“ Audrius Novickas fiksuoja savo paties performansą, kurio metu suvalgo kibiną ir cepeliną Trakų pilies fone. Gausiai turistų lankomoje vietoje, su idiliškus vaizdu į praeities didybės simbolį, autorius pastato plastmasinį stalą ir kėdę, užsitiesia baltą staltiesę ir abejingų žmonių apsuptyje valgo ikoniškuosius patiekalus. Valgymo aktas atskleidžia ne tik gastronominį naratyvą, bet ir tautinių identitetų klausimą – per kibiną karaimiškojo ir cepeliną lietuviškojo. Kartu valgydamas abu patiekalus Audrius Novickas, matyt nurodo ir į savo paties karaimiškos ir lietuviškos kilmės derinį. Tirdamas kultūrinius konstruktus per kasdieniškų objektų reprezentaciją, autorius provokuoja mąstyti identiteto problematiką. Keliamas ir tapatybės suvulgarinimo klausimas, išreikštas turistinėmis klišėmis. Audrius Novickas atskleidžia ir savo paties identiteto paieškas patiekalų deriniuose, Trakų miesto istorijos įkontekstinimą ir produktais išreiškiamą kultūrą.

=== „Meno vieta“ (2011) DVD, 29 min ===

Video filme „Meno vieta“ dokumentuojama dailės istorijos pamoka, ekskursija po LR Vyriausybės rūmus. Šiuo video darbu dekonstruojamas galios institucijos požiūris į jos pastate laikomas menines vertybes – XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus ir pačią pastato išorės ir vidaus architektūrą. Kūrinyje apnuoginamas santykis su vertingais meno istorijai objektais, kurie čia tapę vidaus dekoro elementais, inventoriumi ir eksponuojami neatsižvelgiant į tapybos darbams reikalingą žvilgsnio erdvę, apšvietimą. Moksleiviai vedžiojami po vidaus erdvę, jiems pasakojama apie paveikslus ir nors pateikiamas turinys ir atrodo dailės istorijos studentų kasdienybė, tačiau visuomenės kritika, atsiskleidžianti kontekstualiai, nėra kasdieniška – šis kūrinys yra intervenciją į intymią galios struktūros vidaus zoną ir atskleidžiantis nutylimą tikrovę, kritikuojama aukščiausių valdžios struktūrų požiūris į meninius artefaktus. Taip pat darbą galima suvokti kaip netiesioginę visos Lietuvos kultūros politikos kritiką.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Audrius Novickas

2018-06-20T17:02:32Z

LTMKSLB: /* Meninė veikla */

== Biografija ==

Audrius Novickas gimė 1968 metais, Vilniuje. 1986 metais pradėjo tapybos studijas Lietuvos valstybiniam dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, Čekijoje, ten įgavo tarpdisciplininio meno magistranto laipsnį. 1998 metais studijavo doktorantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, kuriame šiuo metu dėsto. Nuo 1998 metų priklauso Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai. Nuo 1990 metų dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose,taip pat užsiima kuratoryste bei moksline veikla.

Audrius Novickas siejamas su emisijos karta reprezentuojančia pirmąjį posovietinės Lietuvos šiuolaikinio meno kūrybinį etapą. Savo kūrybinį kelią A. Novickas pradėjo XX a. 10 dešimtmetyje ir tapo vienu iš tų menininkų, kurie lėmė Lietuvos dailės pokyčius nepriklausomybės pradžioje. Ypatingai menininkas pasižymėjo instaliacijomis, taip pat video filmais, performatyviuoju menu. Kūrybai būdingas galios santykių ir jų balanso demitologizavimas, kasdienybės daiktai, romantinių įsivaizdavimų dekonstravimo praktikos, žvilgsnis iš šalies.

== Meninė veikla ==

Pagal „meninę kilmę“, Audrius Novickas save priskiria tapytojų giminei, tačiau kūrybą vėliau išplečia ir į tarpdiscipliniškumo, instaliacijos, meninio tyrimo sąvokas. Tapybos studijas pradėjo Vilniaus Dailės akademijoje, vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, kurioje susiformavo kaip objektinio meno, instaliacijų kūrėjas. Kūryboje, menininkui svarbūs socialinės aplinkos, kasdienybės atributai, kultūriniai kontekstai, leidę autoriui kritiškai pažvelgti į vyraujančius diskursus, tapatumo problematiką.

Akademinėje veikloje jį taip domina miesto viešosios erdvės, jų ženklinimas ir semantika, o tai atsispindi ne tik moksliniuose straipsniuose, bet ir pačioje kūryboje. Daugelyje kūrinių tiriami santykiai su miesto erdve, mažąja architektūra, būdingas urbanistinių fragmentų estetizavimas, architektūros ideologinis tyrimas. Architektūra ir urbanistika yra itin svarbi Audriaus Novicko video meno dalis. Video kūriniuose fiksuojamas miestas ir architektūrinis peizažas, iškeliama urbanistinės struktūros svarba, rodomi ikoniniai pastatai ar aikštės, taip pat įsiterpiama ir į pastatų vidų. Svarstomas su architektūra susijusių reikšmių funkcionavimas kultūroje ir galios sluoksniuose, taip pat tiriamas ir žmogaus santykis su erdve.

== Kūriniai ==

=== „V.I.P. Ekskursija po Vilnių“ (2002) VHS/DVD – 15:40 min ===

Šiame darbe autorius panaudoja medžiagos iš LR Prezidentinės spaudos tarnybos archyvo fragmentus. Įraše matomi Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį su Vokietijos kancleriu G. Schröderiu, Norvegijos karaliumi Haraldu ir jo žmona Sonja, NATO generaliniu sekretoriumi G. Robertsonu, Prancūzijos prezidentu J. Chiracu. Video darbe aiškiai matoma galios struktūras reprezentuojančių asmenų disproporcija, kurios neįmanoma stebėti be ironijos. Svarbių žmonių pasivaikščiojimai su savo svitomis, apsauga, fotografais ir operatoriais Vilniaus senamiesčio gatvėmis, užėjimai į kavines, rankų paspaudimai, pasitempusi Vilniaus universiteto bendruomenė „žiguliukų“ apsuptyje, leidžia prisiminti senas karališkąsias vizitacijas lydėjusius teatralizuotus valdų aprodymo ritualus. Balansą suteikia kasdienis miesto gyvenimas ir vakarietiški politikai, nebijantys prieiti ir prie nekaltų Pilies gatvės vaikų, ar politikų taip mėgstamų „paprastų žmonių“. Audriaus Novicko žvilgsnis čia atsiskleidžia per dokumentalistinę prizmę, kuriai būdinga specifinė atmosfera, kapotas montavimas suteikia siurrealistišką turinį. Ištęsto televizijos reportažo stilius suteikia objektyvios pozicijos iš šalies diskursą, o įveltas į meninį kontekstą tampa kone ekraninė realybės teatro apraiška.

=== „ID“ (2004) DVD, 8.30 min ===

Video darbe „ID“ Audrius Novickas fiksuoja savo paties performansą, kurio metu suvalgo kibiną ir cepeliną Trakų pilies fone. Gausiai turistų lankomoje vietoje, su idiliškus vaizdu į praeities didybės simbolį, autorius pastato plastmasinį stalą ir kėdę, užsitiesia baltą staltiesę ir abejingų žmonių apsuptyje valgo ikoniškuosius patiekalus. Valgymo aktas atskleidžia ne tik gastronominį naratyvą, bet ir tautinių identitetų klausimą – per kibiną karaimiškojo ir cepeliną lietuviškojo. Kartu valgydamas abu patiekalus Audrius Novickas, matyt nurodo ir į savo paties karaimiškos ir lietuviškos kilmės derinį. Tirdamas kultūrinius konstruktus per kasdieniškų objektų reprezentaciją, autorius provokuoja mąstyti identiteto problematiką. Keliamas ir tapatybės suvulgarinimo klausimas, išreikštas turistinėmis klišėmis. Audrius Novickas atskleidžia ir savo paties identiteto paieškas patiekalų deriniuose, Trakų miesto istorijos įkontekstinimą ir produktais išreiškiamą kultūrą.

=== „Meno vieta“ (2011) DVD, 29 min ===

Video filme „Meno vieta“ dokumentuojama dailės istorijos pamoka, ekskursija po LR Vyriausybės rūmus. Šiuo video darbu dekonstruojamas galios institucijos požiūris į jos pastate laikomas menines vertybes – XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus ir pačią pastato išorės ir vidaus architektūrą. Kūrinyje apnuoginamas santykis su vertingais meno istorijai objektais, kurie čia tapę vidaus dekoro elementais, inventoriumi ir eksponuojami neatsižvelgiant į tapybos darbams reikalingą žvilgsnio erdvę, apšvietimą. Moksleiviai vedžiojami po vidaus erdvę, jiems pasakojama apie paveikslus ir nors pateikiamas turinys ir atrodo dailės istorijos studentų kasdienybė, tačiau visuomenės kritika, atsiskleidžianti kontekstualiai, nėra kasdieniška – šis kūrinys yra intervenciją į intymią galios struktūros vidaus zoną ir atskleidžiantis nutylimą tikrovę, kritikuojama aukščiausių valdžios struktūrų požiūris į meninius artefaktus. Taip pat darbą galima suvokti kaip netiesioginę visos Lietuvos kultūros politikos kritiką.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Audrius Novickas

2018-06-20T17:01:14Z

LTMKSLB: /* „Meno vieta“ (2011) DVD, 29 min */

== Biografija ==

Audrius Novickas gimė 1968 metais, Vilniuje. 1986 metais pradėjo tapybos studijas Lietuvos valstybiniam dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, Čekijoje, ten įgavo tarpdisciplininio meno magistranto laipsnį. 1998 metais studijavo doktorantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, kuriame šiuo metu dėsto. Nuo 1998 metų priklauso Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai. Nuo 1990 metų dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose,taip pat užsiima kuratoryste bei moksline veikla.

Audrius Novickas siejamas su emisijos karta reprezentuojančia pirmąjį posovietinės Lietuvos šiuolaikinio meno kūrybinį etapą. Savo kūrybinį kelią A. Novickas pradėjo XX a. 10 dešimtmetyje ir tapo vienu iš tų menininkų, kurie lėmė Lietuvos dailės pokyčius nepriklausomybės pradžioje. Ypatingai menininkas pasižymėjo instaliacijomis, taip pat video filmais, performatyviuoju menu. Kūrybai būdingas galios santykių ir jų balanso demitologizavimas, kasdienybės daiktai, romantinių įsivaizdavimų dekonstravimo praktikos, žvilgsnis iš šalies.

== Meninė veikla ==

Pagal „meninę kilmę“, Audrius Novickas save priskiria tapytojų giminei, tačiau kūrybą vėliau išplečia ir į tarpdiscipliniškumo, instaliacijos, meninio tyrimo sąvokas. Tapybos studijas pradėjo Vilniaus Dailės akademijoje, vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje studijuodamas tarpdisciplininį meną. Ten susiformavo kaip objektinio meno, instaliacijų kūrėjas. Kūryboje, menininkui svarbūs socialinės aplinkos, kasdienybės atributai, kultūriniai kontekstai, leidę autoriui kritiškai pažvelgti į vyraujančius diskursus, tapatumo problematiką.

Akademinėje veikloje jį taip domina miesto viešosios erdvės, jų ženklinimas ir semantika, o tai atsispindi ne tik moksliniuose straipsniuose, bet ir pačioje kūryboje. Daugelyje kūrinių tiriami santykiai su miesto erdve, mažąja architektūra, būdingas urbanistinių fragmentų estetizavimas, architektūros ideologinis tyrimas. Architektūra ir urbanistika yra itin svarbi Audriaus Novicko video meno dalis. Video kūriniuose fiksuojamas miestas ir architektūrinis peizažas, iškeliama urbanistinės struktūros svarba, rodomi ikoniniai pastatai ar aikštės, taip pat įsiterpiama ir į pastatų vidų. Svarstomas su architektūra susijusių reikšmių funkcionavimas kultūroje ir galios sluoksniuose, taip pat tiriamas ir žmogaus santykis su erdve.

== Kūriniai ==

=== „V.I.P. Ekskursija po Vilnių“ (2002) VHS/DVD – 15:40 min ===

Šiame darbe autorius panaudoja medžiagos iš LR Prezidentinės spaudos tarnybos archyvo fragmentus. Įraše matomi Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį su Vokietijos kancleriu G. Schröderiu, Norvegijos karaliumi Haraldu ir jo žmona Sonja, NATO generaliniu sekretoriumi G. Robertsonu, Prancūzijos prezidentu J. Chiracu. Video darbe aiškiai matoma galios struktūras reprezentuojančių asmenų disproporcija, kurios neįmanoma stebėti be ironijos. Svarbių žmonių pasivaikščiojimai su savo svitomis, apsauga, fotografais ir operatoriais Vilniaus senamiesčio gatvėmis, užėjimai į kavines, rankų paspaudimai, pasitempusi Vilniaus universiteto bendruomenė „žiguliukų“ apsuptyje, leidžia prisiminti senas karališkąsias vizitacijas lydėjusius teatralizuotus valdų aprodymo ritualus. Balansą suteikia kasdienis miesto gyvenimas ir vakarietiški politikai, nebijantys prieiti ir prie nekaltų Pilies gatvės vaikų, ar politikų taip mėgstamų „paprastų žmonių“. Audriaus Novicko žvilgsnis čia atsiskleidžia per dokumentalistinę prizmę, kuriai būdinga specifinė atmosfera, kapotas montavimas suteikia siurrealistišką turinį. Ištęsto televizijos reportažo stilius suteikia objektyvios pozicijos iš šalies diskursą, o įveltas į meninį kontekstą tampa kone ekraninė realybės teatro apraiška.

=== „ID“ (2004) DVD, 8.30 min ===

Video darbe „ID“ Audrius Novickas fiksuoja savo paties performansą, kurio metu suvalgo kibiną ir cepeliną Trakų pilies fone. Gausiai turistų lankomoje vietoje, su idiliškus vaizdu į praeities didybės simbolį, autorius pastato plastmasinį stalą ir kėdę, užsitiesia baltą staltiesę ir abejingų žmonių apsuptyje valgo ikoniškuosius patiekalus. Valgymo aktas atskleidžia ne tik gastronominį naratyvą, bet ir tautinių identitetų klausimą – per kibiną karaimiškojo ir cepeliną lietuviškojo. Kartu valgydamas abu patiekalus Audrius Novickas, matyt nurodo ir į savo paties karaimiškos ir lietuviškos kilmės derinį. Tirdamas kultūrinius konstruktus per kasdieniškų objektų reprezentaciją, autorius provokuoja mąstyti identiteto problematiką. Keliamas ir tapatybės suvulgarinimo klausimas, išreikštas turistinėmis klišėmis. Audrius Novickas atskleidžia ir savo paties identiteto paieškas patiekalų deriniuose, Trakų miesto istorijos įkontekstinimą ir produktais išreiškiamą kultūrą.

=== „Meno vieta“ (2011) DVD, 29 min ===

Video filme „Meno vieta“ dokumentuojama dailės istorijos pamoka, ekskursija po LR Vyriausybės rūmus. Šiuo video darbu dekonstruojamas galios institucijos požiūris į jos pastate laikomas menines vertybes – XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus ir pačią pastato išorės ir vidaus architektūrą. Kūrinyje apnuoginamas santykis su vertingais meno istorijai objektais, kurie čia tapę vidaus dekoro elementais, inventoriumi ir eksponuojami neatsižvelgiant į tapybos darbams reikalingą žvilgsnio erdvę, apšvietimą. Moksleiviai vedžiojami po vidaus erdvę, jiems pasakojama apie paveikslus ir nors pateikiamas turinys ir atrodo dailės istorijos studentų kasdienybė, tačiau visuomenės kritika, atsiskleidžianti kontekstualiai, nėra kasdieniška – šis kūrinys yra intervenciją į intymią galios struktūros vidaus zoną ir atskleidžiantis nutylimą tikrovę, kritikuojama aukščiausių valdžios struktūrų požiūris į meninius artefaktus. Taip pat darbą galima suvokti kaip netiesioginę visos Lietuvos kultūros politikos kritiką.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]

Audrius Novickas

2018-06-20T16:58:59Z

LTMKSLB:

== Biografija ==

Audrius Novickas gimė 1968 metais, Vilniuje. 1986 metais pradėjo tapybos studijas Lietuvos valstybiniam dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje, Čekijoje, ten įgavo tarpdisciplininio meno magistranto laipsnį. 1998 metais studijavo doktorantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, kuriame šiuo metu dėsto. Nuo 1998 metų priklauso Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai. Nuo 1990 metų dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose,taip pat užsiima kuratoryste bei moksline veikla.

Audrius Novickas siejamas su emisijos karta reprezentuojančia pirmąjį posovietinės Lietuvos šiuolaikinio meno kūrybinį etapą. Savo kūrybinį kelią A. Novickas pradėjo XX a. 10 dešimtmetyje ir tapo vienu iš tų menininkų, kurie lėmė Lietuvos dailės pokyčius nepriklausomybės pradžioje. Ypatingai menininkas pasižymėjo instaliacijomis, taip pat video filmais, performatyviuoju menu. Kūrybai būdingas galios santykių ir jų balanso demitologizavimas, kasdienybės daiktai, romantinių įsivaizdavimų dekonstravimo praktikos, žvilgsnis iš šalies.

== Meninė veikla ==

Pagal „meninę kilmę“, Audrius Novickas save priskiria tapytojų giminei, tačiau kūrybą vėliau išplečia ir į tarpdiscipliniškumo, instaliacijos, meninio tyrimo sąvokas. Tapybos studijas pradėjo Vilniaus Dailės akademijoje, vėliau mokslus tęsė Prahos dailės akademijoje studijuodamas tarpdisciplininį meną. Ten susiformavo kaip objektinio meno, instaliacijų kūrėjas. Kūryboje, menininkui svarbūs socialinės aplinkos, kasdienybės atributai, kultūriniai kontekstai, leidę autoriui kritiškai pažvelgti į vyraujančius diskursus, tapatumo problematiką.

Akademinėje veikloje jį taip domina miesto viešosios erdvės, jų ženklinimas ir semantika, o tai atsispindi ne tik moksliniuose straipsniuose, bet ir pačioje kūryboje. Daugelyje kūrinių tiriami santykiai su miesto erdve, mažąja architektūra, būdingas urbanistinių fragmentų estetizavimas, architektūros ideologinis tyrimas. Architektūra ir urbanistika yra itin svarbi Audriaus Novicko video meno dalis. Video kūriniuose fiksuojamas miestas ir architektūrinis peizažas, iškeliama urbanistinės struktūros svarba, rodomi ikoniniai pastatai ar aikštės, taip pat įsiterpiama ir į pastatų vidų. Svarstomas su architektūra susijusių reikšmių funkcionavimas kultūroje ir galios sluoksniuose, taip pat tiriamas ir žmogaus santykis su erdve.

== Kūriniai ==

=== „V.I.P. Ekskursija po Vilnių“ (2002) VHS/DVD – 15:40 min ===

Šiame darbe autorius panaudoja medžiagos iš LR Prezidentinės spaudos tarnybos archyvo fragmentus. Įraše matomi Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį su Vokietijos kancleriu G. Schröderiu, Norvegijos karaliumi Haraldu ir jo žmona Sonja, NATO generaliniu sekretoriumi G. Robertsonu, Prancūzijos prezidentu J. Chiracu. Video darbe aiškiai matoma galios struktūras reprezentuojančių asmenų disproporcija, kurios neįmanoma stebėti be ironijos. Svarbių žmonių pasivaikščiojimai su savo svitomis, apsauga, fotografais ir operatoriais Vilniaus senamiesčio gatvėmis, užėjimai į kavines, rankų paspaudimai, pasitempusi Vilniaus universiteto bendruomenė „žiguliukų“ apsuptyje, leidžia prisiminti senas karališkąsias vizitacijas lydėjusius teatralizuotus valdų aprodymo ritualus. Balansą suteikia kasdienis miesto gyvenimas ir vakarietiški politikai, nebijantys prieiti ir prie nekaltų Pilies gatvės vaikų, ar politikų taip mėgstamų „paprastų žmonių“. Audriaus Novicko žvilgsnis čia atsiskleidžia per dokumentalistinę prizmę, kuriai būdinga specifinė atmosfera, kapotas montavimas suteikia siurrealistišką turinį. Ištęsto televizijos reportažo stilius suteikia objektyvios pozicijos iš šalies diskursą, o įveltas į meninį kontekstą tampa kone ekraninė realybės teatro apraiška.

=== „ID“ (2004) DVD, 8.30 min ===

Video darbe „ID“ Audrius Novickas fiksuoja savo paties performansą, kurio metu suvalgo kibiną ir cepeliną Trakų pilies fone. Gausiai turistų lankomoje vietoje, su idiliškus vaizdu į praeities didybės simbolį, autorius pastato plastmasinį stalą ir kėdę, užsitiesia baltą staltiesę ir abejingų žmonių apsuptyje valgo ikoniškuosius patiekalus. Valgymo aktas atskleidžia ne tik gastronominį naratyvą, bet ir tautinių identitetų klausimą – per kibiną karaimiškojo ir cepeliną lietuviškojo. Kartu valgydamas abu patiekalus Audrius Novickas, matyt nurodo ir į savo paties karaimiškos ir lietuviškos kilmės derinį. Tirdamas kultūrinius konstruktus per kasdieniškų objektų reprezentaciją, autorius provokuoja mąstyti identiteto problematiką. Keliamas ir tapatybės suvulgarinimo klausimas, išreikštas turistinėmis klišėmis. Audrius Novickas atskleidžia ir savo paties identiteto paieškas patiekalų deriniuose, Trakų miesto istorijos įkontekstinimą ir produktais išreiškiamą kultūrą.

=== „Meno vieta“ (2011) DVD, 29 min ===

Video filme „Meno vieta“ dokumentuojama dailės istorijos pamoka, ekskursija po LR Vyriausybės rūmus. Šiuo video darbu dekonstruojamas galios institucijos tiesioginis požiūris į jos pastate laikomas menines vertybes – XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus ir pačią pastato išorės ir vidaus architektūrą. Kūrinyje apnuoginamas santykis su vertingais meno istorijai objektais, kurie čia tapę vidaus dekoro elementais, inventoriumi ir eksponuojami neatsižvelgiant į tapybos darbams reikalingą žvilgsnio erdvę, apšvietimą. Moksleiviai vedžiojami po vidaus erdvę, jiems pasakojama apie paveikslus ir nors pateikiamas turinys ir atrodo dailės istorijos studentų kasdienybė, tačiau visuomenės kritika, atsiskleidžianti kontekstualiai, nėra kasdieniška – šis kūrinys yra intervenciją į intymią galios struktūros vidaus zoną ir atskleidžiantis nutylimą tikrovę, kritikuojama aukščiausių valdžios struktūrų požiūris į meninius artefaktus. Taip pat darbą galima suvokti kaip netiesioginę visos Lietuvos kultūros politikos kritiką.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]